Pasitikdamas XXI tarptautinį džiazo festivalį, „Kaunas Jazz-2011“ pavasaris nusišypsojo taip plačiai, kad miestas sužydėjo, pakvipo, o pėsti bei važiuoti miestelėnai plūstelėjo į gatves, užmiršdami kelis kartus normas viršijančią oro taršą bei nekreipdami dėmesio į klaikiai duobėtas gatves. Kur tik teko būti balandžio 29–gegužės 1 dienomis, visur džiugino puikiai juntama muzikantų ir klausytojų, džiazuojančios, šėliojančios bendruomenės aura. Festivalio sumanytojas Jonas Jučas per atidarymo iškilmes Kauno rotušėje paskelbė besijaučiąs jaunatviškai, žvaliai, kūrybingai, kaip 21-erių sulaukęs „Kaunas Jazz“, tad melomanams dėl festivalio perspektyvų nerimauti neverta.

Charizmatiškasis Bobby McFerrinas (JAV)

Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Apie amerikietį dainininką, kuris yra kartu ir solistas ir orkestras, sklando legendos, ne veltui jis dešimt kartų pelnė prestižinį „Grammy“ muzikos apdovanojimą, o į Kauną, pasak koncerto vedėjų Indrės Jučaitės ir Alfredo Kukaičio, Bobby’is McFerrinas atvyko po trejų metų organizacinio darbo, nes jo koncertai planuojami keleri metai į priekį. Tie, kuriems teko garsenybę girdėti užsienyje, pasakoja, kad jam labiau patinka kamerinės erdvės, o senolė halė talpina apie penkis tūkstančius žiūrovų... Klausytojai kantriai laukė pusvalandį, kol kompozitorius, atlikėjas bei džiazo (ir ne tik) žinovas A. Kukaitis paskelbė: „Buvo Mozartas, „The Beatles“, tuojau išgirsite Bobby’į McFerriną!“ Į sceną užkopė neaukštas, tamsiais marškinėliais ir šviesesniais džinsais apsirengęs muzikantas, kurį iš visų pusių supo žiūrovai, ir pusantros valandos žaismingai grakščiai, elegantiškai improvizavo, kaitaliodamas balso tembrus ir tuo pačiu metu mušdamas ritmą sau į krūtinę. Vienodai dėmesingas kiekvienai pasaulio šaliai, B. McFerrinas sukosi ratu prieš laikrodžio rodyklę, kviesdamas žiūrovus pasiūlytais garsais pritarti jo atliekamai melodijai.

Ne veltui sakoma, kad džiazas – laisvo žmogaus muzika, amerikiečiui dainininkui paklausus, kas norėtų pasirodyti, vaikinai ir merginos bėgo lenktyniaudami, kad tik galėtų spustelėti vokalisto ranką ar glustelėti prie krūtinės. Pirmasis, įsiklausydamas į muziką, paklusdamas jos vilionėms, visai neprastai pašoko aktorius Leonardas Pobedonoscevas, Liepos (jeigu blogai nugirdau vardą, atsiprašau) B. McFerrinas paprašė padainuoti lietuvių liaudies dainą. Mergina nesutriko, užtraukė „Saulala nusileido, mėnulis patekėjo...“, virtuozas netruko meistriškai pritarti, nes jo balsas – dešimtys instrumentų, nenuspėjamas orkestras. Jaunasis Paulius, pasirinkdamas Bobby’io Troupo 1946 m. sukurtą dainą „Route 66“ dar kartą paliudijo, kad gera muzika nesensta. Tarp „atsitiktinių“ (o gal ir be kabučių...) atlikėjų įsimaišiusi dainininkė Evelina Anusauskaitė „sudegė“ pastovėjusi scenoje vietoje šokio, tačiau reabilitavosi padainavusi su B. McFerrinu.

Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Dažnai muzikos genijumi pavadinamas B. McFerrinas atliko tokius kūrinius, kaip visiems žinomą J. S. Bacho-Ch.Gounodo „Ave, Maria“ (iš salės pritarė ir profesionalių choristų „salelės“, tikėtina, kad dainininkų – džiazo gerbėjų suvažiavo iš visos Lietuvos), „Blackbird“ iš „The Beatles“ repertuaro, tik gyvai dainuojamą, į jokius CD neįrašytą „Drive“. Audringai plojančių klausytojų sugrąžintas bisui žmogus-orkestras koncertą užbaigė nuo 1988-ųjų visame pasaulyje populiarios „Don’t Worry, Be Happy“ improvizacija. Išgarsėjus po albumo „The Voice“ (1984) įrašo, a capella muzikanto diskografija perkopė dvidešimt pozicijų, pernai pasirodė albumas „VOCAbuLaries“, įrašytas drauge su dešimtimis vokalistų.

