Kas yra okultizmas, magija ir ezoterika? Kodėl krikščionybė kritiškai žvelgia į parapsichologiją? Ar egzorcizmas nėra ta pati magija? Kodėl šiandien tokie populiarūs būrimo salonai? Kodėl net ir krikščionys dažnai pamiršta Dievo įsakymą – „neturėk kitų dievų, bet tik mane vieną“ – ir nuslysta į stabmeldystę? Šiais ir panašiais klausimais apibėrėme kunigą, psichologą ir šiuolaikinio religingumo tyrinėtoją pranciškoną Arūną Peškaitį. Neabejojame, kad jo atsakymai bus svarbūs visiems skaitytojams.

Norėčiau pradėti pokalbį nuo kelių apibrėžimų. Kas yra okultizmas, magija, parapsichologija, ezoterika?

Pati sąvoka occultus lotyniškai reiškia tai, kas paslėpta. Okultinėmis praktikomis paprastai vadinami bandymai išlaisvinti ir pasinaudoti paslėptomis galiomis. Tai gali būti daroma, pasitelkus labai skirtingas technikas. Tipiškas okultinės praktikos pavyzdys – spiritizmo seansai. Jų metu siekiama iškviesti dvasių ir išgauti iš jų norimų atsakymų.

Magija savo ruožtu visų pirma yra tam tikras pasaulėvaizdis, santykis su tikrove. Magiško pasaulėvaizdžio pagrindas – įsivaizdavimas, kad pasaulio pagrindą sudaro kai kas vientisa (energija, laukas etc.) Tą jėgą ar galią galima valdyti įvairiomis technikomis. Paprastai šios technikos perduodamos per paslėptą žinojimą, t. y. ezoteriką. Ezoterinio žinojimo idėja labai sena. Tai savotiška legenda apie tik išrinktiesiems perteiktą slaptą žinojimą, kuris yra perteikiamas iš kartos į kartą.

Parapsichologija – jau modernus magijos variantas. Parapsichologijos terminą pirmą kartą pavartojo XIX amžiaus vokiečių tyrėjas Maxo Dessoir, apibūdindamas paranormalių psichikos reiškinių tyrimo sritis. Parapsichologija susijusi su vadinamojo psi fenomenų tyrimu. Šie fenomenai populiarioje literatūroje dažnai skirstomi į telepatiją (gebėjimą komunikuoti neverbaliniu būdu, „skaityti“ kito mintis), telekinezę (gebėjimą per atstumą judinti materialius daiktus), aiškiaregystę (gebėjimą numatyti ateities įvykius), ekstrasensoriką (gebėjimą diagnozuoti ligas, gydyti nesinaudojant tradicine medicina). Psi fenomenus bandyta tirti moksliškai, šie tyrimai net buvo įtraukti į kai kurių aukštųjų mokyklų programas, tačiau daugeliu atvejų konstatuota, jog moksliniai tyrimai negali patvirtinti tokių fenomenų realumo. Tiesa, tai nereiškia, kad juos tyrimai gali paneigti.

Ar krikščionybė nepripažįsta paranormalių reiškinių egzistavimo?

Krikščionybė neneigia, jog egzistuoja mums nesuvokiamų galių, tačiau labai pabrėžia, kad santykis su tokia galia negali būti vartotojiškas bei įspėja, jog perdėtas dėmesys paranormaliems reiškiniams geba ne tik įvelti į maginį kalbėjimo būdą, bet ir kelia rimtų pavojų asmeniui.

Krikščionybės požiūriu domėjimasis net, atrodo, „nekaltomis“ okultinėmis praktikomis tikrai nėra deramas pramogavimo būdas bei mažų mažiausiai kelią sumaištį žmogui. Pavyzdžiui, dėl horoskopų ar Zodiako ženklų. Negalima atmesti galimybės, kad tai, kokiu metų laiku žmogus gimsta, kokioje geografinėje vietoje, pagaliau, kokių maisto medžiagų gavo vaisius, kol buvo įsčiose, iš dalies priklauso ir vaiko charakteris. Yra daugybė mums įtaką darančių veiksnių. Bėda ta, kad horoskopų kūrėjai, astrologai bando tuo pasinaudoti ir atrasti viską paaiškinančias ar leidžiančias atsitiktinumus suausti į griežtą visumą formules. Taip pat jų veikla sąmoningai ar nesąmoningai programuoja žmogų. Apsisprendimo laisvę pradeda keisti neįsisąmoninta manipuliacija.

