Gegužės 1-oji – Lietuvoje ir daugelyje pasaulio valstybių minima kaip Darbo arba Darbo žmonių šventė. Tai gera proga atidžiau pažvelgti į krikščioniškąjį mokymą apie darbą. Siūlome dar vieną ištrauką iš Jonas Paulius II enciklikos „Laborem exercens“ (1981 m.)

Savo darbu žmogus turi užsidirbti kasdienę duoną[1] ir prisidėti prie nuolatinės mokslo bei technikos pažangos, ir ypačiai kelti kultūrinį bei moralinį lygį visuomenės, kurioje gyvena kaip brolių seserų bendruomenės narys. Žodžiu „darbas“ čia suprantama visokia žmogaus veikla, kokio tik būtų ji pobūdžio ir aplinkybių; visokeriopa žmogaus veikla, kurią galima ir reikia darbu pripažinti, kokią jis sugeba atlikti ir į kokią jį lenkia jo prigimtis, jo žmogiškumas. Sukurtas regimojoje visatoje pagal Dievo paveikslą ir panašumą[2] ir joje paskirtas apvaldyti žemę[3], žmogus nuo pat pradžios yra pašauktas į darbą. Darbas išskiria jį iš kitų kūrinių, kurių veikimo, susijusio su gyvybės palaikymu, negalima vadinti darbu. Tik žmogus sugeba dirbti ir tik žmogus dirba, užpildo darbu savo būtį žemėje. Taigi darbas yra paženklintas ypatinga žmogaus ir žmonijos žyme, turi asmenų bendruomenėje veikiančio asmens žymę. Toji žymė apibrėžia jo vidinę kokybę, tam tikra prasme sudaro pačią jo esmę.

(...)

Darbas – dalyvavimas Kūrėjo veikloje

(...) Kūrimo aprašymas, randamas jau pirmame Pradžios knygos skyriuje, yra tarsi pirmoji „darbo evangelija“. Iš tiesų jis parodo, kas sudaro darbo kilnumą: jis moko, kad savo darbu žmogus turi sekti Dievu, savo Kūrėju, nes žmogus – jis vienintelis – nešioja savyje ypatingą panašumo su Dievu pradą. Žmogus turi sekti Dievu ir kai dirba, ir kai ilsisi, nes pats Dievas teikėsi jam parodyti savo kuriamąją veiklą darbo ir poilsio pavidalu. Šita Dievo veikla pasaulyje nuolat vyksta, kaip liudija Kristaus žodžiai: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei...“[32]; jis darbuojasi savo kuriamąja galia, toliau palaikydamas buvime pasaulį, kurį iš nieko pašaukė būti, ir jis veikia savo išganomąja galia žmonių širdyse, kuriuos iš pradžios paskyrė „poilsiui“[33] vienybėje su juo „Tėvo namuose“[34]. Štai dėl ko ir žmogaus darbas ne tik reikalauja poilsio kas „septintą dieną“[35], bet ir negali apsiriboti vien žmogaus jėgų panaudojimu išorinei veiklai: jis turi palikti vidinę erdvę, kurioje žmogus, vis labiau tapdamas tuo, kas jis turi būti pagal Dievo valią, ruošiasi poilsiui, kurį Viešpats rengia savo tarnams ir bičiuliams[36].

Supratimas, kad žmogaus darbas yra dalyvavimas Dievo veikloje, turi perimti, kaip moko Susirinkimas, net paprasčiausius kasdienius užsiėmimus. „Vyrai ir moterys, kurie sau ir šeimai parūpina išlaikymą, šitaip darbuodamiesi, pasitarnauja visuomenei ir pagrįstai gali manyti, jog savo darbu toliau tęsia Kūrėjo veikimą, prisideda prie savo brolių gerovės ir asmeninėmis pastangomis padeda realizuoti istorijoje dieviškąjį planą“[37].

Todėl reikia, kad ta krikščioniškoji darbo dvasinė prasmė taptų visiems sava. Reikia, kad ypačiai dabartiniu metu darbo dvasinė prasmė parodytų tokį subrendimą, kokio reikalauja protų ir širdžių įtampos bei nerimas: „Krikščionims nebūdinga mintis, jog žmogaus sumanumo ir jėgų nuveikti darbai galėtų prieštarauti Dievo galybei arba jog protu apdovanotas kūrinys tarsi taptų Kūrėjo varžovu. Priešingai, jie yra įsitikinę, kad žmonijos laimėjimai yra Dievo didybės ženklas ir jo nuostabaus plano vaisius. Ir kuo labiau didėja žmogaus galybė, tuo plačiau siekia jo atsakomybė tiek atskirų žmonių, tiek visuomenės atžvilgiu... Krikščionijos skelbiamas mokslas negali atitraukti žmonių nuo pasaulio kūrimo ir negali skatinti savo artimųjų gerovės nepaisymo, bet priešingai, jis dar greičiau įpareigoja juos vykdyti šiuos uždavinius“[38].

