Taip jau atsitiko, kad kalbant apie lietuvių dailės kritiką labai dažnai vartojami rašytojo (-os), rašančiojo (-sios) apibūdinimai. „Tekstas turi būti koncentruotas, žodžiai tiksliai parinkti – kaip poezijoje.”[i]

Taigi, svarbiausia, nusakanti mūsų dailės kritiką, galėtų būti teksto, o ne, pavyzdžiui, metodo, tipo ar ideologijos sąvoka. Taip yra todėl, kad neturime savarankiškų dailės kritikos „mokyklų” ir todėl, kad dailės kritikos kaip teksto sampratą įtvirtino ir pats ne kartą analizavo mūsų dailės kritikos klasikas Alfonsas Andriuškevičius. Šios nubrėžtos požiūrio krypties laikosi ir daugelis jaunesnių dailės kritikų ir kritikių.

Prisiminus įdomesnius straipsnius ar pokalbius apie dailės kritiką po 1991- ųjų, atmintyje iškyla tie, kuriuose metodologiniai ar ideologiniai (funkcijų ar pozicijos) klausimai aiškiau būdavo gvildenami kaip pavaldūs tekstui - kaip teksto rašymo problemų visuma. Pastaruoju metu mūsų vietinėje terpėje pasigirsta vis daugiau balsų, kad kritinis tekstas kaip toks miršta, užleisdamas vietą kuravimui (ko gero, todėl, kad daugelis dailės kritikų ir kritikių keičia veiklos pobūdį ir tampa kuratoriais, kuratorėmis). Vis dėlto, jų veiklos, net ir kuravimo praktikos rezultatai yra išreiškiami taip pat ir tekstais. Todėl įdomumo dėlei šiame straipsnyje panagrinėsime dailės kritiką teksto funkcijų aspektu.

Šiuo straipsniu nesistengiama ko nors drastiškai pakeisti arba dirbtinai sukurpti kokių nors priešpriešų. Čia, trumpai tariant, mėginama kiek įdėmiau pažvelgti į kritinio teksto formą arba stilistiką, remiantis prielaida, kad lietuviškosios dailės kritikos atveju dažnai sunku aiškiai pasakyti kas nulemia dailės kritikos pobūdį - teksto forma, kritikos funkcijos,  asmeniškumai ar socialinis (komercinis, institucinis) kontekstas. Ko gero, visi jie vienodai svarbūs, dažnai susitinkantys viename tekste.

Verta pasinaudoti amerikiečių dailės kritiko James'o Elkinso kritikos tekstų skirstymu. Amerikiečių dailės kritikoje vis iš naujo kyla nesibaigiantys ginčai dėl dailės kritikos krizės ar net mirties – vis aiškinamasi, kas yra objektas dailės kritikoje ir ar apskritai objektas dar yra? Viena vertus, susikerta „mokslinis” ir „poetinis” požiūriai, kita vertus – bent Amerikoje – dailės kritika virto sunkiai apčiuopiamu reiškiniu globalios komercializacijos ir apskirtai estetinių ir filosofinių tiesų nuvertėjimo fone.

Pats dailės kritikas teigia: “Dailės (vizualiojo meno) kritika nėra griežtai mokslinė disciplina, nes ji visada daugiau ar mažiau susijusi su kūrybišku požiūriu į meno kūrinį, į patį rašymą, galų gale, visada yra daugiau ar mažiau subjektyvi [...] Dailės kritika nusisuko nuo angažuotos, įkvėptos, istoriškai informatyvios praktikos, kokia ji buvo dvidešimtajame amžiuje ir tapo didžiuliu, masiškai finansuojamu, bet nematomu ir negirdimu reiškiniu.”[ii]

Kita amerikiečių dailės kritikė Nancy Princenthal antrina:  “Dailės kritika yra lyg našlaitė, išaugusi be nuoseklios disciplinos, stokojanti tvarkos, taisyklių, stabilių vertinimo standartų. Tokiai situacijai apibūdinti vartojama „krizės” sąvoka. Tačiau nenuostabu, kad dailės kritikos „pasileidimas” tiksliai sutampa su jos subjekto laisve. Ir jei menas vertinamas atsižvelgiant į jo nepriklausomybę, kodėl rašymas negalėtų būti nukreiptas į ją?[iii]

Iš esmės, abiejose citatose norima pasakyti, kad dailės kritikos tekstai dauginasi žaibišku greitumu, bet pati dailės kritika – jos tipai, funkcijos ir pan., virsta neapibrėžtomis, tarsi nyksta.

