Tyla ir triukšmas, gal tai ne vien techninės, medicininės, etinės, bet dar ir dvasinės kategorijos? Panagrinėkime būtent šiuo lygmeniu, gal apčiuopsime kokią esminę, reikšmingą giją , kurios niekad nesuvoktume apsiginklavę garso lygio matuokliais, dažnuminio spekto analizatoriais ir mokslinėmis teorijomis bei higienos normomis.

Daugelis pasaulio religijų sutaria, o daugelis žmonių įtaria, kad realiai matomų ir apčiuopiamų įvykių ir problemų Žemėje priežastys ir šaknys gana dažnai glūdi dvasinėje nematomoje sferoje.

Nesupratus to mechanizmo, vargiai suprasime, kas ir kodėl vyksta. Nėra diagnozės, nebus teisingų vaistų. Logiška būtų apie tai kalbėti būtent su dvasiškais žmonėmis, tai taip ir pasielgsime.

Teko girdėti  „Ekomisija" radijo laidose dvasinių žmonių minčių apie tylą ir triukšmą ir ką prarandame metodiškai išnaikindami tylą savo gyvenamojoje aplinkoje.

Palyginkime 3 interviu, parengtus, remiantis šių radijo laidų medžiaga.

Štai žinomo „Vilties bėgimo" akcijų, skirtų paremti Šv. Pranciškaus onkologinio centro statybą, iniciatoriaus, kunigo, pranciškono Benedikto Jurčio pamąstymai apie tylą ir triukšmą.

Ar tyla vertybė?

Tyla yra vertybė, tik galbūt šia vertybe mažai kas naudojasi.

Aš manau iš 7 mlrd. žmonių, gyvenančių mūsų planetoje, tyla  kaip vertybe naudojasi, nežinau, kiek, bet tikrai nedaug. Nes yra pasaulis, triukšmo pasaulis, triukšmo demonas valdo pasaulį, kad ir kur mes nueitume, visur yra triukšmas. Tai yra užsakytas scenarijus. Nedaug žmonių, bet yra tokių, kurie nori, kad visas pasaulis gyventų be Dievo, ir ta grupė žmonių investuoja daug pinigų, kad mes gyventume triukšme ir be Dievo.

Tai tiesiog triukšmo matrica tokia sukurta, nes visur triukšmas, visur triukšmas, nes netgi retas tėvelis moko savo sūnų tyliai uždaryti duris, man atrodo, šeimos pedagogikoje nebėra tokio dalyko, kaip tyliai padėti stiklinę, kaip galima tyliai, skaniai valgyti, tyliai apsirengti, tyliai praustis, tyliai išeiti, tyliai pareiti...

Tyla – vertybė, ir labai gaila, kad ja mažai kas naudojasi  Kuo mažiau tylos, tuo labiau mes esame ištaškyti, kitais žodžiais galiu pasakyti, siela eina kitu keliu, visai negu tuo, kuriuo turėtų eiti.Štai ir atsakymas – man tyla reikalinga dėl vidinės draugystės, vidinės bičiulystės.

Aš labai stebiuosi, jog iš tų milijardų žemėje gyvenančių žmonių gal tik koks milijonas gyvena tyloje, galbūt tik pinigų šlamesy gyvena tik koks milijonas žmonių, o 7 milijardai dirba dėl to šlamesio, kuriuo jie naudojasi.

Kur ieškoti tylos?

Gamtoje yra labai daug tylos, labai daug tylos .Atsimenu, su broliais pranciškonais mėgdavome nakčiai išvažiuoti prie Minijos ir praleisti nakties valandas, klausantis, kaip sugrįžta į lizdus paukščiai, kaip šokinėja žuvys upėje naktį.Tai yra tyla, tai nėra triukšmas.

Ką reiškia tyla vienuolių gyvenime?