Okultizmas, magija, ezoterika lydi žmogų per visą žmonijos istoriją. Tai labai seni reiškiniai, ir neretai tokių praktikų senumas bandomas pateikti kaip jų veiksmingumo įrodymas...

Nėra žinoma civilizacijos, kurioje nebūtų maginių praktikų. Kai kuriose civilizacijose magija aiškiai atstodavo religiją, kai kur egzistuodavo šalia arba kartu su religiniu kultu. Ypač magija klestėjo tada, kai žmonija buvo labai priklausoma nuo gamtos. Bejėgiškumo jausmas, baimė, priklausomybės nuo aplinkybių suvokimas gimdė norą būti šeimininku ir tokio šeimininkavimo technikų paiešką.

Paradoksalu, bet mokslo ir technikos klestėjimo laikotarpiu žmogus ir vėl pasijaučia bejėgis. Turbūt daug kam teko skaityti M. Shelly „Frankenšteiną“, kuris parašytas XIX amžiuje. Labai įdomus kūrinys. Pagrindinis herojus skaito viduramžių alchemikų veikalus ir konstatuoja, kad daugeliu aspektų jie net gilesni už XIX amžiaus mokslą. Nes mokslas tik užčiuopia tikrovės paribį, bando įvilkti gamtą į schemų rūbus, bet svarbiausi dalykai lieka nepaaiškinti. Toks supratimas gimdo mitą apie kažkada egzistavusį visuminį pasaulio pažinimą, kuris vėliau buvo prarastas ir dabar jį tenka atkurti kaip dėlionę. Knygos herojus sukuria pabaisą, kurios nesugeba suvaldyti, ir kūrinys persekioja tiek savo kūrėją, tiek jo šeimą.

„Frankenšteinas“ gerai perteikia modernias nuotaikas. Prisiminkime, jog pastaraisiais amžiais būta daug panašių kūrinių. Pavyzdžiui, H. Wellso „Laiko mašina“, G. Orwelo „1984“, O. Huxley „Puikus naujasis pasaulis“, G. Forsterio „Mašina sustoja“. Žmogus vis labiau jaučia, kad yra priklausomas nuo galingų jėgų – tiek nuo gamtos, tiek net nuo jo paties kuriamų ir žadinamų. Pagaliau kultinis filmas „Matrica“ – taip pat perteikia dabarties baimes.

Prisideda ir tai, kad gyvename labai sparčių pervartų laikotarpį. Technikos tobulėjimas šiandien spartesnis nei kada nors anksčiau. Dar vienas dalykas – magija tampa industrijos dalimi. To niekada anksčiau nebuvo. Dabar prekėmis bandoma padaryti viską. Taip pat ir magiją, okultines praktikas.

Paradoksalu, šiuolaikinis išsimokslinęs žmogus šaiposi iš „davatkų“ – esą tai tamsios moterėlės, kurios jaučia priklausomybę religinėms apeigoms, tačiau kartu pats mielai lankosi pas išsidažiusias bobutes būrimo salonuose ar už didelius pinigus iš kokios nors aiškiaregės užsisako viso gyvenimo horoskopą?

