Herman Pleij. Karminas, purpuras ir mėlis. Apie spalvas viduramžiais ir vėliau. Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius. – Aidai, 2010. – 161 p. : iliustr.

Kodėl šachmatai iki pat dvyliktojo šimtmečio buvo balti ir raudoni? Ką reiškė dvariškių drabužių spalvos ir jų deriniai? Kodėl apatinės kelnės taip ilgai siūtos baltos, o futbolo prasižengimai iki šiol baudžiami geltona kortele?

Kaip atskleidžia Hermano Pleijaus studija žaismingu pavadinimu „Karminas, purpuras ir mėlis“, viduramžių žmonėms spalvos buvo ryškus diskusijų objektas, netgi tam tikra obsesijos forma: spalvos – velnio įrankis ar Dievo puošmena? Daiktų esmės dalis ar nepageidautinas priedėlis? Jomis reiktų gėrėtis ar bjaurėtis? Šiandienio žmogaus tokie pasaulio spalvingumo rūpesčiai nebekamuoja; priešingai, retai pagalvojame, jog ir spalvos turi savo istoriją, kad kiekvienas asmeniškai esame veikiamas spalvų, turime su jomis santykį, jog bendras jų suvokimas, taip pat ir geistinas grožio idealas, – kaip antai įdegęs kūnas, – kinta kartu su laikmečiu.

Aliejinius dažus – ar, teisingiau būtų sakyti, jų naudojimo kartu su jungiamąja medžiaga techniką – išrado olandų tapytojas Janas van Eyckas apie 1410 m.; taigi gana dėsninga, kad studijos „Apie spalvas viduramžiais ir vėliau“ autorius – taip pat olandas. Jis lygina: „Viduramžiais žmones kasdien supo gamtos spalvos. Jau vien todėl jie buvo linkę spalvoms teikti gilesnę reikšmę. Gamtos spalvos bylojo pačios. Mes šiandien vargstame, mėgindami visas tas spalvas kuo natūraliau atkurti“ (17 p.).

Gyvendami miestuose esame gerokai atitrūkę nuo gamtos, nebesiaiškiname mums paliktų, Dievo tvarką reprezentuojančių „ženklų“. O anuomet žmonės buvo „pasigėrėtinai“, schematiškai dievobaimingi. Mąstė: „Dievas žmogaus drabužiams numatęs tik dvi spalvas, juodą ir baltą, – kaip esama ir tik dviejų kelių nugyventi žemiškąjį gyvenimą: nuodėmingojo ir dorybingojo. […] jeigu, girdi, Dievas būtų norėjęs kitaip, jis, be abejo, būtų sukūręs įvairesnių spalvų avis, o ne vien baltas ir juodas“ (97 p.). Ne tik ši viena įžvalga apie tai, kaip viduramžių žmogus ieško spalvose dieviškos prasmės bei atranda manipuliacijos terpę velniui, kelia šypseną: tai ir audinių dažytojų stigmatizavimas; neprielankumas įdegusiai kūno odai, strazdanoms; ir blyškios moters grožio kultas, kuomet „kaklas esąs toks perregimai baltas, kad galima pamatyti, kaip gerkle teka raudonas vynas“ (84 p.).

Heraldai rašo spalvų naudojimo vadovėlius atskiriems luomams, tad „Viduramžių spalvų simbolika veikia bemaž pagal pageidavimą ir pateikia plačią taikymo galimybių vėduoklę“ (74 p.). O kuo didesnis dėmesys, tuo daugiau nuomonių ir jokiu spalvų vertinimo kompromisu nekvepia: „Vienaprasmės viduramžių spalvų simbolikos nėra, nebent ja laikytume neregėtą virtinę įnirtingų ir prieštaringų mėginimų pateikti spalvas kaip labai reikšmingus ženklus palei siaurą taką į amžinąjį išganymą“ (24 p.). Tą pagrindžia ne vienas pavyzdys iš senosios literatūros, lyginamuoju požiūriu išanalizuoti rašytiniai šaltiniai, kas knygos tekstą, kartu su iliustracijomis, daro turtingą. Aptariami ir gamtos aprašymų skirtumai – anuomet ir dabar, mitinė sąmonė, vaizdavimo stereotipai, ypač – kartkartėmis pasitaikančios spalvingosios išimtys. Čia reikėtų paminėti, jog tai nėra meno istoriko parašytas veikalas (kažkodėl leidėjai nepasivargino autoriaus nė žodeliu reprezentuoti), – iš tiesų Hermanas Pleijus Amsterdamo universitete dėsto senąją olandų literatūrą. Mokslinius straipsnius ir knygas spalvų tema publikuoja jau seniai, tad, kaip išsitaria pratarmėje, „pažįstami ir nepažįstami per prabėgusius metus man davė įvairių nuorodų apie spalvas“ (7 p.).

Įvardijęs viduramžių obsesijos spalvoms atoslūgį („ryškūs vitražų meno spalvų efektai, tokie reikšmingi viduramžių grožio pajautai, prislopinami iki žemės spalvos, šiek tiek paryškintos geltoniu. […] Ryškių spalvų kontrastų žaibai, kritę per viduramžių bažnyčių vitražus, aiškiai […] mažiau pageidaujami, 52 p.) ir baigdamas rafinuotu pasišaipymu, jog ir šiandieninė „visų atmainų rafinuotybė dėvi tamsiais ir pilkais apdarais“ (142 p.), autorius nuogąstauja, jog spalvos iš žmonių kasdienybės nepaliaujamai nyko, kol galiausiai gyvas pasaulio spalvingumas vienareikšmiškai persikėlė į televizijos ir kompiuterių ekranus, kas irgi yra „perlenkta lazda“, – kūrinijos sumenkinimas, susintetinimas.

Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas už šios knygos apipavidalinimą pelnė Knygos meno premiją (Gražiausios metų knygos 2010: mokslinės, dalykinės knygos ir aukštųjų mokyklų vadovėliai), tad ji tikrai verta atidaus vartymo ir skaitymo, juo labiau, kad nėra parašyta painiu stiliumi ar sausai akademiškai. Tačiau yra ir kitas knygos privalumas, tai – Antano Gailiaus fantastiškai išguldytas vertimas, – pasigėrėtini sakiniai ir vartojamas žodynas.