Supratimas, kad darbas [leidžia] dalyvauti kūrimo veikloje, sudaro giliausią pagrindą jo imtis įvairiose srityse: „Taigi visi tikintieji, – skaitome konstitucijoje Lumen Gentium, – turi pripažinti visos kūrinijos gilią prigimtį, jos vertę ir paskirtį tarnauti Dievo garbei ir net pasauliškais darbais turi vienas kitam padėti gyventi šventą gyvenimą, kad pasaulis persiimtų Kristaus dvasia ir sėkmingai siektų savo tikslo teisingume, meilėje ir taikoje... Savo kompetencija pasaulietiškuose moksluose ir savo veikimu, suantgamtintu iš vidaus Kristaus malone, jie įtakingai darbuojasi, kad sukurtos gėrybės būtų ištobulintos žmogaus darbu, technikos menu, civilizacija ir kultūra pagal Kūrėjo sutvarkymą ir jo žodžio apšvietimą...“[39].

Kristus – darbo žmogus

Tą tiesą, pagal kurią žmogus savo darbu dalyvauja paties savo Kūrėjo – Dievo veikime, ypač iškėlė Jėzus Kristus – tas Jėzus, apie kurį daugelis pirmųjų klausytojų Nazarete „stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta?!... Argi jis ne dailidė?!“[40]. Jam patikėtą „Evangeliją“, amžinosios Išminties žodžius, Jėzus ne tik skelbė, bet pirmiausia praktiškai vykdė. Tikrai tai buvo „darbo evangelija“, nes tas, kuris ją skelbė, pats buvo darbo žmogus, amatininkas, kaip Juozapas iš Nazareto[41]. Nors Kristaus žodžiuose nerandame atskiro įsakymo dirbti, – ten vieną kartą minimas draudimas pernelyg rūpintis darbu ir pragyvenimo dalykais[42], – vis dėlto jo gyvenimas nedviprasmiškai ir iškalbingai rodo, kad jis priklauso prie „darbo žmonių“. Jis brangina ir gerbia žmogaus darbą; galima net daugiau pasakyti: jis su meile žiūri į tą darbą ir įvairias jo rūšis, matydamas jose savitą būdą parodyti žmogaus panašumą su Dievu – Kūrėju ir Tėvu. Argi ne jis pasakė: „Mano Tėvas – vynininkas...“[43], perkeldamas įvairiais būdais į savo mokslą pagrindinę tiesą apie darbą, kuri jau buvo išreikšta visoje Senojo Testamento tradicijoje, pradedant Pradžios knyga?

Senojo Testamento knygose netrūksta užuominų apie žmogaus darbą, taip pat apie įvairias žmonių profesijas: gydytoją[44], vaistininką[45], amatininką[46], kalvį[47] (galima būtų taikyti šiuolaikiniams metalurgams), puodžių[48], žemdirbį[49], Raštus tyrinėjantį išminčių[50], jūrininką[51], mūrininką[52], muzikantą[53], piemenį[54], žvejį[55]. Gražiai kalbama apie moterų darbą[56]. Jėzus Kristus palyginimuose apie Dievo karalystę nuolat mini darbus: piemens[57], žemdirbio[58], gydytojo[59], sėjėjo[60], šeimininko[61], tarno[62], prievaizdo[63], žvejo[64], pirklio[65], samdomo darbininko[66]. Jis kalba taip pat apie įvairius moterų darbus[67]. Apaštalavimą jis vaizduoja kaip pjovėjų[68] arba žvejų[69] darbą. Taip pat užsimena apie mokytus Rašto aiškintojus[70].