Išsimokslinęs žmogus... Sąvoka gan sunkiai identifikuojama šiais laikais. Ar tai žmogus, turintis bakalauro, magistro diplomą? Deja, nemanau. Šiandien vis daugiau kas iš mūsų vertina tik „firminį prekės ženklą“ turinčius mokslus, kuriuos lengvai galima taikyti praktikoje, kurie atneša dividendų. Tad „išsimokslinęs žmogus“ labai dažnai neturi net elementarių skaitymo įgūdžių, ką jau kalbėti apie kultūrinį akiratį ar refleksijos galimybės. Jei į „mokslus“ žiūrima tik kaip į progą geriau užsidirbti, įgyti valdymo įgūdžių, tuomet galima ir iš religingųjų šaipytis, ir į burtų salonus nueiti. Juk ten nieko daugiau nereikalauja – susimoki, gauni „paslaugą“ ir jautiesi įvaldęs bent kokią savos ateities dalelę. Jei po to ištinka neganda, apkaltini susiklosčiusias aplinkybes... Kalbu ironiškai, bet iš tiesų sunku kitaip apie tuos dalykus prašnekti.

Kita vertus, ką pasakytumėte sunkiai sergančiam žmogui, kuris nusivylė tradiciniais gydymo metodais ir ketina keliauti pas žiniuonį ar griebtis rytietiškų gydymo praktikų?

Paklausčiau, kodėl nusivylė. Ir tada kartu su juo svarstyčiau galimas gydymo taktikas ir strategijas. Juk kartais nusivylimo priežastys būna labai paprastos – nekvalifikuotas ar tiesiog šiurkštus gydytojas, neadekvatus savo ligos dinamikos suvokimas ir pan. Reikia svarstyti. Jei iš karto ieškosime „sėkmės receptų“, rizikuojame būti apkvailinti, o kartais netgi labai rimtai galime įklimpti į visokias priklausomybes nuo „egzotiškųjų“ gydymo praktikų. Tai – kelias į niekur. Dažnai tas kelias pavojingas ir fiziškai, ir dvasiškai...

Kai kurie krikščionių mąstytojai griežtai kritiškai vertina net ir tokias netradicinės medicinos praktikas, kurias šiandien perėmė ir tradicinė medicina: akupunktūra, homeopatija. Koks turėtų būti krikščionio santykis su šiais gydymo būdais?

Labai paprastas santykis. Jei mano gydytojas, savo srities profesionalas, man išrašo homeopatinių vaistų ar pasiūlo akupunktūrą, paaiškinęs, kokiu būdu ji veikia – drąsiai gydausi. Jei ateinu pas net medicininio išsilavinimo neturintį šarlataną ir leidžiuosi „viliojamas“ visokių „dvasinių mokymų“, kurie pateikiami kaip integrali minėtų praktikų dalis – darau nuodėmę ir turėčiau kuo greičiau sustoti bei nueiti išpažinties.

Kaip vertinate jogą kaip sveikatinimo priemonę, kuri labai išpopuliarėjusi Vakaruose. Ar tai nėra dar viena stabmeldystės išraiška?

Jei jogos pratimai naudojami tik sveikatinimo tikslams – vertinu normaliai. Tačiau aš negirdėjau, kad taip būtų dabar itin populiariose jogos grupėse. Kartu juk siūlomos įvairios mantros, net būna improvizuotas „altorėlis“ su kurio nors guru portretu... Tad mano atsakymas vienareikšmiškas – nėra ko lankytis krikščioniui tokiose grupėse. Neišgysite, bet susirgsite nepagydomai. Siela susirgs, dvasia bus pavergta.

Teko diskutuoti su žmogumi, kuris vadina save krikščioniu, bet kartu ir Sai Babos – Indijoje gyvenančio mokytojo – išpažinėju. Jis teigė, kad visi keliai Dievo link yra vienodi, ir esą mes turėtume ne atsiriboti nuo rytietiškų praktikų, bet jas integruoti į krikščionybę. Ką jam atsakytumėte?

Klausčiau, apie kokį Dievą tas žmogus kalba? Kai man sakoma – „visi keliai veda į Dievą“, neapsimetu, jog žinau, kad suprantu Dievą taip pat, kaip ir tokio teiginio išpažinėjus. Klausiu: „O koks tas Tavo Dievas?“ Juk reikia bent kiek išsiaiškinti vartojamų žodžių reikšmę, kad dialogas vyktų. Man Dievas yra apreikštas kaip Jėzus iš Nazareto. Jėzus Kristus, kuris pats yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Ir niekas kitas Dievop nenuves. Gali būti tik vienokie ar kitokie bandymai gyventi pagal sąžinę. Tačiau Išganytojas yra tik vienas – Nukryžiuotasis ir Prisikėlęs Viešpats.

