Kun. Kęstutis Dvareckas. Gailestingumas – įpareigojimas prisikelti
Atvelykio sekmadienį švenčiame Dievo gailestingumo slėpinį, mūsų žvilgsnius kreipiantį į mūsų asmeninį prisikėlimą. Išties, visada galime pradėti iš naujo – tai laiduoja besąlyginis ir neatšaukiamas Dievo stojimas mūsų pusėn.
Ar gailestingumas reikalingas visiems? Ar tai nėra vien „silpnųjų“ reikalas? Ką man asmeniškai reiškia per ses. Faustiną mūsų dienų pasauliui pakartota žinia? – aptaria kunigas Kęstutis Dvareckas, Vilniaus Visų šventųjų bažnyčios rezidentas, priklausomų asmenų reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ pradininkas ir vadovas.
Montažui panaudotas Rimgailės Pauraitės atliekamos dainos „Pakeleivė“ fragmentas.
















Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
Kyla klausimas, ką Jėzus vadina savo mokiniais. Tik apaštalus ar ir mus visus? Tai yra, tik kunigus ar ir pasauliečius? Ir antras. Ar žmogus pajėgus tikrai atleisti be Dievo pagalbos? Tai yra, be Šventosios Dvasios paskatinimo? Bet jeigu Jis liepė eiti ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones, tai gal vis dėlto ir mus kunigai daro Jo mokiniais? Ir Paulius pritaria: išpažinkite vieni kitiems savo nuodėmes. O tai tikrai nelengva kunigams, kai jie irgi turi išpažinti savo padarytas nuodėmes pasauliečių atžvilgiu. Tam reikia ypatingo narsumo ir nenustygstamo, galima sakyti, įkyraus Dvasios raginimo. Nes tuomet kunigas privalo save pastatyti į paprasto žmogaus lygmenį ir parodyti savo trapumą, bei jį viešai paskelbti pripažįstąs. Vienok Benediktas XVI patvirtino, kad ir kunigams būtina taisytis. Taipogi ir palaimintasis Jonas Paulius II padarė gerą pradžią, atsiprašydamas už Bažnyčios padarytas žaizdas.
Kitas dalykas yra sakramentinis gyvenimas. Marijos radijo direktorius dar vakar įvardino kunigą klausykloje kaip Gailestingąjį Tėvą. Vienok ne kunigas joje atleidžia nuodėmes, o Jėzus. Gailestingumo Karalius. Mūsų brolis ir Viešpats. Ir Jis kreipiasi į atgailaujantį nusidėjėlį Evangelijoje, tai yra, į mus visus, neišskiriant nė vieno: sūnau, dukra, tavo nuodėmės tau atleistos, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik ramus(i). Nes tik Jis mus ir turi galią atgimdyti naujam gyvenimui ir naujai vilčiai, apie ką ir kalbėjo šventoji Faustina. Apie mus nuplaunantį Jėzaus Širdies mirtinos atgailos už pasaulio nuodėmes Vandenį, trykštantį iš Gyvosios Šventovės dešiniojo šono. Ir Eucharistijos Kraują. Nes tik Jis yra Šventas. Šventojo Tėvo Sūnus. Ir joks kunigas negali mūsų išlaisvinti iš nuodėmės, nes pats yra nuodėmingas. Negali mūsų atgimdyti, todėl negali jaustis ir savo brolio Tėvu. O tik gailestinguoju broliu. Kad išvengtume šitos esminės klaidos, daugelį jaunų žmonių, ypač pasirinkusių dvasinį kelią, pastūmėjusios į puikybę, gal dažniau reikėtų viešai išpažinti: Šventas Jėzau! Švenčiausias Jėzau! Kuriam priklaups kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme. Mes nė iš tolo negalime su Tavimi susilyginti. Nes Tu mūsų Atpirkėjas ir Dievas! Dėkojame Tau už begalinį Tavo gailestingumą ir neišsenkančią kantrybę. Norime Tau dėkoti už šią neišmatuojamą dovaną iki savo dienų pabaigos. Atlapodami Tau savo širdžių duris, kaip mokė Tavo nuolankus tarnas palaimintasis Karolis.