Vestminsterio abatijos (Londonas) vakarinės durys. Keturi 20 a. kankiniai: Šv. Elžbieta Romanova, Martinas Lutheris Kingas, Arkiv. Oscar A. Romero ir pastorius Dietrichas Bonhoefferis.

Skirtumai tarp beatifikacijos ir kanonizacijos yra tokie nedideli, kad jų lengva nepastebėti, ypač kai vienas popiežius beatifikuoja kitą. Likus vos kelioms dienoms iki to laiko, kai Benediktas XVI paskelbs palaimintuoju Joną Paulių II dieviškųjų sakramentų ir kulto kongregacija paskelbė dekretą, kurio tikslas yra iš dalies palaikyti minėtą skirtumą.

Dekrete aptariamas vienas iš trijų pagrindinių skirtumų – skaičius ir vieta vyskupijų, galinčių kasmet švęsti liturginę iškilmę, skirtą šventojo garbei. Kiti du skirtumai yra mažiau pastebimi – tai klausimas, kas per ceremoniją kreipiasi į popiežių su prašymu paskelbti palaimintąjį, ir kiek pats skelbimas susijęs su popiežiaus autoritetu.

Beatifikacijos iškilmių metu tos vyskupijos, kurioje asmuo mirė, vyskupas prašo, kad kandidatas būtų paskelbtas palaimintuoju.

Per kanonizaciją šventumo bylų kongrgacijos prefektas kalba visos Bažnyčios vardu ir prašo paskelbti kandidatą šventuoju.

Dar mažiau matomas, bet kur kas svarbesnis yra faktas, jog, skelbiant asmenį šventuoju, pats procesas yra susijęs su popiežiaus neklaidingumu, sakė popiežiškasis vikaras Romos miestui, kardinolas Agostinas Vallinis. Beatifikacija yra administracinio pobūdžio veiksmas, kuriuo popiežius leidžia viešai gerbti kandidatą į šventumą tose vietose, kurios yra glaudžiai susijusios su jo arba jos gyvenimu bei tarnyste. Tokia vieta gali būti tik miestas, nors dažniausiai tai būna visa vyskupija, kurioje asmuo gyveno arba mirė. Popiežiaus Jono Pauliaus II atveju spalio 22-oji, jo liturginė šventė, automatiškai įtraukiama į Romos vyskupijos ir visų jo gimtosios Lenkijos vyskupijų liturginius kalendorius.

Tuo tarpu kanonizacija yra formalus popiežiaus dekretas, skelbiantis, jog kandidatas buvo šventas ir dabar yra danguje, pas Dievą. Dekretas leidžia viešai minėti šventąjį liturgijų metu visoje Bažnyčioje. Be to, tai reiškia, kad Bažnyčios gali būti pašvęstos šventojo garbei ir be specialaus Vatikano leidimo.

Beatifikacijos tapo įprastu reiškiniu tik XVII a. pradžioje, po to, kai Vatikanas centralizavo šventumo bylos procesą. Centralizuotas procesas reiškia, jog iki tol vyskupijos laukdavo metų metus ar net dešimtmečius, kol galės gerbti kokį nors asmenį kaip savo šventąjį. Taigi, norėdami pripažinti vietinio pobūdžio gerbimą, popiežiai kandidatui suteikdavo palaimintojo titulą ir leisdavo ribotą pamaldumą jo garbei.

Daugybę šimtmečių akivaizdžiausią skirtumą tarp kanonizacijos ir beatifikacijos sudarė faktas, kad popiežius asmeniškai vadovaudavo tik kanonizacijos Mišioms.

Tokie griežti skirtumai pamažu ėmė blukti valdant popiežiui Pauliui VI, kuris 1971 m. nusprendė švęsti lenko pranciškono Maksimiliono Kolbės, nukankinto nacių konslageryje, paskelbimą palaimintuoju. Šią praktiką tęsė popiežius Jonas Paulius II asmeniškai vadovavęs ir beatifikacijoms, ir kanonizacijoms. Ir darė tai šimtus kartų įvairiose pasaulio vietose.

Popiežius Benediktas XVI, atsiliepdamas į kai kurių Vatikano pareigūnų, vyskupų bei teologų prašymus, pamėgino žmonėms padėti iš tiesų suvokti skirtumą tarp beatifikacijos bei kanonizacijos, ir pats asmeniškai dalyvauja tik tada, kai skelbiamas naujas šventasis. Tokios praktikos jis laikėsi penkerius metus, tačiau rugsėjo mėnesį Anglijoje padarė išimtį ir vadovavo kardinolo Johno Henry Newmano beatifikacijos Mišioms. Antroji beatifikacija per jo pontifikatą bus Jono Pauliaus II paskelbimas palaimintuoju.

Procedūrų prasme, norint palaimintąjį paskelbti šventuoju, reikia, kad įvyktų stebuklas. Beatifikacijai Vatikanas reikalauja įrodymo, kad kandidato užtarimu įvyko stebuklas, nebent kandidatas buvo nukankintas dėl tikėjimo. Antrasis stebuklas, reikalingas kanonizacijai, privalo įvykti po beatifikacijos iškilmių ir yra laikomas galutiniu Dievo pritarimo antspaudu Bažnyčios skelbimui.

Prieš penkerius metus popiežius Benediktas XVI savo kalboje šventumo bylų kongregacijos nariams sakė: „Stebuklai ne tik užtikrina tai, kad Dievo tarnas gyvena danguje bendrystėje su Dievu, bet yra ir dieviškasis patvirtinimas Bažnyčios vadovų sprendimo, jog kandidatas gyveno dorybingą gyvenimą.“

Vertė Rūta Tumėnaitė