EPA nuotrauka

Lietuvoje draudžiamų knygų sąrašo nėra – džiaugsmingai skelbia man internetas. Ir iš tikrųjų kartais vartydamas vieną ar kitą knygą pagalvoju: keista, niekas nesipiktina. Pavieniai pagrūmojimai, keletas viešų laiškų, baugščios diskusijos ir keletas citatų spaudoje – tai viskas, ką galima rasti apie bandymą drausti knygas šiuolaikinėje Lietuvoje. Tai tikrai džiugina, tačiau, viena vertus, gal tų knygų niekas nė neskaito? O kita vertus, kokio ilgio būtų pas mus neleidžiamų ir nespausdinamų knygų sąrašas?

JAV: juodieji sąrašai ir politinis korektiškumas

Amerikos bibliotekų asociacija (American Library Association) kaip ir kasmet vėl paskelbė dešimtuką labiausiai norimų uždrausti JAV knygų. Garbingą trečiąją vietą šiame sąraše užima Aldouso Huxley romanas „Puikus naujasis pasaulis“ (The Brave New World). Šiuolaikinius Amerikos skaitytojus piktina kūrinio „rasizmas“, „pernelyg atviri“ sekso aprašymai ir „įžeidžiantys posakiai“.

Pirmąją vietą juodajame sąraše eilinį kartą pelnė Petero Parnello ir Justino Richardsono knyga vaikams „Tango šokamas trise“ (And Tango Makes Three), kuri remiasi tikra istorija apie Niujorko zoologijos sodo imperatoriškuosius pingvinus, išauginusius pingvinuką be mamos.

Pasakojimas apie netradicinę pingvinų šeimą kaltinamas homoseksualizmo propaganda ir laikomas nepriimtinu jaunesniojo mokyklinio amžiaus skaitytojams.

Antroje vietoje atsidūrė JAV indėnų kilmės rašytojo Sherman Alexie romanas „Absoliučiai tikras laikinai pavaduojančio indėną dienoraštis“ (The Absolutely True Diary of a Part-Time Indian), kuriame pasakojama apie indėnų rezervacijoje augantį berniuką, nusprendusį lankyti baltųjų mokyklą. Romanas kaltinamas „rasizmo ir smurto propaganda“, „nešvankybėmis“ ir „piktažodžiavimu“. Beje, ši knyga netrukus pasirodys ir lietuviškai. Tad bus proga pasitikrinti, ar daugumos lietuvių skaitytojų nuomonės sutaps su įtūžusių dėl pakrikusios dorovės amerikiečių nuomone.

Tačiau tie patys dorove susirūpinę amerikiečiai pasisako prieš cenzūruotą vieno garsiausių Marko Twaino kūrinių „Heklberio Fino nuotykiai“ (pirmąkart išleisto 1884-aisiais) naująjį leidimą. Pasak visuotinės apklausos, tik 13 procentų amerikiečių palaiko „NewSouth Books“ leidyklos iniciatyvą du šimtus „Heklberio Fino nuotykiuose“ esančių žodžių „nigger“ (nigeris, negras), pakeisti stilistiškai neutraliu „slave“ (vergas). Leidyklos iniciatyva pakeistas ir M. Twaino vartotas žodis „injun“ (menkinamasis žodis, reiškiantis „indėną“).

NewSouth Books“ teisinasi, kad šis leidimas yra „alternatyva mokytojams, kurie nori naudotis knyga mokyklose, tačiau negali to padaryti dėl tėvų ar mokyklos administracijos daromo spaudimo“.

Tos pačios apklausos duomenimis, 56 procentai amerikiečių mano, kad jokia knyga neturi teisės būti uždrausta. Tiesa, pasaulyje praūžus Stephanie Meyer romanų serijos apie vampyrus „Sutemos“ (Twilight) populiarumui, 34 procentai amerikiečių mano, kad knygos apie vampyrus turi būti neprieinamos mokyklų bibliotekose. 41 procentas apklaustųjų įsitikinę, kad mokyklų bibliotekose neturi būti ir knygų, kuriose esama magijos, burtininkystės ir raganavimo. Prieš Torą, Talmudą ir Koraną mokyklų lentynose pasisako ketvirtis, o prieš Bibliją – 11 procentų apklaustųjų.

Džiugu nors tai, kad romantiški vampyrai susirūpinusius JAV vaikų lektūra gąsdina labiau, nei šventosios didžiųjų religijų knygos.