Nesigilinsime į amerikietiškųjų ginčų smulkmenas. Svarbu yra tai, kad panašių klausimų aidai buvo ir tebėra girdimi mūsų dailės kritikos recepcijoje. Visi šie klausimai kelia mums rūpinčią dailės kritikos kaip teksto transformacijų problemą, todėl ir minėtas James`o Elkinso skirstymas yra gana patogus.

Elkinsas suskirsto dailės kritikos tekstus į bukletų ir katalogų esė, filosofinius esė, akademinio tono, aprašomuosius tekstus, kultūros kritiką, konsevatyvų pamokslavimą ir poetinius kritikos tekstus.

Straipsnyje iš dalies remiamasi šia sąlygine schema. Šiame straipsnyje kai kurie aspektai sutampa su amerikiečių dailės kritiko siūlomomis interpretacijomis, kai kurie - būdingesni mūsų vietinei terpei.

Prieš pradedant reikėtų pridurti, kad šios schemos ribos yra gana paslankios ir atspindi tik svarbiausius tekstų bruožus. Dažniausiai lietuviškieji kritiniai tekstai gali būti priskiriami iškart keliems šios schemos tekstų tipams. Be to, lietuvių dailės kritikoje dominuoja mišrūs tekstai. Kita vertus, dažniausiai kritikai ir kritikės rašo skirtingų tipų tekstus, todėl ir cituojamos ištraukos labiau atspindi tekstų pobūdį, bet nebūtinai kritiko ar kritikės priklausymą kuriai nors „stovyklai”.

***

Taigi, pradėkime nuo bukletų ir katalogų esė, nes pastarieji yra, ko gero, labiausiai paplitę. Tokie tekstai dažniausiai yra rašomi komercinėms galerijoms – bukletams, parodų katalogams, albumams. Bukletų ir nedidelių savadarbių katalogų tekstų apimtis ir „gylis” gali skirtis, bet bendras jų bruožas tas, kad šiuose esė tikrosios dailės kritikos, analitinių veiksmų nereikėtų ieškoti. Svarbiau populiariai – ne per daug paprastai ir akivaizdžiai, bet ir ne per daug sudėtingai – pristatyti (ar priminti) apie autorių, parodyti jo kūrybą iš gerosios pusės, pabrėžiant jos svarbą ir originalumą.

Tokiuose esė dažniausiai dominuoja kiek ekstravagantiška arba pakylėta forma, kurioje nereikėtų ieškoti ypatingo turinio. Dažniausiai tokiame tekste gausu apibūdinimų – rimtas, paslaptingas, nuostabus, išskirtinis, unikalus, prilygstantis kam nors etc. Taip pat dažniausiai minimi garsūs praeities dailininkai, solidžios meno kryptys, tokiu būdu tiesiogiai ar netiesiogiai susiejant aprašomo menininko kūrybą su jomis ir pabrėžiant jo ar jos kūrybos svarbą.

Galų gale, tokia masine – parodų katalogų, skrajučių etc. „dailės kritika” ir nesiekiama rimtai formuoti teorinio meno diskurso. Jei kalbėsime apie nesuskaičiuojamus katalogėlius-brošiūras, parodų lankstinukus, atvirukus etc., tai jose tekstai sudaromi taip (sąmoningai ar nesąmoningai), kad būtų suvartojami per porą minučių ir tuojau pat pamirštami. Paprastai  kartojasi keletas standartinių pagiriamųjų sakinių, keletas kūrybos išskirtinumą „analizuojančių” klišių. Juk leidybos ir tekstų juose paskirtis yra ne analizuoti ar kritikuoti, bet informuoti apie parodą, kaip nors įprasminti patį jos buvimą.  Šiam reiškiniui apibūdinti tiktų atmintinių sąvoka. Vis dėlto, šis reiškinys yra dailės kritikos sudėtinė dalis.

Derėtų skirti keletą žodžių atskirai kiek kitai teritorijai, priklausančiai tiek dailės kritikai, tiek ir dailėtyrai, dailės istorijai, taip pat kartais paradoksaliai susisiekiančiai ir su minėta bukletų ir katalogų  esė dailės kritikos rūšimi.

Leidžiant solidesnius katalogus, albumus ar net monografijas, šios teritorijos gali būti nepriklausomos, bet gali tarpusavyje susilieti.

Vienu atveju, dažnai ir solidesnių katalogų, net albumų tekstai gana lengvai sutelpa į bukletų\katalogų esė sąvoką. Net solidžiuose dar tebekuriančių klasikų albumuose dažniausiai paisoma „klasiko statusą įtvirtinančių” klišių, o ne bandoma tokią kūrybą originaliau aktualizuoti ar net suprobleminti naujai. Pastaruoju atveju naudojamasi kiek „solidesniu” – aprašomuoju, „faktiniu” metodu. Tada lengvas, neįpareigojantis tekstas pagardinamas biografiniais, istoriniais faktais, šiokia tokia formalios, stilistinės kūrybos kaitos analize, bet iš esmės lieka katalogų esė lygio. Galima būtų pasitelkti kad ir tokią citatą: „Dailininko biografija ir kūryba – tai nuoseklus asmenybės turtėjimas ir kūrybinis brendimas, įgimtas talentas ir nuolatinis atkaklus darbas prie molberto. Jo individualybei visuomet buvo svetimas efektingumo, mados ir naujovių vaikymasis, paviršutiniškumas ir formalumas. Menininkas gerai suvokė ieškojimų ir atradimų, eksperimentų svarbą, vis atkakliau stengėsi prasiskverbti į realybę, suvokti jos esmę ir kuo įtaigesnėmis tapybos priemonėmis išreikšti jos gelmes.” [iv]

Kita vertus, yra ir tekstų, kurie balansuoja tarp katalogų esė tipo kritikos ir rimtesnių mokslinių monografijų. Tipiškiausiais tokio pobūdžio, ar, tiksliau sakant – požiūrio – tekstais galėtume laikyti Tomo Sakalausko dailėtyrinę beletristiką.

Kituose tekstuose išlieka šiokių tokių katalogų esė intencijų, gaidų, kurios nėra matomos taip akivaizdžiai. Galime prisiminti, pavyzdžiui, Irenos Kostkevičiūtės tekstą Jono Švažo kūrybai skirtame albume, kurį galime beveik vadinti monografija. Nors šiame tekste jau nėra tokios atviros Tomo Sakalausko tekstams būdingos lyrinės patetikos, tačiau dar galime pajusti siekį romantiškomis, lyrinėmis, pastelinėmis „spalvomis” nutapyti „išskirtinį” dailininko įvaizdį.

Kita vertus, šis „ bukletų stilius” ar forma gali beveik visiškai išnykti ir pasireikšti tik kaip netiesioginis teksto motyvas, leitmotyvas, nuotaika. Kaip sąlygišką tokių tekstų pavyzdį (jokiu būdu ne neigiama prasme) galime pasitelkti ir Laimos Laučkaitės knygą “Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina”[v], kurioje preciziškai atkuriamas XIX a. pabaigos – XX a.  pradžios Lietuvos, Rusijos ir Vokietijos meninis kontekstas ir kartu siekiama literatūrinių tikslų - sukurti  psichologinį menininkės portretą, atskleisti „moters kūrėjos dramą”.[vi]

Žinoma, negalime griežtai susieti bukletų, parodų lankstinukų ir savadarbių katalogų esė su rimtais tekstais solidžiuose institucijų leidžiamuose kataloguose ir albumuose, tuo labiau – su dailininkams (ar dailės reiškiniams) skirtomis monografijomis. Bet, kita vertus, tam tikrą, nors ir punktyrinę liniją galime brėžti per visų minėtų tekstų teritoriją.

Vienu atveju norima sureikšminti mažiau žinomus, ne tokius reikšmingus, dar naujus reiškinius (dažniau – atskirus dailininkus), kitu – dar kartą pabrėžti, priminti, vėl atgaivinti praėjusių reiškinių svarbą, parodyti juos patraukliau, įtaigiau. Bet, galime sakyti, kad abiem atvejais tokių tekstų intencijos yra panašios.

Bus daugiau...

[i] Atsispirti balsams: pokalbis su menotyrininke Laima Kreivyte, Septynios meno dienos, 2008 – 05 – 02, nr. 800.

[ii] Elkins James, What happened to art criticism? Chicago: Prickly Paradigm Press, 2004, p. 13

[iii] Princenthal Nancy. Art Criticism:  Bound to Fail.In. Art in America, January 2006, p. 43

[iv] Grivačiauskaitė Aida. Apie autorių. In. Vladas Karatajus. Tapyba, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 5 – 6.

[v] Laučkaitė Laima. Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina, KFMI: Vilnius, 2007.

[vi] Atsispirti balsams: pokalbis su menotyrininke Laima Kreivyte, Septynios meno dienos, 2008 – 05 – 02, nr. 800.