Vienuolių tradicijoje tyla yra labai jau šventas dalykas. Mūsų vienuolynuose visada 9 val. vakaro jau yra „įjungiamas“ toks režimas – tylos režimas, vadinamas silensium.

Aš laikusi tylos gerbdamas tavo, tarkim, meditaciją, galbūt tu tada sėdi savo celėje ir medituoji.

Aš manau, kad kiekvienas žmogus yra tylos nešėjas, mes turime atnešti tylą, jeigu linkime gero.

Išorinis ir vidinis triukšmas? Kas tai?

Aš pažinojau keletą žmonių, kurie, tarkim, tyli, bet iš jų sklinda toks triukšmas, toks didžiulis triukšmas, iš jo tiesiog spinduliuoja triukšmas.

Reikia kalbėti ir apie širdies tylą, ir apie širdies triukšmą. Sunkiausia pasiekti vidinę tylą.

Mano vidujinis triukšmas neleidžia išgirsti, jis yra kaip siena, kuri mane skiria nuo Dievo, nuo kito žmogaus, netgi nuo paties savęs.

Kalbame dabar apie du triukšmo lygius - fiziniame pasaulyje ir mano širdies triukšmą.

Štai keletas brolio Benedikto poetiškų štrichų apie tylą:

Tyla turi būti viena iš visuomenės vertybių.

Tyloje Dievas pasilenkia prie mūsų.

Tyla – tai mūsų šviečianti siela.

Tyla – tai mūsų šviečiantis veidas, mūsų šviečiantis žmogiškumas.

Ar dabar mes suvokiame, ko mums labiausiai trūksta? Kaip šį trūkumą pašalinti?

Tylos žmogus nėra našta Žemei, žmonių planetai.

Žemė yra ir gėlių planeta ;

Žemė yra ir paukščių planeta;

Žemė yra ir gėlių planeta;

Žemė yra ir vandens planeta ,

Žemė yra ir tavo planeta ,

Žemė yra ir mano planeta ,

Žemė yra mums patikėta planeta.

Tai būtina prisiminti, tai mūsų laimingo gyvenimo žemėje laidas.

Triukšmas yra mūsų nelaisvės namai.

Be atvangos turime kartoti šitą sakinį:

Triukšmas yra mūsų nelaisvės namai.

Tai pripažinę, mes randame tylos poreikį.

Pripažinkime tai šį vakarą, panirę į save, bandykime suvokti gyvybingą tylos svarbą ir reikšmę.

Tyla – išsilaisvinimas, tyla – Dievo grožis, Dievo išmintis.

Dievo parašas.

Ką mano apie tylą Šv. Benedikto Palendrių vienuolyno subprioras tėvas Kazimieras

Kas yra tyla, koks ryšys tarp jos ir žmogaus vidinės harmonijos ir asmenybės augimo?

Šiuolaikinėje visuomenėje yra daug žmonių, kurie yra nuolat be perstojo vejami „neatidėliojamų“ darbų gausybės, yra nekantrūs, įsitempę, neramūs. Jie nebežino, kas yra miško ošimas, kalnų tylus skambesys ar jūros ūžesys. Ausys užkimštos ausinėmis, rankos nuolat maigo sms žinutes, akys nukreiptos į blizgančias vitrinas, rėkiančias reklamas, ar televizorių.

Tai gyvenimas ne tikrovėje ar tikrove, bet virtualioje savo paties susikurtoje erdvėje. Panašiai kaip kvaišalai be jokių žmogaus pastangų trumpai nukelia žmogų į palaimingą būseną, taip ir visi tie dalykai padeda trumpai užmiršti savo vidinį nerimą, baimes ar sunkumus.Tačiau jie neišsprendžia giluminių žmogaus problemų, neatsako į jo širdies gilumoje slypinčius klausimus. Taip gyvendami prarandame patys save, prarandame giluminius santykius su kitais žmonėmis, o ką jau kalbėti apie antgamtinę tikrovę, kuri tampa lyg tolimas nepasiekiamas ir nebesiekiamas miražas. Bet užtenka vidinių sukrėtimų, kančios, mirties, nelaimių, kai žmogus ima busti ir dairytis aplinkui. Yra žmonių, kurie nemato medžio tol, kol jiems neprireikia jo nukirsti, kuriems gyvūnas neturi vertės tol, kol nepatenka į skerdyklą, kurie nepastebi artimo, kol jis neiškeliauja į amžinybę.