Didžioji Britanija: kažkas pašvinkę mūsų karalystėj

Tuo tarpu vienas garsiausių Didžiosios Britanijos rašytojų – Martinas Amisas aprauda savo gimtosios šalies „moralinį nuosmukį“. Pristatydamas savo naujausią knygą „State of England“ („Anglijos būklė“, nors gali būt ir „Anglijos valstybė“, ar netgi „Anglijos valstija“), rašytojas teigia išsikraustantis į JAV, vadina karališkąją šeimyną miesčionimis ir tikina, kad jo naujoji knyga bus „galutinis įžeidimas šaliai“.

Savo romane autorius pasakoja apie recidyvistą Lionelį Asbo, kuris laimi loterijoje. „Tai metafora, puikiai perteikianti mūsų moralinį nuosmukį: didžiulis apdovanojimas, pelnytas be mažiausių pastangų, – pasakoja rašytojas. – Gali neturėti nei talento, nei ambicijų, tačiau vis tiek laimi. Dauguma jaunimo apie tai svajoja. Tapimas įžymybe yra naujoji religija. Tad ši knyga apie mano šalies nuosmukį, apie pyktį, nepasitenkinimą, kartėlį, slypinčius pasąmonėje. Gali susidaryti įspūdis, kad gyvenimas Londone malonus ir smagus. Tačiau viduje viskas supuvę.“

M. Amisą piktina Britanijos „dirbtinumas“, bulvarinė spauda, „spygaujančios iš susižavėjimo manekenės ir roko žvaigždės su šortais“, tačiau jis vis dėlto negaili pagyrų patiems anglams: „jie turi tvirtą dvasią, tolerantiški ir kupini gero humoro“.

Tiesa, interviu komentatoriai šaiposi, kad rašytojas persikrausto į tikrą „sveiko proto ir meno šventovę JAV“, bet tai galima nurašyt jų kandumui. O M. Amiso bambėjimas – nebloga reklama jo paties knygai.

Autoriaus įžeistieji galėtų apsilankyti puslapyje insultedbyauthors.com/blog. Šio tinklaraščio kūrėjas niujorkietis Billas Ryanas nusprendė atgaivinti nuobodų dedikacijų žanrą. Jis prašo savo mėgstamų autorių įrašyti jam į knygą ne banalų palinkėjimą ar autografą, o įžeidimą. Per šešerius šio pomėgio metus susikaupė tikrai spalvingų garsių rašytojų įrašų. Juos galima pamatyti minėtame tinklaraštyje.

„Smagu stebėti, kaip autoriai reaguoja. Dalis žiūri į tai ramiai, kai kuriems ši mintis labai patinka, treti griežia dantimis, bet pasirašo, o kai kurie mėgsta man paaiškinti, kokia tai kvaila idėja (ir koks kvailas aš), – pasakoja sumanymo autorius. – Nesuprantu tik tų, kurie griežtai atsisako parašyti man įžeidimą. Juk jie man nieko neskolingi, negi negalima pažvelgt į tai su humoru?“

Būtų smagu tokį eksperimentą atlikti su lietuvių rašytojais, tačiau kažin ar jis būtų sėkmingas. Nors, kita vertus, žinau bent dešimtį, kurie mielai, smagiai ir net išradingai pasiųstų prašantįjį raštu į kokią nors nemalonią vietą.

Moterų proza ir knyga apie visų ligų karalių

Pavasaris gausus įvairių apdovanojimų ir nominacijų, todėl neišvengiamai vėl kalbėsiu apie juos. dabar skelbiami ilgieji ir trumpieji nominantų sąrašai, o apdovanojimus autoriai paprastai susirenka pavasario pabaigoje ar vasarą.

Paskelbtas vieno iš prestižiškiausių Didžiosios Britanijos literatūrinių apdovanojimų „Orange Prize for Fiction“ trumpasis sąrašas. 1996 metais mobiliojo ryšio ir interneto paslaugų tiekimo kompanijos „Orange“ įkurtas apdovanojimas paprastai teikiamas bet kurios tautybės moteriai rašytojai už geriausią anglų kalba parašytą praėjusių metų romaną.