Tas Kristaus mokslas apie darbą, kurio pavyzdį jisai rodė ilgus metus gyvendamas Nazarete, labai gyvai aidi apaštalo Pauliaus moksle. Paulius (kuris, kaip numanoma, audė medžiagas palapinėms)[71] didžiavosi vertęsis savo amatu, kuriuo, kad ir būdamas apaštalas, užsidirbdavęs duoną[72]: „su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną ir naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno iš jūsų“[73]. Iš čia kyla jo pamokymai apie darbą, turintys raginimo ir įsakymo pobūdį: „Tokiems žmonėms mes įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną“, – rašo jis tesalonikiečiams[74]. Sužinojęs, kad kai kurie „tinginiauja, nieko neveikia“[75], apaštalas griežtai taria: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“[76] Kitoje vietoje jis ragina: „Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldėjimą kaip atlyginimą“[77].

Tautų apaštalo pamokymai, kaip matyti, turi grindžiamosios reikšmės darbo moralei ir jo dvasinei prasmei. Jie yra reikšmingas papildymas didingos, nors santūrios darbo evangelijos, kurią randame Kristaus gyvenime ir jo palyginimuose – tame, ką Jėzus „veikė ir mokė“[78].

Remdamasi šia šviesa, spinduliuojančia iš to pirmojo šaltinio, Bažnyčia visada skelbė tai, kas šiuolaikine kalba išreikšta II Vatikano Susirinkimo nutarimuose: „Kadangi žmogiškoji veikla išplaukia iš žmogaus, tai privalo ir tarnauti žmogui. Žmogus, dirbdamas ne tik keičia daiktus ir visuomenę, bet taip pat tobulina save. Jis daug ko išmoksta, išlavina savo sugebėjimus, iškyla viršum savęs. Toks augimas, jeigu teisingai suprantamas, yra brangesnis dalykas negu išorinės vertybės... Tai rodo žmogiškosios kūrybos normą – kad pagal Dievo planą ir valią ji tarnautų tikrai žmonijos gerovei ir leistų atskiram žmogui, kaip individui ir kaip visuomenės nariui, vykdyti ir atlikti visą savo pašaukimą“[79].

Taip žvelgiant į žmogaus darbo vertingumą, tai yra į darbo dvasinę prasmę, darosi visiškai aišku, kas skaitoma toje pačioje Susirinkimo pastoracinės konstitucijos vietoje apie tikrą pažangos reikšmę: „Žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi. Taigi visi dalykai, kuriuos žmonės daro, ugdydami teisingumą, plėsdami, brolybę, siekdami žmoniškesnės santvarkos visuomeniniuose santykiuose, daugiau verti, negu technikos pažanga. Ši pažanga sudaro tarsi žmonijos išaukštinimo medžiagą, bet ji viena negali realizuoti šio išaukštinimo“[80].

Tokia doktrina apie pažangos ir raidos problemą – vyraujanti tema šiuolaikinėje mąstysenoje – gali būti suprantama tiktai kaip išmėgintos dvasinės darbo prasmės vaisius, ir tiktai remiantis tokia dvasine prasme, ji gali būti realizuojama ir praktikuojama. Tai doktrina ir kartu programa, kurių šaknys glūdi „darbo evangelijoje“.

Žmogaus darbas Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo šviesoje

Yra dar vienas žmogaus darbo aspektas, dar vienas jo esminių bruožų, kurį giliai persmelkia Evangelija pagrįsta dvasinė prasmė. Kiekvienas darbas, – tiek fizinis, tiek proto, – yra neišvengiamai susijęs su triūsu ir vargais. Pradžios knyga šį faktą išreiškia tikrai giliai, pastatydama pirmapradę darbo palaimą, glūdinčią pačioje kūrimo paslaptyje ir susijusioje su žmogaus kaip Dievo paveikslo orumu, priešais prakeikimą, kurį atneša nuodėmė: „Teesie prakeikta žemė dėl tavęs! Sunkiu darbu tu iš jos imsi maistą per visas savo gyvenimo dienas“[81]. Tas su darbu susijęs vargas rodo kelią, kuriuo eis žmogaus gyvenimas žemėje, ir lemia mirtį: „Savo veido prakaite tu valgysi duoną, kol sugrįši į žemę, nes iš jos esi paimtas...“[82] Šių žodžių aidu vienas Išminties knygų autorius prabyla taip: „Aš pasvėriau visus savo rankų padarytus darbus ir visą vargą, kurį patyriau juos darydamas...“[83] Nėra žemėje žmogaus, kuris negalėtų šių žodžių priskirti sau.

