Savo giesmėse šiaurės Amerikos indėnai mirusiuosius mini taip: „Tie, kurie mirę,/ Niekada neišnyksta: (…)/.Jie medžiuose, kurie šlama (….) / Jie medienoje, kuri dejuoja, (….)/ Jie vandenyje, kuris teka, (…) / Mirusieji nėra mirę.“

Kad žmogaus siela po mirties gali „apsigyventi“ augaluose, tapti vienos visumos kitokia dalimi, tikėjo daugelis archajiškų tautų. Tuo įsitikinusi ir aštuonmetė Simona (akt. Morgana Davies) – filmo „Tėve mūsų, kuris esi medyje“ („The Tree“) herojė. Istorija paprasta: darnios ir gražios šeimos buvimą pertraukia staigi nelaimė – jaunas vyras netikėtai miršta, palikdamas našlaičiais keturis vaikus ir po emocinio šoko sunkiai beatsigaunančią jų motiną. Įsikniaubusi į patalus, susivėlusiais ilgais plaukais moteris (aktorė Charlotte Gainsbourg) labiau primena bejėgį nuskriaustą padarą, absoliučiai apatišką viskam, kas vyksta aplinkui.

Su netektimi ir įsivyravusiu namuose chaosu vaikams tenka tvarkytis patiems. Pats mažiausias Charlie (akt. Gabrielis Gottingas) ilgam nutyla, kiek vyresnis jo brolis Lou (akt. Tomas Russellas) leidžia laiką, žaisdamas su kaimynų vaikais ar žiūrėdamas į nuolat įjungtą televizorių, vyriausiasis – jau paauglys Timas (akt. Christianas Byersas) nusprendžia susirasti darbą miestelyje ir „atsistoti ant kojų“, o tuo tarpu angeliuką primenanti Simona įsiropščia į milžinišką figos medį, augantį kieme, ir pradeda klausytis, ką šnara jo lapai. Taip mergaitė bendrauja su amžinybėn išėjusiu tėčiu.

„Man visuomet įdomu, kaip žmonės išgyvena liūdesį“, – viename interviu teigė filmo režisierė Julie Bertucelli, paminėdama, kad ji taip pat neteko savo sutuoktinio 2006 metais. „Jis sirgo, bet aš negalėjau patikėti, kad viskas baigsis mirtimi. Filmas man savotiškai pagelbėjo, kaip ir mano gyvenimas pagelbėjo filmui.“

Sielvarto, praradimo temą Bertucelli nagrinėjo ir debiutinėje ilgo metražo vaidybinėje juostoje „Nuo to laiko, kai Otaras išvyko“, kuri, beje, prieš keletą metų buvo rodyta „Žiemos ekranuose“. Subtiliai, taip moteriškai jautriai režisierė prisiliečia prie skausmingų patirčių, bet jų dirbtinai neaštrina, nedramatizuoja.

Dirbusi režisierių Otaro Iosseliani ir Krzysztofo Kieslowski asistente, Bertucelli, drįstu manyti, perėmė ypatingą kino meistrų požiūrį į žmogų – kaip reta humanistinį, bandantį „praskleisti paslapties plyšelį, pažvelgti į vienas kito paslapčių gelmę", suprasti herojų pasirinkimus kraštutinėje, ribinėje situacijoje. Daugelio dokumentinių ir dviejų vaidybinių filmų autorės pozicija – savotiškas iššūkis nihilizmui, nevilčiai ar kažkodėl ne pagal mūsų norus suręsto pasaulio neigimui. Galima rinktis: ar toliau grimzti į liūdesį ar tiesiog jį priimti, susigyventi.

„Pasirinkau būti laiminga“, – sako mažoji fantazuotoja Simona, besistebinčiai draugei, neapgalvotai ištarusiai, jog turbūt neištvertų savo tėvo mirties. Jau nebe vaikišku, o juoda ir balta mačiusio žmogaus žvilgsniu nulydi ją „medžio užkalbėtoja“ – suaugusi ir sutvirtėjusi per tuos gedulo mėnesius. Galiausiai ji ištempia iš lovos retai išlipančią motiną Dawn, kuri – vidury nakties – privalo pasikalbėti su medyje apsistojusia vyro siela.