Balsas, mikrofonas, į krūtinę stuksenamas ritmas ir... pusantros valandos nesilpstančio klausytojų dėmesio. Kaip nepretenzingai kukliam, santūriam – net jo temperamentingi paišdykavimai subtiliai grakštūs – B. McFerrinui tai pavyksta, įvardyti sunku. Turi žmogus charizmą, jautriai, dažnai užsimerkęs, tačiau dvasingai, atvirai dalijasi Aukštybių dovana su kitais, nepalikdamas abejingų. Net skeptikams, niurzgiantiems apie komercinius festivalio organizatorių tikslus, teko nusilenkti talentingai meistriškam amerikiečiui, kurį pirmiausia patartina pamatyti, kad klausydamasis įrašų prisimintum savo individualius įspūdžius.

„Kaunas Jazz“ klausytojai įvertino pasirodymo unikalumą, J. Jučas bei koncerto vedėjai I. Jučaitė ir A. Kukaitis įteikė B. McFerrinui žiūrovų simpatijų prizą, kurį sukūrė juvelyras Mindaugas Juodis. Džiazo mėgėjai, nepamirškite MJ studijoje (Rotušės a. 1, įėjimas per bromą) pasižiūrėti parodą „Jazz’Pro“.

Žmogus-orkestras Bobby’is McFerrinas. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

Meilė džiazui, krepšiniui ir laisvei

Grįžtelėkime atgal, užsukime į Kauno rotušę, kurioje penktadienio popietę iškilmingai atidarytas „Kaunas Jazz“. Kalbėta neilgai, pašmaikštaujant, nes sveikintojų nestigo. Ceremoniją, Kauno rotušės ceremonmeisteriui Kęstučiui Ignatavičiui išvykus į užsienį, vedė A. Kukaitis. Pirmasis, kaip ir dera, nuotaikingą žodį tarė J. Jučas, po to – neseniai išrinktas Kauno meras Rimantas Mikaitis palinkėjo melomanams puikių emocijų ir saulėtų dienų. Užbėgdamas koncertams už akių pasakysiu, kad dangus apniuko ir atvėso tik sekmadienį, festivaliui pirmadienio vakarui persikeliant į Vilnių, kur klausytojams pageidaujant koncertavo Richardas Bona (JAV, Kamerūnas), tad linkėjimai išsipildė.

Seimo vicepirmininkas Algis Čaplikas pasidžiaugė, kad Lietuvoje nedaug festivalių, kurie turėtų tokias senas, ilgametes tradicijas kaip „Kaunas Jazz“ bei pabrėžė, jog politika ir džiazas turi bendrumų: „Tu žinai kaip pradėsi, nežinai, kaip baigsi, tačiau galop viskas būna gerai.“ Kultūros ministras Arūnas Gelūnas įsitikinęs, kad džiazas padeda įveikti prastą nuotaiką, o į festivalius susiburia atviri, muziką mėgstantys, bendrauti linkę žmonės.

JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Elizabetn Derse kalbėjo lietuviškai ir pelnė visų susirinkusiųjų simpatijas. Visi žinome, kad džiazas užgimė JAV, ambasadorė įžvelgė tokių lietuvių ir amerikiečių panašumų: „Mus jungia meilė džiazui, krepšiniui ir laisvei.“ Prieštaraujančiųjų, suprantama, nebuvo, tad Kauno meras R. Mikaitis įteikė simbolinį miesto raktą festivalio „Kaunas Jazz“ direktorei Audrai Jučienei. Kauno šeimininkas – džiazas!

Koks festivalio atidarymas be muzikos. Klasikine gitara keletą Lotynų Amerikos melodijų švelniai, jautriai, veik intymiai pagrojo argentinietis Estebanas Colucci. (Visas klasikinės gitaros virtuozo koncertas sekmadienį, per Motinos dieną, įvyko Kauno sinagogoje, kur jau dešimt metų vyksta koncertai „Žydiškoji tema džiaze“. Klausytojus ir atlikėją pasveikino A. Kukaitis, J. Jučas, Kauno žydų religinės bendruomenės reikalų tvarkytojas Mauša Bairakas.)