Evangelija skelbia ir šiuo klausimu savo paskutinį žodį velykinėje Jėzaus Kristaus paslaptyje. Čia reikia ieškoti atsakymo į tas tokias svarbias žmogaus darbo dvasinės prasmės problemas. Velykinėje paslaptyje glūdi Kristaus kryžius, jo klusnumas iki mirties, kurį Apaštalas stato priešpriešiais neklusnumui, nuo pat pradžios slegiančiam žmogaus istoriją žemėje[84]. Čia glūdi taip pat Kristaus išaukštinimas, nes jis, iškentęs Kryžiaus mirtį, prisikėlimu sugrįžta pas savo mokinius su Šventosios Dvasios galia.

Prakaitas ir vargas, būtinai susiję su darbu dabartinėje žmonijos būklėje, suteikia krikščioniui ir kiekvienam žmogui, kuris taip pat pašauktas sekti Kristumi, galimybę su meile dalyvauti tame darbe, kurį Kristus yra atėjęs atlikti[85]. Išganymo darbas yra įvykdytas kančia ir mirtimi ant kryžiaus. Pakeldamas darbo nuovargį vienybėje su Kristumi, už mus prikaltu ant kryžiaus, žmogus tam tikru būdu bendradarbiauja su Dievo Sūnumi žmonijos atpirkime. Jis pasirodo esąs tikras Jėzaus mokinys, nešdamas savo kasdienį kryžių[86] savojoje veikloje, kuriai yra pašauktas.

Kristus „už mus visus, nusidėjėlius, iškentėjo mirtį ir savo pavyzdžiu moko nešti kryžių, kurį tiesos ir taikos nešėjams uždeda kūnas ir pasaulis“; bet, „savo prisikėlimu tapęs Viešpačiu, Kristus, kuriam duota visa valdžia danguje ir žemėje, savo Dvasios galia veikia žmonių širdyse, ... grynindamas ir stiprindamas tuos kilniuosius pasiryžimus, kuriais žmonija stengiasi savo gyvenimą padaryti žmoniškesnį ir šiam tikslui pajungti visą žemę“[87].

Žmogaus darbe krikščionis randa Kristaus Kryžiaus dalelę ir ją priima atpirkimo mintimi, su kuria Kristus priėmė savo kryžių už mus. Apšviesti Kristaus prisikėlimo šviesa, mes darbe visada randame naujo gyvenimo, naujo gėrio prošvaistę, randame tarsi „naujo dangaus ir naujos žemės“[88] pažadą, kurio dalininku tampa žmogus ir pasaulis kaip tik per darbo vargą. Per vargą – ir niekada be jo. Viena vertus, tai patvirtina, kad kryžius yra būtinas darbo dvasinei prasmei; o antra vertus, tame kryžiuje, koks yra vargas, apsireiškia naujas gėris, kuris prasideda pačiu darbu, suprantamu visu jo gyliu bei visais atžvilgiais – ir niekada be darbo.

Ar tas naujasis gėris –žmogaus darbo vaisius – jau yra dalelė tos „naujosios žemės“, kur gyvena teisingumas?[89] Koks ryšys jį jungia su Kristaus prisikėlimu, jei tiesa, kad daugeriopi žmogaus darbo vargai yra Kristaus Kryžiaus dalelė? Susirinkimas mėgina į šį klausimą atsakyti, semdamas šviesos iš pačių apreikštojo Žodžio šaltinių: „Esame įspėti, kad žmogus nieko nelaimėtų, įgijęs nors ir visą pasaulį, bet pražudydamas save (plg. Lk 9, 25). Ir vis dėlto naujosios žemės lūkesčiai privalo ne susilpninti, o priešingai – sustiprinti rūpestį kultivuoti šią žemę, kur auga naujos žmonių šeimos kūnas, kuris jau dabar gali bent kiek atskleisti naujojo pasaulio uždangą. Jeigu žemiškąją pažangą reikia rūpestingai atskirti nuo Kristaus karalystės augimo, vis dėlto Dievo karalystė labai suinteresuota tais dalykais, kurie gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo“[90].

Šiuose samprotavimuose apie žmogaus darbą stengėmės iškelti visa tai, kas atrodo būtina, norint, kad per darbą žemėje daugėtų ne tik „mūsų veiklos vaisiai“, bet ir žmogiškojo kilnumo vertybės, broliškas bendravimas ir laisvė“[91]. Krikščionis, kuris įsiklauso į Gyvojo Dievo žodžius ir jungia darbą su malda, tegul žino, kokią reikšmę jo darbas turi ne tiktai žemiškajai pažangai, bet ir Dievo karalystės augimui, į kurią mes visi esame pašaukti Šventosios Dvasios galia ir Evangelijos žodžiu.

Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba