Pagaliau po dvidešimties metų, piniginio paramstymo sulaukusi, pasirodė dar Atgimimo pradžioje parengta, bet po leidyklų griūties paslaptingai pradingusi Jono Kalvelio monografija, kurią naujai sudarė Stasys Žvirgždas ir išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas. Knyga pakiliai lengva, nes dailininkė Ramybė Glinskytė subtiliai pajautė kruopštaus esteto darbuose glūdinčią gamtos ramybę ir parinko optimalius fotografijų dydžius bei būtinų baltų erdvių proporcijas.

Mes, vyresnieji, gerai prisimename Jono atrastus ir jo fotografijoms netikėto skambumo suteikdavusius pilkų pustonių aprėminimus. Tokie firminiai aukščiausios kokybės parodinių darbų atspaudai – nepakartojami. Išlikusius reikėtų surinkti ir patikėti kvalifikuotai Lietuvos dailės muziejaus apsaugai, kaip dar gyvas būdamas pats autorius nemažą kolekciją perdavė Paryžiaus nacionalinei bibliotekai. Gerai, kad albumo pabaigoje pamatome bent du mažiukus pavyzdžius, kurie vien iš pagarbos unikaliam fotografijų apiforminimui galėjo būti puslapinio dydžio, ir tada akivaizdžiai įsitikintume, kaip atrodytų leidinys, išsaugojus tuos J. Kalvelio aprėminimus.

Tiesa, po kelerių metų, sužinojęs šitą pagražinimo paslaptį, Vaclovas Straukas tyliai pasisavino autorinį išradimą ir savo kopas taip pat pradėjo kalvelinti. Nesu girdėjęs, kaip į tokią neprašytą giminystę sureagavo Jonas, bet, prisimindamas jo legendinę ramybę, manau, kad užsidegęs cigaretę tyliai šyptelėjo ir toliau sau dėliojo lėtaeigius pagalvojimus.

Ramų, draugingą Jono būdą atitiko ir jo mažakalbystė. Aleksandras Macijauskas albume prisimena, kaip Vilniaus fotogalerijoje J. Kalvelio penkiasdešimtmečio parodos atidarymo metu Antanas Sutkus bandė išprovokuoti ir susirinkusiesiems paskelbė, kad šįsyk ir Jonas tars reikšmingą žodį, bet visi išgirdome tik jam vienam įmanomą trumpiausią atsakymą – ne.

Mažakalbio J. Kalvelio kūrybos rinktinė – daugiatekstė. Tokios „antkapinio“ žanro nerašytos taisyklės. (Tikriausiai jau derėtų sakyti – seniai surašytos.) Tarsi tik žodžių vainikais apdėliota kūryba tampa sakrali ir paminkliškai įteisinta. Iš tikrųjų atvirasielėms J. Kalvelio fotografijoms visai nebūtinas žodinis tarpininkavimas. Čia ne šiuolaikinės performansų pinklės, kurioms paaiškinti būtina surašyti sudėtingų tarptautinių terminų piramidę. Kondensuota menine jėga jos iš karto pasiekia žiūrovo dvasios gelmes.

Sudarytojas S. Žvirgždas surinko per kelis dešimtmečius Lietuvoje ir užsieniuose publikuotus menotyrininkų pasvarstymus apie tuo metu įvairiausiose parodose apdovanojimais gerbiamą J. Kalvelio kūrybą. Be to, su Skirmantu Valiuliu parašė įvadinį straipsnį „Gamtos fragmentų poetas“. Nors pagal apibendrinančių įžvalgų kondiciją pradžiai geriau būtų tikęs baigiamojoje albumo dalyje spausdinamas Tomo Pabedinsko rašinys „Įsižiūrėjimas į tylą“ arba tokios pat plotmės S. Valiulio „Peizažo paslaptis“. Bet gal trys įvadinio užmojo straipsniai pagal monografines taisykles patrigubina ir leidinio meninį svorį?

Trumpai žvilgtelėkime, kokiais pakylėjimais užsieniniai profesionalūs meno vertintojai palaimina J. Kalvelį: „Mažyčiuose fragmentuose jis randa apibendrinimą, kurį Cezanne’as ar van Goghas matė globalioje realybėje“ (Valentinas Michalkovičius); „Jis sujungia žvaigždės taisyklę su gėlės formule, smiltelėje atgaivina būties bedugnę, atome moko išvysti miriadus galaktikų“ (Viktoras Diominas); „Savo grafiniu piešiniu jos (kopos) primena japonų ar kinų grafiką“ (Marija Stafeckaja); „Fotomenininkas panašiai kaip Paganini sugeba pasitelkti vizualinei pjesei vienui vieną stygą. Tai primena tapybinius muzikinius Čiurlionio svajonių ritmus“ (V. Diominas).