 Biblija neabejotinai yra maginio pasaulėvaizdžio kritika. Tiesa, Senajame Testamente su šiuo pasaulėvaizdžiu veikiau varžomasi, nei jis paneigiamas. Izraelis gyveno magija besiverčiančių tautų apsuptyje. Jahvė pristatomas kaip galingesnis už bet kokią magiją Dievas. Labai svarbus galios akcentas. Naujajame Testamente ne tiek kalbama apie galią, kiek apie Kristaus kelio kitoniškumą nuo magijos. Čia jau tarsi galios principas įveikiamas visai kitu būdu.

Iš tiesų Senojo Testamento religijoje mes matome įsitikinimą, kad Dievas yra daug galingesnis už visokius burtus. Beje, jau Senajame Testamente Dievas yra pristatomas kaip santykio Dievas. Jis siūlo santykius, ieško žmogaus. Naujajame Testamente santykio pabrėžimas ypač išryškėja. Čia mums atskleidžiamas Dievas, tapęs silpnumu, prisiėmęs kaltes, mirtį ir negalią, trapumą. Jis ieško mūsų. Kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, – Dievas, savo gailestingumu „išplėšiantis“ gėrį iš visokių blogio pavidalų. Tai – „sūnaus palaidūno“, nuodėmės naikinamo žmogaus laukiantis Dievas.

Kita vertus, antimagiškas skelbimas būdingas ir kitoms abraomiškoms religijoms. Pavyzdžiui, islamas labai griežtai priešinasi visoms maginėms praktikoms.

Tačiau Naujajame Testamente mes taip pat matome stebuklų, kuriuos daro Jėzus. Kuo šie stebuklai skiriasi nuo maginių veiksmų?

Esminis skirtumas – Jėzus niekur nesinaudoja kokiomis nors technikomis, kurios prievartauja tikrovę elgtis vienokiu ar kitokiu būdu. Jo stebuklai išplaukia iš santykio su Dievu, ir tai visada yra dėkojimo, maldos santykis. Beje, svarbu pabrėžti, kad Jėzus niekada nesureikšmina Evangelijose aprašomų stebuklų, jam tai yra Dievo palankumo žmogui ir meilės ženklai, tačiau jokiu būdu ne dievystės įrodymas. Dievas, žinoma, yra galingas. Bet Jo galia pirmiausia ir „galutiniausiai“ apreiškiama meilėje bei viltyje.

Problema yra ta, kad žmogus nuolat bando patekti į magijos ir galios sferą, nes išlaikyti santykio lygmenį labai sunku.

Ar Naujojo Testamento laikų okultizmas ir magija labai skiriasi nuo tų praktikų, kurios klesti mūsų laikais?

Jau minėjau, kad niekada magija ir okultizmas nebuvo tiek komercializuoti. Tai susiję su tuo, kad šių laikų visuomenė yra vartotojiška. Kita vertus, šalia krikščionybės visada egzistavo liaudies maginis religingumas. Dažniausiai jis susijęs su ikikrikščioniškomis kultūromis bei papročiais. Beje, ta liaudies religingumo magija krikščioniškais viduramžiais buvo net stipresnė nei dabar. Turbūt tai Bažnyčios „suaugimo“ su valstybės, galios institucijomis pasekmės. Bažnyčia nuo imperatoriaus Konstantino laikų turėjo pakelti galios institucijos naštą. Ir dažnai skelbė „galingąjį Dievą“. Galios Dievo skelbimas sukelia natūralią reakciją – kitų galios šaltinių paiešką. Todėl viduramžiais labai klestėjo įvairios okultinės-maginės praktikos.

Tačiau krikščionybė visada išsaugo santykio aspektą. Praktiškai visi atsinaujinimo judėjimai yra susiję būtent su šio aspekto išryškinimu.

