Nei juoktis, nei verkti. Bet labiau tiko juoktis, kai LTV informacinėje laidoje „Šiandien“ sporto naujienos prasidėjo ir baigėsi vienu reportažu.

Vienintelis reportažas sporto naujienose nėra retenybė. Kai tiesioginėje žinių laidoje, pavyzdžiui, pernelyg užtrukus interviu, pritrūksta eterio laiko, atsakingas prodiuseris neretai „apipjausto“ sporto naujienų bloką. Lyg eterio frankenšteinas sudursto kartais nei šį, nei tą.

Visgi tas reportažas buvo efektingas kaip reikiant, nuo pirmo sakinio: „Prieš kelias savaites dienos šviesą išvydusioje Marytės Marcinkevičiūtės knygoje „Valdas Adamkus – sporto žmogus“ sudėti visi kadenciją baigusio prezidento sportinio gyvenimo akcentai...“

Kad ir kaip kas vertintų sporto žurnalistės kūrybą ar prezidento sportinę veiklą, jųdviejų pasiekimus nustelbė chrestomatinis LTV Naujienų tarnybos kūrinys. Pritrenkė „atitikimas“ aktualumo, objektyvumo, operatyvumo ir kitiems privalomiems žinios, juolab sporto žinios, bruožams.

Kas? Svarbiausias dienos sportininkas Lietuvoje ir pasaulyje – knygos herojus Valdas Adamkus.

Kur? Svarbiausioje sporto arenoje, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto būstinėje.

Kada? Prieš kelias savaites išleistoje knygoje, apie kurią komitete kalbėta šiandien.

Reportažas truko daugiau nei pusantros minutės, tai yra buvo kone maksimalios trukmės (90 sekundžių žinių reporteris retai teišsikaulija). Sutvertas klasikiniu apverstos piramidės principu, reportažas galiausiai atsakė ir į klausimą „Kodėl?“: „Knyga skirta paminėti kadenciją baigusio prezidento 85-erių metų jubiliejų bei Almos ir Valdo Adamkų vedybinio gyvenimo 60-metį.“  

Prie tokios pabaigos tik užsigrūdinęs frankenšteinas galėjo prisiūti užsklandą „Sportas“. Kai tūlas liovėsi kvatotis, sinoptikas Silvestras Dikčius jau rodė į vasarišką saulutę Romoje.  

Juokas pro ašaras. Iš patirties spėju, net sutikčiau lažintis, kad sporto žurnalistai tądien neprikirto bobausių ar kažko blogiau ir parengė daugiau informacijos. Tačiau vienas nepamatavęs nukirpo, sudūrė ir tąsyk užmaukšlino juokdario kepurę ne tik laidai, bet visam kanalui.

Žinau, televizijose dar dirba „nepribaigtų inteligentų“, kurie nori kuo geriau. Deja, frankenšteinai ne tik žinias, bet ir ištisas kanalų programas visaip siuva, ado, rako, bado. Ir išeina kaip visada.

Tuomet rimti kritikai, kurie tarsi saugumo agentai visai neturi humoro jausmo ir niekada nejuokauja, unisonu gaudžia, esą visos mūsų televizijos kitaip negali ir nemoka, nes jose dirbantieji iš prigimties yra kvėšos atgrubnagiai. Ak. Bet juk tai – per širkštus apibendrinimas.

Iki ašarų prajuokino romanistas Tony Parsons, nusitempęs į britų televizijos užkaborius. Knygoje Man and Boy pasakotojas, televizijos prodiuseris, tarytum teisinasi skaitytojui, kad susibičiuliavo su siaurapročiu laidos vedėju, kuris sykį tiesioginiame eteryje pašnekovui išmalė snukį ir po to tapo dar didesne žvaigžde. Pasakotojas kaip paslaptį sušnabžda: „… you would be surprised at how few people in television come from that kind of background. Most of the people we worked with came from homes with books“(maždaug: „Jūs nustebtumėte, kiek nedaug televizijos darbuotojų atėję iš tokios aplinkos. Dauguma žmonių, su kuriais dirbome, užaugę namuose, pilnuose knygų.“). Va, čia panašiau į tikrovę. Bravo.

Gaila, britiško humoro nepermanė anądien į Prezidentūrą suėję žmonės. Didįjį penktadienį rūškana sueiga krapštė seną rakštį: aptarinėjo tarp būties ir nebūties įstrigusį Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą (SRTRF). Tą darinį, kuris turėtų remti galvos dar nepametusio kūrėjo ir žiūrovo teisę greta kirptų-durtų eterio siaubūnų kurti ir žiūrėti kažką kultūriškai, intelektualiai patrauklesnio.   