Laimė – tai vidinė tvarka, harmonija, ramybė. Malonu klausyti muzikos, kurios girdimi ne tik garsai, bet ir tylos pauzės.

Jeigu nenutilsime, neišgirsime Dievo savo kasdienio gyvenimo muzikoje. Jeigu nesustosime poilsiui, Dievas nelaimins mūsų darbo. Jei nesustosime, kad pasinertume į tylą, toliau eikvosime savo gyvenimą, kad taptume tuo, kuo nenorime būti, toliau darysime tai, ko niekas mūsų neprašo.

Vidinė tyla reikalinga, kad žmogus tarsi į žemę pasėtas grūdas, subręstų ir imtų augti. Paklausykime, kaip V. Mačernis kalba apie vidinį dvasinį augimą : „Aš jaučiu, kaip širdyje kažkas auga, plečiasi: plečiasi mano vienišumas, plečiasi ir stiprėja įvairios mintys, ir aš imu svaigti nuo jų sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais garuojančių balų. Ir man kažkaip neįprastai gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko belaukdama virpa. Ji taip pamažėl auga ir auga“ (V. Mačernis „Po ūkanotu nežinios dangum“, p. 396).

Ką apie tylą kalbėjo ankstyvosios Bažnyčios dvasiniai tėvai?

Tyla, kaip pasakė didysis ispanų mistikas šv. Kryžiaus Jonas, tai Dievo kalba. Jei širdyje nėra vidinės tylos, neišgirsime mums asmeniškai kalbančio Dievo. Yra gilus ryšys tarp kalbos ir tylos. Viena vertus, kalba gali būti tik tarškėjimas, kuris pripildo erdvę beprasmio triukšmo, ir kita vertus, klausančiam tyla gali daug daugiau pasakyti nei žodžiai...

Žmogus, kuris pamilsta Dievą, būtinai pamilsta tylą, nes bijo prarasti įžvalgos jausmą, bijo triukšmo, kuris panaikina jautrumą dvasios realybei patirti. Tie, kurie žino, kad po šio yra kitas gyvenimas, skirtas praleisti Dieve, panyra į tylą, nes tyla – tai būsimojo gyvenimo kalba.

Iš tiesų Dievas yra pirmasis, kuris savo žodžiu perskrodė pirmapradę kosmoso tylą. Ir tas žodis buvo kurianti galia. Pradžios knyga mums sako, kad Dievo žodis yra kuriantis iš nebūties. Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Tai pirmieji Dievo žodžiai.

Štai ką mano apie apie tylą , triukšmą ir akustinę prievartą žymus ekologas, keliautojas, žurnalistas Erlandas Paplauskis.

Tyla ir triukšmas. Skamba lyg koks „Karas ir Taika”.

Kokių minčių ir asociacijų kyla girdint šiuos žodžius?

Dažnai girdime, kad daromos akcijos, bandoma sutvarkyti šiukšles, tačiau erdvėje esančių šiukšlių garso pavidalu niekas nė nesusimąstė pakelti ir išmesti.

Tai mane nuolatos stebina, nes tai yra viena iš agresyviausiai ir subtiliausiai veikiančių prievartos formų žmogui.