Po oficialių iškilmių Rotušėje, saulės nutviekstoje Vienybės aikštėje mažyliai ant grindinio nupiešė daug šypsenų, gėlių, saulučių, patys žaviai išsiterliojo kaip vaivorykštės, o virš jų galvų veržliai sklido Kauno varpininkų Giedriaus Kuprevičiaus ir Juliaus Vilnonio varpų džiazo muzika.

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas (dešinėje) – vienas iš džiazo visuomenės piliečių. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

Atpažįstamai savi, santūriai tikri

Tikriausiai nėra klausytojo, kuris girdėjo visus „Kaunas Jazz“ koncertus, nes ne kartą uždarose patalpose ir lauko scenoje Vienybės aikštėje jie vyko tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, penktadienio vakarą gerokai vėluodami „Girstučio“ kultūros ir sporto centre koncertavo „Domas Aleksa & D’Orange“, o Vienybės aikštėje – „Sharpfive“ ir „Jing’a’ling“, šeštadienį situacija pasikartojo: „Girstutyje“ – „Egidijus Buožis quintet EBQ“, Vienybės aikštėje – jaunimo karštai pamiltas „Saulės kliošas“, džiazo mados, žinoma, tradicinis fejerverkas. Vyresnieji, kiek buvo matyti iš mašinų kolonų, po koncertų „Girstutyje“ gana vieningai pasukdavo naktinėti restorano-klubo „Combo“ link.

Lietuvos ir užsienio džiazo konkursų laureatas bosistas D. Aleksa prieš septynerius metus subūrė gabių jaunų muzikantų grupę, vaikinai atlieka ir naujus kūrinius, ir gerai žinomų senųjų atnaujintas aranžuotes. „D’Orange“ yra džiazo, hip-hopo, r&b bei soulo muzikos kompozicija. Įdomu, kad scenoje pamatėme du šauniai tarpusavyje ir su kitais muzikantais susigrojusius būgnininkus. „Domas Aleksa & D’Orange“ grojo profesionaliai, santūriai, sutverdami salėje ramią pavakario atmosferą: sėdi klausytojas ant palangės, žvelgia į pražystantį pavasarį ir neskubėdamas gurkšnoja gerą vyną. Puikumėlis! Smagu taip pasibūti su savimi arba mylimu žmogumi, galvoti apie nieką, jausti, kaip lyriškos svajų bangos nuplauna savaitės nuovargį.

Domas Aleksa – „D’Orange“ vedlys ir siela. Mildos Kiaušaitės nuotrauka
Pirmą kartą „Domas Aleksa & D’Orange“ sudėtyje – du būgnininkai. Mildos Kiaušaitės nuotrauka
Pirmą kartą „Domas Aleksa & D’Orange“ sudėtyje – du būgnininkai. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

 

Jeigu tą patį vakarą būtų groję „Domas Aleksa & D’Orange“ ir „Egidijus Buožis quintet EBQ“, klausytojus būtų užklupęs (galbūt net psichologiškai pridusinęs) lyrizmo perteklius, todėl organizatoriai sumaniai sugrupavo santūresnius, lėtesnius lietuvius ir veržliai dinamiškus svečius, apie kuriuos – netrukus. „Egidijus Buožis quintet EBQ“, vadovaujamas pianisto bei kompozitoriaus E. Buožio, pristatė originalią fanko ir acid jazz ritmų programą. Ilgokos, neskubriai erdvios, meditatyvios kompozicijos audringų ovacijų nesukėlė, tačiau ir per „Poezijos pavasarį“, kuris gegužės pabaigoje vyks visoje Lietuvoje, niekas nešaukia: „Bravo! Bis!“ Sutikite, „Kaunas Jazz“ tuo ir žavus, kad artimos sielai muzikos išgirsta kiekvienas, neabejingas džiazui, ieškantis atgaivos kelyje ar pasėdėjime ant griovkraščio.

„Egidijus Buožis quintet EBQ“. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Šeštadienio pavakarę Vienybės aikštėje koncertavo profesionalus municipalinis Kauno bigbendo džiazo orkestras. Iki 2009 m. Kauno bigbendui vadovavo džiazo pianistas, džiazo kompozicijų, muzikos spektakliams bei įvairių muzikinių projektų autorius Romualdas Grabštas (1943 01 16 – 2009 08 27). Šiuo metu Kauno bigbendui vadovauja Arvydas Butas. Orkestras aktyvus džiazo festivalių dalyvis, muzikantai groja džiazo klasikos ir šiuolaikinius kūrinius, su Kauno bigbendu mielai bendradarbiauja geriausi Lietuvos džiazo instrumentalistai ir vokalistai: Petras Vyšniauskas, Valerijus Ramoška, Vytautas Labutis, Saulius Šiaučiulis, Arvydas Jofė, Olegas Molokojedovas, Eugenijus Kanevičius, Arkadijus Gotesmanas, Pavelas Giunteris, Vytautas Mikeliūnas, Neda Malūnavičiūtė ir kt. Džiazinei Lietuvos kultūrai orkestras atstovavo Suomijoje, Rusijoje, Olandijoje, Švedijoje, Estijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusioje.