Šių metų sąraše – šešios rašytojos: airė Emma Donoghue, nominuota už romaną „Kambarys“ (Room), Škotijoje gimusi rašytoja ir dokumentinių filmų apie Afriką autorė Aminatta Forna – už romaną „Meilės prisiminimai“ (The Memory of Love), britė Emma Henderson – už savo pirmąjį romaną „Greisė Viljams išrėžia, ką galvoja“ (Grace Williams Says It Loud), JAV rašytoja Nicole Krauss – už romaną „Didysis namas“ (Great House), Serbijoje gimusi debiutuojanti amerikiečių rašytoja Tea Obreht – už savo pirmąjį romaną „Tigro žmona“ (The Tiger‘s Wife) ir kanadietė Kathleen Winter – už romaną „Anabelė“ (Annabel). Lietuvių skaitytojui kol kas žinoma tik rašytoja Nicole Krauss, kurios romanas „Meilės istorija“ (Alma Littera) lietuviškai buvo išleistas 2008 metais.

„Nors mūsų pasirinktų autorių kūriniuose pasakojama apie vaikų grobimą ir kolonializmą, meilės gyvybingumą ir meilę Balkanų praeičiai bei folklorui, hermafroditus ir piktnaudžiavimą priežiūra, šio knygos parašytos su tokiu humoru, simpatija, aistra ir meistryste, kad skaitytojui suteiks daug malonių valandų“, – tvirtina apdovanojimus teikiančios žiuri pirmininkė, rašytoja ir istorikė Bettany Hughes.

„Orange Prize for Fiction“ laimėtoja bus paskelbta birželio 8 dieną. Ji atsiims ir 30 tūkstančių svarų (apie 118 tūkst. litų) piniginį apdovanojimą.

Pirmadienį, balandžio 18 dieną, buvo paskelbti ir Pulitzerio premijos laureatai. Šia prestižine JAV Kolumbijos universiteto administruojama premija apdovanojami žurnalistikos, literatūros, teatro ir muzikos profesionalai. Už geriausią romaną šia premija buvo apdovanota JAV rašytoja Jennifer Egan, apie kurią jau kalbėjau savo pirmojoje apžvalgoje. Labiausiai mane sudomino už geriausią negrožinės literatūros knygą apdovanojimą pelnęs, Indijoje gimęs JAV gydytojas ir rašytojas Siddharta Mukherjee. Jam Pulitzerio premija buvo įteikta už knygą „Visų ligų karalius: Vėžio biografija“ (The Emperor of All Maladies: A Biography of Cancer).

Onkologas ir vėžio tyrėjas S. Mukherjee pateikia skaitytojui vienos siaubingiausių žmonijos ligų istoriją nuo seniausiųjų laikų iki dabar. Tai kvapą gniaužiantis pasakojimas apie vėžio gydymą, kovos metodus, pačius gydytojus, pacientus, gyvenimą ir mirtį.

Šią puikiai parašytą knygą (sprendžiant, žinoma, iš susižavėjimo kupinų JAV ir Didžiosios Britanijos spaudos atsiliepimų) autorius vadina biografija, o ne istorija, nes nori, kad skaitytojas suvoktų aprašomą dalyką ne tik kaip ligą, socialinę būklę ar mokslinę problemą, bet kaip personažą. „Tai bandymas įsiskverbti į šios nemirtingos ligos protą, suprasti jos asmenybę ir atskleisti jos elgesį, – rašo „The New York Times“ recenzentas. – Ši knyga sukurta taip, tarsi ugningas jaunas kunigas bandytų rašyti Šėtono biografiją.“

S. Mukherjee iškelia mintį, kad vėžio ląstelės yra kopijos to, kuo esame mes. Jis teigia, kad tai tikrai ne metafora. „Mes galime atsikratyti vėžio, – rašo jis, – ne daugiau, nei galime atsikratyti savo fiziologinių, su augimu susijusių procesų – senėjimo, regeneracijos, gijimo, reprodukcijos.“

Pasak recenzentų, sunku rasti plačiajai publikai skirtą knygą, kuri perteikia šiuolaikinio mokslo ir technologijų kovą su vėžiu taip suprantamai, aiškiai ir pagauliai, kaip „Vėžio biografija“.

Knygoje aprašoma ir tai, kaip JAV plėtojosi ir vystėsi vėžio tyrimo, vėžio prevencijos ir gydymo institucijos, kokie įstatymai buvo priimti. Pasižiūrėjau, kokia situacija Lietuvoje. O ji graudi: sergamumas vėžiu auga, tačiau iki šiol juridiškai neįteisintas Vėžio registras, renkantis ir skelbiantis duomenis apie Lietuvos žmonių sergamumą, išgyvenamumą ir mirtingumą nuo onkologinių ligų, kalbos apie Nacionalinį vėžio institutą taip kol kas ir liko kalbomis... Kalta kaip visada visagalė biurokratija...