SS daliniai nuo seno buvo išradę kankinimo metodikas. Jei nepavyksavo išgauti kažkokios paslapties iš belaisvio, kankinimas garsu leisdavo pasiekti reikiamą efektą, ir žmogus išpasakodavo viską.Tie kankinimai yra bene patys žiauriausi, gal penkias minutes, ir neatrodo baisūs, bet jei žmogus kameroje – ir kokią savaitę geležiniais batais sargybinis geležiniais laiptais nuo ryto iki vakaro vaikšto virš kalinio galvos –  paprastai žmonės išprotėja. Tad ne veltui yra valstybinės programos, triukšmo prevencijos programos, kad žmogaus sveikata būtų apsaugota nuo triukšmo. Ir vis dėlto iš tikrųjų jos dažnai neveikia, nes ir politikai nesuvokia triukšmo poveikio.

Mano nuomone, akustinėje erdvėje vyksta tikras žmonių zombinimas . Žmonėms yra atimama teisę į tylą, į save, teisė ir galimybė būti savimi. Panašu, kad organizuotai stengiamasi  neduoti galimybės būti tyloje ir ramybėje,  kad žmogus būtų individas, o ne virvutėmis tampomas papje maše žaisliukas. Tam reikia jokiu būdu neduoti susimąstyti. Tai tu ir negali mąstyti, kai tau iš visų pusių sklinda bumčikas ir sklinda garsas, o taip yra beveik visur ir visada. Akustinės erdvės kokybės reikšmė pas mus apskritai nėra suprasta. Tuo tarpu akivaizdu, kad šalyje, kurioje išėjęs į aplinką girdi girtuoklių blevyzgas,  pačius šlykščiaisius keiksmažadžius ir primityvius zekiškus šliagerius, ir ta erdvė jais tirštai prisotinta, ir nuo tos erdvės kartais negali niekur net trumpam pasislėpti... tai jau nėra sveikos aplinkos požymis. Sugriuvus represinei struktūrai išlaisvėjo ne tik kuriantis žmogus, išlaisvėjo ir tamsiausias gaivalas, ir dažnai atrodo, kad būtent tas gaivalas ima viršų prieš kultūrą, susivaldymą ir tvarką.  Jei neturėčiau tam tikrų moralinių įsipareigojimų, aš jau bėgčiau iš šios šalies, nes dabar atgailos požymių mažoka.

Ar yra vilčių?  Ką daryti?

Aš manau, kad Lietuvos atgimimo ženklai pirmiausia pasirodys akustinėje erdvėje t.y, kai įvyks atgaila ir tikras, masinis žmogaus prabudimas, atsivertimas, jei norit, mes erdvėje daug dažniau girdėsime tikrą muziką, normalų dainavimą, juoką, vaikų krykštavimą. Tai visiškai nustebls girtuoklių blevyzgas, ir šituo momentu aš sakysiu, kad lūžis įvyko, Lietuva pagaliau atgimė ne tik deklaracijose.

Dabar patys sau atlikite eksperimentą ir atsakyte sau į klausimą: „Ar laisvi Lietuvos žmonės, ar jie atgimė? “ Tuoj atšils.Vasaros savaitgalį išvažiuokite į gamtą ir paklausykite, ką jūs girdite tylų vakarą, kai čiulba lakštingalos. Tai, ką išgirsite, ir bus atsakymas.  Ar paupiuose ir paežerėse iš žmogaus sklindantys garsai  yra sveikatos ir gyvybės simptomai, ar tai vis dėlto yra vėžio epidemija?