Gaila, kad saulėta šeštadienio popietę susirinko ne itin daug klausytojų, tačiau tie, kurie atėjo, – neapsiriko, išgirdo nuotaikingą profesionalų programą. Kad buvo smagu, akivaizdu iš lindyhoperių šokių. Kokios šypsenos! Kaip žaviai žėri akys!

Negalėjai nestabtelėti ir nepasigrožėti. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Lietuva pražydo gėlėmis, o „Kaunas Jazz“ pakvietė pasiklausyti saksofonininko Petro Vyšniausko ir pianisto bei trimitininko Leonardo Bėkštos dueto. Po pilnut pilnutėlės Vytauto Didžiojo bažnyčios skliautais skambėjo mąsli, sakraliai santūri, dvasinga muzika.

Šėlsmas – mūsų brolis

„Kaunas Jazz“ koncertus lankė jauni ir seni, mačiau ant motinos rankų miegantį mažylį („Ai, nebaisus man triukšmas!“), nestigo meno žmonių, verslininkų, politikų. Per džiazus – visi lygūs, pavardžių sąrašėlio nesurašysiu. Kam įdomu, dalyvaukite kitą kartą.

Natūralu, kad, esant įvairaus amžiaus publikai, atlikėjų vertinimai kartais išsiskirdavo. Tai ypač pasakytina apie „Combo“ klube vykusias diskotekas, atsiprašau, džiazo koncertus. „Seeka“ iš Nyderlandų penktadienio vakare pasiūlė paskanauti džiazo, roko, soulo ir elektroninės muzikos kokteilio. Šokantiems aikštelėje buvo gardu, sėdintys prie stalelių vertino santūriau, pasitaikė net spazmiškai kraipančių galvą: „Kas tai?!“ Muzikantų trijulė, kilusi iš Afrikos, Pietų Amerikos ir Azijos, sugebėjo susikalbėti, suprasti vienas kitą, tad jeigu grojant nosį kyšteli ekstravagancija, tai – besiformuojančio braižo apraiška. Kolei kas jaunuoliai, organizatorių įvardyti kaip atradimas, išleido tik vieną minialbumą.

Su „Seeka“ pagroti veržėsi gatvės muzikantas Gintaras, kurį dažnai matome Laisvės alėjoje. Apsauga jį patį į klubą įleido, tačiau privertė atiduoti gitarą, palikti ją už durų. Džiazo laisvei – smūgis žemiau juosmens. Tačiau Gintaro norai išsipildė: einu šeštadienį Laisvės alėja, o jis begrojąs plačiai besišypsantiems „Seeka“ vyrukams.

Sakoma, kad „Seeka“ šlovės valandos – rytoj. Mildos Kiaušaitės nuotrauka
Mildos Kiaušaitės nuotrauka

„Funky P Society“ į Kauną atvyko iš Liuksemburgo, amerikiečių dainininkas Isaacas Rooseveltas mielai prisijungė prie sumanyto projekto, tad išvydome dinamišką, kartais – įžūlokai netikėtą muzikinį šou, į kurį įkaitęs, iki pusės apsinuoginęs I. Rooseveltas vieną po kitos viliojo gražiąsias lietuvaites. Merginos nesipriešino, linksminosi iš širdies. Paryžiuje ir Berlyne dainuojamos „Funky P Society“ dainos „Smile Baby“ ir „Falling“, teskamba jos ir Kaune. Apie dainininką I. Rooseveltą galima paspėlioti: ką žmogus darytų, jeigu taip nesiautėtų scenoje? Jam pritarusi ugniaplaukė mergina (beje, pasigedau festivalyje moteriškų balsų) kelias valandas ritmiškai judėjo ant aukštakulnių batelių. Taip, nesuprasti mums, vyrams, moterų galimybių ribų.

Isaakas Roosveltas pavergė šokančiųjų minią. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Prancūziškoji kultūra, neprastai žinota tarpukariu, dažnam mūsų terra incognita. „Setenta“ iš Prancūzijos, juolab smalsu. Deja, prancūziškumo septynių vyrukų muzikoje nedaug, išgirdome džiazo, fanko ir Lotynų Amerikos ritmų mišinį, kojos trepsėjo Puerto Riko melodijoms, o hiphopas ir soulas – kaip čia buvę, akimirkos prisijungti telaukę. Grupė archajiškai įrašinėja vinilo plokšteles, toks šuoliukas per amžių slenkstį – patraukliai žavus.