Artimieji Rytai: knygų bumas

Sausio mėnesį Egipto sostinėje Kaire turėjo įvykti seniausia ir didžiausia arabiškai kalbančio pasaulio knygų mugė. Tačiau šalyje kilo revoliucija, ir knygos kurį laiką niekam nerūpėjo. Revoliucijos centru tapo Tahririo aikštė, tad nieko nuostabaus, kad balandžio pradžioje čia buvo surengta alternatyvi Tahririo aikštės knygų mugė.

Egiptas (ir su tam tikromis išimtimis Libanas) laikomas didžiausiu arabiškai kalbančio pasaulio leidybos centru ir manoma, kad minėtoji mugė turės didžiulį poveikį naujajai Artimųjų Rytų literatūrai.

„Rašytojai ir poetai jaučiasi įkvėpti“, – teigia viena iš Egipto leidėjų Yasmine el Dorghamy. Ji mano, kad literatūra ir rašytojai suvaidino didžiulį vaidmenį Egipte ir kitose šalyse kilusiose revoliucijose. „Tokie įvykiai nenutinka staiga. Tai tarsi variklis, kurį iš pradžių reikia įšildyti. Juk rašytinis žodis išvedė žmones į gatves. O dabar mes galime sakyti, ką tik norime ir leisti, ką tik norime“, – džiaugiasi Yasmine.

Senoji, daugiau nei keturiasdešimt metų vykusi Kairo knygų mugė susilaukdavo nemažai kritikos dėl cenzūros ir knygų draudimo. Pernai kilo skandalas, kai Egipto saugumo pajėgos surengė mugėje reidą ir konfiskavo visą Libijos lyderį Muammarą Gadaffi kritikuojančios knygos tiražą. Knygos leidėjas buvo suimtas ir patupdytas į kalėjimą.

„Mes turime patarlę: Kairas rašo, Beirutas spausdina, Bagdadas skaito“, – sako vieno iš daugelio Bagdado Mutanabi gatvėje įsikūrusių knygynų savininkas Abdul-Wahabas Mizheris al-Radi. Mutanabi gatvė laikoma vienu iš kultūrinių dabartinio Irako centrų.

Abdul-Wahabo teigimu, knygų verslas, visiškai sumenkęs per pastaruosius smurto ir teroristinių išpuolių metus, vėl klesti. Dauguma Mutanabi gatvės knygynų veikia ir kaip leidyklos bei spaustuvės, ir spausdina viską, kas, jų savininkų manymu, paklausu. „Labai išaugo knygų paklausa. Jas perka studentai, intelektualai, jaunimas. Paklausiausios knygos apie ekonomiką, istoriją, politiką, psichologiją, arabų kalbą. Dauguma autorių – irakiečiai, ir knygos spausdinamos mūsų šalyje“, – pasakoja knygyno savininkas.

Situacija šiose šalyse panaši į atgavusios nepriklausomybę Lietuvos: plūstelėjo didžiulis pačių įvairiausių – draustų ir pamirštų, naujų ir perleistų knygų srautas. Skaitė visi ir viską, o skaitytojas vaikščiojo lengvai apsvaigęs nuo atsivėrusių galimybių. Tik va, laikas bėgo ir pamažu ta upė buvo įsprausta į aiškią, tiesią ir, be abejo, pelningą vagą.

P. S. Kartą vienas žurnalistas kalbėjosi su garsiu JAV rašytoju Edgaru Lawrence‘u Doctorow (lietuviškai turime jo romaną „Regtaimas“). „Esi minėjęs, kad sunkiausias dalykas rašytojui yra parašyti paprasčiausią raštelį namiškiams, asmeniui, ateinančiam paimti skalbinių, auklei ar virėjai“, – pokalbį pradėjo žurnalistas. E. L. Doctorow tučtuojau prisiminė, kaip jis bandė vienai iš savo dukrų parašyti atleidimo nuo pamokų raštelį: „Parašiau datą, pradėjau rašyt: „Gerbiama ponia Tokia ir tokia, mano dukra Karolina...“ ir pagalvojau: Ne, taip negerai. Juk ir taip aišku, kad Karolina mano dukra. Suplėšiau raštelį ir pradėjau iš naujo.“ Netrukus visos grindys buvo nusėtos suglamžytu popieriumi, o pats Doctorow paniškai skrebeno dar vieną juodraštį, už lango nekantriai pypsint mokyklos autobusui. „Rašymas yra labai sunkus užsiėmimas, – žurnalistui prisipažino „Regtaimo“ autorius. – Ypač trumpieji žanrai.“