Taip pat egzistavo ezoterinės organizacijos. Nes jau nuo krikščioniškojo gnosticizmo pradžios matome pastangas paversti krikščionybę ezoterine religija. „Naujojo amžiaus“ sąjūdyje, XX a. viduryje, ezoterika, magija, okultizmas susijungia į vieną visumą.

Be to, reikėtų atkreipti dėmesį, kad pačiose modernaus mokslo užuomazgose būta daug maginių ieškojimų. Pavyzdžiui, Renesanso epochoje klesti maginis kalbėjimo būdas, net Apšvietos laikotarpiais aktyviai svarstoma apie magnetizmą, fluidus. Tam tikru atžvilgiu magija visada buvo mokslo išvirkščioji pusė.

Be to, iki XVII amžiaus astrologija buvo pripažįstama kaip akademinė disciplina. Dėl to susidarė paradoksali situacija, kad astronomija – mokslas apie žvaigždžių kūnus, norėdamas išryškinti savo kitoniškumą nuo pseudomokslinės magijos, turėjo pasirinkti pavadinimą, kuris labiau tiktų maginėms praktikoms. Juk „astrologija“ sudaryta iš dviejų žodžių „žvaigždės“ ir „mokslas“, o „astronomija“ iš „žvaigždės“ ir „vardai“. Turime pripažinti, kad mokslo gryninimosi, mokslinės metodologijos kristalizavimosi kelias buvo ilgas ir tikrai nelengvas.

Okultizmo industrijos atstovai neretai teigia, kad Katalikų Bažnyčia, griežtai juos kritikuodama, veidmainiauja, nes esą pati griebiasi maginių veiksmų. Pavyzdžiui, žvakių deginimas bažnyčiose, šv. Agotos duona, šv. Blažiejaus žvakės ar rožiniai, kabantys dažno kataliko automobilyje?

Krikščioniškasis liaudies pamaldumas neretai priartėja prie maginių-okultinių praktikų. Žmogui sunku „pakelti“ žinią apie „santykio Dievą“ – jau kalbėjome apie tai. Reikia melsti atsivertimo malonės mums visiems. Ypač tiems iš mūsų, kurie save laikome „tikrais katalikais“. Kad nepabūgtume santykio, kad liudytume jį. Tada visi tie kaltinimai „nesąžininga konkurencija“ praras bet kokį pagrindą.

Kalbame apie krikščionybę kaip santykio religiją, apie Dievo ir žmogaus santykį, tačiau egzistuoja ir dar vienas lygmuo. Tai Dievo ir šėtono kova. Čia jau tarsi ne santykio, o galios sfera. Vyksta gėrio bei blogio kova ir mes, įsitraukdami į ją, tarsi taip pat įsitraukiame į galios santykius. Taip pat ir kryžiaus ženklas, švęstas vanduo tampa mūsų ginklais kovoje.

Tikrai turime pripažinti, kad yra krikščioniškų grupių, kurios ypač sureikšmina kovos santykį. Jos kalba apie maldos kovą, apie Viešpaties galią gydyti, Viešpaties galią išlaisvinti. Taip pat ir kryžiaus ženklo, kaip galios įrankio kovoje su piktuoju, naudojimą. Tokia galia iš tiesų egzistuoja. Tačiau yra labai slidi riba tarp galios ir santykio. Ši riba peržengiama, kai atsisiejama nuo esminio dalyko – nuo santykio su Jėzumi Kristumi. Būtent iš pastarojo santykio kyla visa galia. Kalbant apie Mišių galią, tai pačios Mišios yra to santykio išdava.