„Setenta“. Mildos Kiaušaitės nuotrauka
Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Legenda: kartą girdėjau būgnininką ir smuikininką...

Penktadienį „Girstutyje“ po „Domas Aleksa & D’Orange“ grupės koncertavo „Poogie Bell Band“ iš JAV. Sakytum, po ramiai giedros dienos įsisiautėtų karštas vėjas... Amerikiečiai pirmieji atsakančiai įsiūbavo „Kaunas Jazz“ klausytojus, kurie buvo įtartinai prislopę, susimąstę, kai kas (kokia šventvagystė!) aptingę. Mušamųjų virtuozas Poogie Bellas, ką ten virtuozas – fanatikas, daužantis būgnus nuo kūdikystės ir kaip profesionalas koncerte debiutavęs penkerių, žaibiškai pelnė klausytojų simpatijas. Jo geraširdžio žmogaus šypsena ir puikus humoras pasklido per orą kaip pozityvus užkratas, po minutės kitos negalėjai nepaklusti nukaunančiai energijai, galėjai tik stebėtis būgnininko meistryste. O ir visi „Poogie Bell Band“ muzikantai vienas už kitą šaunesni, jokiais būdais gatvėje nepagalvokite, kad sutikote masyvių štangos kilnotojų būrelį – solidūs fiziškai amerikiečiai grakštūs, žaismingi dvasiškai, įtikėję muzikos galia. Įtikėję tiek, kad klausytojams malonu ir linksma žengti drauge. Beje, klavišiniais instrumentais muzikantai irgi grojo tokiu tempu, kad buvo sunku suvokti, kaip tai įmanoma. Kas čia, po galais, per būgnai?

Pogie Bellui būgnai – nuostabiausias pasaulyje instrumentas. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

 

Iš „Poogie Bell Band“ muzikinių pasakojimų. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Šeštadienio vakaras „Girstutyje“ intrigavo ne ką mažiau negu būgnininkas P. Bellas. „Omar Puente Cuban Group“ lyderis Omaras Puente – smuikininkas. Prisiminkite, ar girdėjote, kad džiaze pirmu smuiku griežtų... smuikas. Kubietis nieko nelaukdamas forsavo publiką, pajungė ją savo valiai, o mes, ilgai nesukdami galvų, darėme, kas liepta, arba elgėmės laisvai: plojome, dainavome, lingavome, trypėme, kumščiojome vienas kitą... Ak, ar atlaikys smuikas, ar pakaks trūkinėjančių stygų? Kartais veržlumas priartėdavo prie šiurpokos ribos – buvo gaila smuiko, gi O. Puente vis labiau įsijausdamas perlenkė lazdą – žaismė nugalėjo tikrąjį muzikavimą. Koncerto metu patiko viskas, atvėsęs galvoju, kad P. Bellas, kurio muzikavimas nuoširdesnis, akistatoje su O. Puente, ko gero, nugalėtų. Kiti „Omar Puente Cuban Group“ muzikantai, ypač per solines improvizacijas, instrumentus „kalbino“ labai savitai, raiškiai, o pučiamaisiais grojusio bei merginas pakerėjusio muzikanto ir smuikininko šokis sukėlė plojimų škvalą.

Omaras Puente ir smuikas – vienas organizmas. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

...

Trys muzikos paros, trys bemiegės naktys, o ketvirtąją su jaunąja fotografe Milda sutrikome: kur šiandien, nevažiuodami į Vilnių, kur vyksta R. Bonos koncertas, eisime? „Kaunas Jazz-2011“ pavasarinis koncertas susilaukė ir susilauks įvairių vertinimų. Dažniausiai organizatoriai giriami, tačiau nestinga ir peikiančių, įmatančių kyšančias ponios Komercijos ausis. Nežinau, nežinau... O kaip, patarkite, be pinigėlių surengti tokią džiazo muzikos šventę? Reikės paklausti, ar skeptikai prisideda, remia, finansuoja patys arba atveda turtingų dėdžių į „Kaunas Jazz“ štabą. Ir dar – festivalis taip plačiai žinomas, iškovojęs tokį gerą vardą, kad reikalavimai natūraliai dideli. Ką būtumėte pasakę, išgirdę tokią programą, prieš 21-us metus?