Jei kas per penkiolika metų negirdėjo, SRTRF yra toks „savarankiškas sektoriaus skatinimo instrumentas“ (šlovė frazės autoriui Arūnui Gelūnui ir kitiems valdžioje už nužmogintai sutrumpintas sampratas). Tinklalapyje ir teisės aktuose parašyta, kad per SRTRF valstybė remia kultūros ir šviečiamuosius projektus. „Finansavimas per Fondą atskiria politikų ir valstybės pareigūnų sprendimus nuo tiesioginio lėšų visuomenės informacijos rengėjams skirstymo.“

Bet jei atvirai, tai SRTRF yra pavyzdys gebėjimo parašyti tobulus įstatymus ir jų tobulai nepaisyti. Lengva buvo atsikalbinėti prieš krizę, o po jos išvis nebereikia galvoti: „Pinigų nėr, baikit ko nors norėt.“ SRTRF liko bemaž tik popieriuje. (Jei yra kitaip, žiniasklaidos kultūra papenėtieji bei mokslu apšviestieji prirašys paneigimų. Ypač domintų SRTRF dėka atsiradusios TV ir radijo laidos.)

Sueigoje godas godojo Prezidentės patarėjai, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas bei kultūros ministras. Pastarasis ir pradėjo, ir baigė: pažadėjo darbo grupę klausimui išspręsti. O toks pažadas, kaip seniai ir plačiai žinoma, prilygsta pranašystei „Tvarka bus“.

Tada subruzdo visąlaik tylėjęs Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas: niekam iš to naudos esą nėr ir, matyt, nebus. Juolab, jei SRTRF priglobs Kultūros ministerija su savo nemariom VEKS, Valdovų rūmų ir „darom kiną“ epopėjom. Keliems elitiniais pasikrikštijusiems leidiniams galbūt tai paranku. O visai spaudai, radijui ir televizijai? O interneto žiniasklaidai? SRTRF nepajėgia realiai remti nei vienų, nei kitų. Nei gaivinti PVM nugaluotos regioninės žiniasklaidos. Nei išlaikyti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (LŽLEK). Be pinigų niekaip negalės to daryti. Ir be ministerijos, ir juo labiau su ja.

„Tai kas čia per velnio šmotas? – tratėjo kaip iš apkasų Dainius Radzevičius. – Žaidžiam čia žaidimą nuo pat ryto: ar remti elitą, ar ne elitą? Ar reikia kultūros, ar ir pliuralizmo? Ar PVM‘ą kompensuoti, ar ne? Remti smulkius regioninius ar rimtus nacionalinius projektus? Reikia investuoti į meną? O kodėl ne į televiziją? Jai daugiausia priekaištų dėl turinio galima išsakyti. O ką televizijoje daryti už dešimtį tūkstančių per metus? Čia gi humoras. Aišku, kad reikia ir to, ir kito. Bet su tais keliais milijonais?.. Jei nusprendžiam tik prie jų likti, tai dabar pat kažkas turi prisiimti atsakomybę: „Chebra, visus metam lauk. Šita LŽLEK – išvis nei etika, nei komisija, tik pinigų taškymas. Šitie pliuralistiniai regioniniai – irgi, nafik tokių reikia.“ Na, tikrai. Ir palikim tada tik kultūrinę spaudą, kuri galbūt su tais keliais milijonais išgyvens, nors tuo labai abejoju.“ 

 Sakyčiau, nafik buvo dalykiškiausias pasiūlymas. Sueigoje kalbėta apie žiniasklaidoje kvanklinėjančius kvazimodus, neaiškius hibridus. Televizija kalbėtojams atrodė neverta šnekos, tai tyliai sau galvojau apie eterio frankenšteinus. Kam, už ką siaubūnams subsidijos? Aišku, kad SRTRF neprivalo jų šelpti. Nei jų, nei savo dalininkų, kūrybinių sąjungų. Ką išvis SRTRF privalo?

Tarsi privalo remti griežtą kompetentingų ekspertų atranką įveikiančius viešosios informacijos rengėjų projektus (jei tik dar nepasikeitė žodžio „konkursas“ reikšmė) ir už tikrą paramą iš jų lupte lupti tikrą kokybę, turinį, sklaidą. Bet vietoje to kūrėjus stingdo dviprasmiškoje situacijoje: ir kviečia, ir veja lauk. Dažnas pastovi ištiesęs ranką, o išvestas iš kantrybės kiša ją kišenėn ir rodo špygą. Va jums kultūra, va švietimas. Televizijos norit? Šekit, žiūrėkit. Nuo ryto iki paryčių rodo.

Būta čia ko šaipytis iš eterio frankenšteinų. Tas sporto žinių atvejis – išvis nekaltas anekdotas. Jie – viso labo pameistriai. Tikrieji išprotėję didmeistriai sėdi viršuje. Karpo, tvarko, tampo. Tam davė, o tam... Koks smagus erzelis švaistant valstybės pinigus. Beje, ką šiandien tie kvėšos per TV rodys? 

 P.S. Komentaro autorė yra totaliai subjektyvi kūrybinės sąjungos narė ir suinteresuota projekto, kuriam skirta „paramos“, vykdytoja. Suma nepadori, bet vieša. Smalsesniems – www.srtfondas.lt