Atpirkimas yra išlaisvinimas ir santykio atkūrimas. Tačiau mes atpirkimą priimame per malonę. Tai labai svarbu, nes galima kalbėti apie santykį, tačiau išlaikyti jį labai sunku. Malonė saugo nuo galios, kuri gali pavergti mus pačius. Prisiminkime Jėzaus žodžius – „ne visi, kurie šaukia Viešpatie, pateks į Dangaus karalystę“. Jeigu santykio nelieka, lieka tik galia, ir tada visai nesvarbu, kokia intencija mes ją norime naudoti. Kartais kalbama apie „baltąją magiją“, t. y. galios naudojimą geriems tikslams. Tačiau tai saviapgaulė. Geri tikslai nepasiekiami netikusiomis priemonėmis.

Man labai patiko JAV pamokslininko Rico Joynerio knyga „Galutinis siekis“, kur krikščionys aprašomi kaip kariuomenė, kita vertus, niekada neužmirštama, kad šios kariuomenės jėga kyla iš santykio su Jėzumi ir santykio vienas su kitu. Jei mes prarasime šią dimensiją, tai bus nepataisomas praradimas.

Publikos dėmesį pradeda traukti krikščioniška egzorcizmo praktika. Tam tikru atžvilgiu tai „slidžiausia“ praktika, nes čia tarsi vyksta atvira kova, ir ją labai nesunku supainioti su magine kova.

Čia nevyksta kova. Egzorcizmo metu mes pirmiausia išpažįstame Jėzaus meilę ir jo pergalę, santykio su Juo pergalę prieš šėtoną. Tai išpažindami, mes iš tiesų įsakinėjame šėtonui. Yra žmonių, pašvęstų egzorcisto tarnystei, ir jie pašvenčiami tikrai netikrinant jų ekstrasensorinių galių. Nieko panašaus į tokius testus nėra. Nes ne žmogaus galia taip daroma. Tai yra Dievo meilė, – ir ją išpažįsta egzorcistas. Ir nieko daugiau ten nevyksta. Tai malda. Tai labai intymi malda, kurios niekas neleis filmuoti ir rodyti. Ten gali vykti visokie fenomenai, sunkios ir dažnai traumuojančios patirtys, tačiau problema ta, kad okultizmo industrija ir šventus dalykus pritaiko sau.

Prisiminkime, kad įvairūs okultikai naudoja net sakramentalijas, maldas. Egzorcizmas okultizmo industrijai patogus, nes tai neafišuojama praktika, ją galima „perfrazuoti“ į maginę techniką.

Krikščionybė nuo pat pradžios, kovodama su manicheizmo atskala, suformulavo, jog blogis yra gėrio trūkumas. Šiuo atveju galima sakyti, kad egzorcistas padeda atsiverti Dievo meilei, kuri užpildo tas šėtono padarytas skyles?..

Taip. Šėtonas yra gyvenimo priešas, bet jis turi galios. Kai apie šėtoną sakome kaip apie gyvenimo trūkumą, galime įsivaizduoti, kad jis nėra realus, bet jis realus. Jis yra naikinanti galia, didinanti trūkumą.

Jei Dievas sukūrė pasaulį gerą, tai nereiškia, kad jame negali egzistuoti blogis, tai nereiškia, jog viskas, kas pasitaiko po ranka, yra gerai. Kartais tuo manipuliuojama. Kartais sakoma, jog svarbiausia, kad tam tikras dalykas veiktų, padėtų žmogui atsipalaiduoti, gerai jaustis, o apie tai, kas yra šaltinis šiuo atveju, nė nesvarstoma. Taip, esu girdėjęs, kai giriama viena ar kita astrologė, nes yra jautri ir padeda žmogui pasijusti psichologiškai patogiai.

Bažnyčia sako – ne visa yra gera. Daugelis dalykų mums atrodo tarsi geri. Tačiau būti geram ir atrodyti geram yra skirtingi dalykai. Kitas svarbus dalykas – prisiminkime Jėzaus žodžius Evangelijoje: „Nevadink manęs geru, nes tik vienas Dievas yra geras“. Pats Jėzus tai sako. Mes gėriu vadiname mums malonias apraiškas, bet pamirštame, kas yra gėrio šaltinis, kad žmogui objektyvus gėris yra gyventi visavertį gyvenimą, o toks gyvenimas tai sekimas Kūrėju.

 Kalbino Andrius Navickas