J. Kalvelio fotografijų sąsajas su M. K. Čiurlionio „Pasaulio sutvėrimu“ įžvelgia ir čekų fotografas bei teoretikas Vladimiras Birgusas. O monografijos įvadinio straipsnio autoriai net du sykius „Miško“ ir „Kopų“ ciklus sugretina su mūsų meno genijaus kūryba.

Ar ne per daug įsiūbuoti varpai? J. Kalveliui visai nebūtinas M. K. Čiurlionio antrininko vaidmuo. Jis užtektinai didelis ir be garsiaskambių epitetų. Nors menotyrininkai eidami šiuo tradiciniu ir labiausiai išmindžiotu palyginimų su istorijos didžiaisiais keliu lengviausiai įtikina patiklųjį žiūrovą. Šypseną sukelia ir S. Valiulio pastangos J. Kalvelį sutvirtinti dar platesne garsių pavardžių rikiuote: J. Bulhakas, J. J. Rousseau, R. M. Rilke, V. Humboldtas, C. G. Jungas, G. Bachelardas, S. Bright, L. Aninskis... Toks mokslinis pasaulinio konteksto perdozavimas ir savo išprusimo demonstravimas gal labiau tinka daktarinių disertacijų žanrui, bet aptariamojo kūrėjo talento nė kiek nepadidina.

Naujų fotografinių technikų išradėjas Povilas Karpavičius nuolat visiems patardavo neišmesti nepavykusių kadrų, o pritaikius soliarizacijos techniką jiems suteikti naują meninę kokybę. Mus, išpažįstančiuosius tik reportažą, nesuviliojo tokie „klystkeliai“, o kruopštusis Jonas puikiausiai perprato sauliškai sidabruojančią soliarizaciją ir „Miško“ ciklui sukūrė pačius įdomiausius darbus, kurie papildė lietuviškos fotografijos aukso fondą.

Kaip čia švelniau pasakius, kad J. Kalvelis nemokėjo fotografuoti žmonių? Gal ir monografijoje nereikėjo rodyti tų kelių banalokų pavyzdžių. Ypač glumina ant ąžuolo šakos susodintos dvi pusnuogės panelės, primenančios „Miško“ galiūnų parodiją ar nevykusį pasišaipymą. Jonui užtektinai vien gamtos fotografijos klasiko laurų. Tuo labiau kad gretimuose puslapiuose gausu puikių meniškai dokumentinių nuotraukų, kuriose jį patį įspūdingai įamžino žmonių vaizdavimo meistrai – A. Macijauskas, Romualdas Požerskis, Virgilijus Šonta. Gaila, kad sudarytojas prie parašų po fotografijomis ar pabaigos išnašose jų neįvardijo, priversdamas spėlioti, kieno kuri nuotrauka. Nors iš tiesų ten beveik visur R. Požerskio autorystė. Tik jis vienas turi tokią brangintiną reporterio pagavą, kuri leido sukaupti gausų kolegų atvaizdų archyvą.

Skaitydamas monografijos tekstus iš maskviškių menotyrininkų sužinojau, kad Ivano Turgenevo herojus Bazarovas žemdirbiškai išsiaiškino, kad gamta – ne šventovė, o dirbtuvė, ir žmogus joje – tik eilinis darbininkas. Įdomus ir vertingas apibendrinimas, kurį šįsyk norėtųsi pakreipti kitaip: fanatiškai kruopštus darbininkas J. Kalvelis fotografiniu talentu sukūrė savitą gamtos šventovę. Užsukus į jo „Kopų“ smėlio šventyklą, dvasią užpildo švari sakralaus sukauptumo erdvė, kurioje nesinori garsiai šūkauti kasdienybę ir tuo labiau iš smėlio kapstyti žodinius fotografijų vertinimus...

Albumas užbaigiamas simboliška dviejų ąžuolų kompozicija. Taip paminkliškai Stelmužėje Joną nufotografavo... tikriausiai R. Požerskis (teks skambinti Romui ir patikslinti). Lietuviškos fotografijos ąžuolo epitetas J. Kalveliui geriausiai tinka, nors tvirčiausią paminklą savo kūrybai jis „supylė“ iš biraus kopų smėlio.

Pagerbiant Jono mažakalbystę, vietoje visų čia mirguliavusių daugiažodžiavimų reikėjo trumpai drūtai užrašyti – gera gero fotografo monografija ir visą „Nemuno“ puslapį užpildyti vien „Kopų“ ir „Miško“ vaizdais. Būtų šventa ramybė – kaip ir J. Kalvelio gamtos bažnyčioje.