Graudi šeimos drama pamažu transformuojasi į šių laikų mitinę pasaką, o ja patikėti priverčia visų pirma įtaigi aktorių vaidyba. Julie Bertucelli perduoda pasakojimo „vadžias“ savo herojams, sutelkdama dėmesį į personažų charakterius, jų tarpusavio santykius. Susidūrę su tuo, kas nepažinu ir nepaaiškinama – mirtimi, kiekvienas – didelis ir mažas – bando atsitverti, atsiriboti, nors ir suvokia, jog tai nėra teisingas kelias.

2009 metais Kanų kino festivalyje geriausia aktore pripažinta prancūzė Charlotte Gainsbourg, vaidmeniu Larso fon Triero juostoje „Antikristas“, pasak kritikų: „padariusi daugiau nei įmanoma“ ir „peržengusi visas ribas“, šį kartą santūriau atskleidžia psichologinę jaunos moters sumaištį. Žinoma, jai keliamos užduotys nėra tokios drastiškos kaip garsiajame sapnų, kliedėjimų, intelektinių ir filosofinių užuominų prikaišiotame, bibliniais ir viduramžių siužetais paremtame filme. Nežinia, ar Gainsbourg dar kartą ryžtųsi išlaisvinti savo destruktyviuosius demonus, sukeldama visuotines diskusijas, tačiau jos savitas temperamentas, kažkur giliai tūnanti beprotybė, o gal greičiau ypač aštrus būties suvokimas, tas grynas tvinksintis nervas – atviras ir pažeidžiamas, kaskart, jai pasirodžius ekrane, įgauna vis naujų prasmių.

„Tėve mūsų, kuris esi medyje“ veda išgijimo, susitaikymo link, tad ir gedinti Dawn labai natūraliai priima vaikų sekamas pasakas, tampančias jų pasikeitusio gyvenimo realybe. Moteris įsitraukia į žaidimą, sukeldama puritoniškai nusiteikusios kaimynės nemalonę, nes išsikerojęs medis toli gražu nėra toks nekaltas – jis šaknimis ir šakomis apraizgo šalia esančius namus, keldamas pavojų jų saugumui. Fantastiškai graži scena, kai trumpam Kalėdų atostogų prie vandenyno išvykusi šeimyna randa dangų remiantį milžiną, lipte aplipusį raudonais žiedais, mat šaknimis jis prasiskverbė į palaikę vandens cisterną, dar kartą „atkreipdamas“ visų dėmesį. Suaugusieji nusprendžia, jog medį reikia nupjauti, – tvarką hipiškoje šeimynėlėje padeda palaikyti naujasis Dawn draugas ir Simonos priešas – George‘as (akt. Martonas Csokas). Negana to, kad mažylė priversta taikstytis su jo buvimu, pastarasis dar kėsinasi į jos švenčiausią objektą – vienintelę patikimą atsvarą aplink klestinčiame nestabiliame pasaulyje.

Simona – „kietas riešutėlis“, ji nėra linkusi pasiduoti. Brolių padedama, užima „gynybines pozicijas“ medyje ir grasinasi nušokti, jei kas prisilies prie jo su pjūklu. Kompromisų nepripažįstanti mergaitė yra tokia stipri, kad kiti paprasčiausiai paklūsta jos valiai. Figos medis su visomis dvasiomis lieka stovėti kieme.

Operatorius Nigelis Bluckas atidžiai fiksuoja besikeičiančius herojų portretus, su lyriška intonacija žvelgia į Australijos peizažus ir filmuoja medį taip, tarsi jis būtų gyvas, visomis prasmėmis lygiavertis šeimos narys. Neskubriai ir palengva einama finalinės scenos link, kada kaimą užklumpa audra, nepasigailinti nieko, kas laikina, griaunanti stabilaus gyvenimo iliuzijas, su šaknimis išraunanti ir išpuoselėtą medį. Po audros, kaip po cunamio – tik šiukšlių ir nuolaužų krūva, vargiai tegalinčių priminti praeitį. Kai senasis gyvenimas sutrinamas į dulkes, tenka viską pradėti nuo pradžių. Užduotis ne iš lengvųjų bet, vis dėlto nukreipta į rytojų. Norėtųsi tikėti, kad šviesesnį ir geresnį. Nors... nebūtinai.