Be abejo, vartotojiškumo apologetai, liberalai ir visokie Laisvosios rinkos institutai padarys viską, kad tylą jums rasti taptų vis sunkiau ir sunkiau. Mat vos tik nors gurgšnį tylos išgersi, iš karto sąmonė pradės šviesėti, o šito negalima leisti, nes, neduok tu Dieve, žmonės staiga paliks tą prakeiktą dirbk-pirk-mirk ratą, atsisakys nereikalingų daiktų. Kas tuomet sutiks dirbti vergais oligarchų mašinose, kas tuomet oligarchams kraus turtus. Žmogus nė  už ką nesutiks lįsti į šachtas ar, pvz., skersti gyvulius, gaminti cigaretes ir alkoholį, jis geriau gyvens be anglies, apsieis be lempučių ir neoninių švieselių, negu atsisakys tikro gyvenimo. Tuo tarpu visą šią sistemą sukuria , mano nuomone, net ne žmogus, šį visą ratą užsuka demonai, įpučiantys godumą, pyktį, savimeilę į žmonių širdis, ir taip pamažu juos įtraukiantys į pragaro ratus. Tačiau, beje, demonus galima lengvai nugalėti be jokio karo, tereikia juos pažinti ir įvardyti. Kai žmogus blogiui taria NE ir prašo Dievo pagalbos, jis vienaip ar kitaip yra išlaisvinamas. Tai lieka tik laiko klausimas. Tačiau norint, kad žmogus niekada nepamatytų blogio, savo nelaimių šaknų – reikia triukšmo, nuolatinių pramogų ir blizgučių, kad neturėtų laiko pagalvoti. Nes niekas negali pavergti žmogaus be jo paties sutikimo. Jei jis pamatys, kas su juo daroma, jo nebepavaldysi taip lengvai. 

Kartais  net akimirkos  tylos pakanka tam suvokimui  ir norui ištarti Ne.

Kai mes jau ne 10 ne 20 žmonių, bet tūkstančiai ištarsim Ne šitam kankinimui triukšmu – tada ne tik akustinė erdvė, bet ir visas gyvenimas prašviesės, taps žymiai lengvesnis.

Žmonės net nustebtų pamatę, kaip lengviau gyventi, kai tavęs neslegia tamsybių garsai, kai už sienos ar gatvėse nuolatos nekala bumčikas. 

Kas asmeniškai labiausiai nepatinka iš tų akustinių šiukšlų, kurias taip šmaikščiai įvardijot?

Žemi garsai, žemas dažnis, bum bum nuo seno buvo priemonė žemiems instinktams stimuliuoti. Tik tiek, kad apvaldytas šis garsas – kuria tikrą muziką. Tuo tarpu, kai dominuoja vien bum bum, tai kažkuo primena girdymą degtine. Degtinė irgi tam tikra prasme – tai alkoholis, išimtas iš vyno ar alaus. Pastebėjus, kad ši ta maža gėrimo dalelė maloniai veikia, kažkas sugalvoja žmogų girdyti vien ta maloniąja sudedamąja ... ir vyno teikiamo malonaus poveikio, Omaro Chajamo aprašytos poezijos nelieka nė gramo. Taip ir su perkusija. Kai iš meistriškos harmoningos perkusijos telieka nuolat pasikartrojantis bum bum ... poezija pabėga, jos vietą užima gaivalas, kurį ir vadinu viską griaunančiu demonu. Įvyksta misterija. Žmogus žengia į blogio pasaulį, kuriame blogis, kančia ir destrukcija yra tikroji siekiamybė. Ta Amerikos gatvių kultūra pamažu užvaldo vis didesnes erdves. Tai čia yra visiškas tamsos triumfas ir iš tikrųjų kalbėti apie kažkokią toleranciją , kad neva muzikos stiliai, dėl skonio nesiginčijama, nėra prasmės.Tai peržengia subjektyvaus skonio ribas. Tai – objektyvus blogis. Tai, kas ne muzika, ir nėra muzika , tai bjaurus jos pakaitalas. Tai yra purvas, tai yra blogis, tai yra, jei norit, tas tiesioginis  velnio veikimo būdas į mūsų smegenis ir širdį. Visa tai jau persmelkia reklamas, televiziją, kur tik nori gali rasti šitą blogio šaltinį, naikinantį smegenų ląsteles, pasiekiantį mus viešajam transporte, miegamuosiuose, savo gyvenamojoje aplinkoje. Panašu, kad  tampam tais kaliniais, virš kurių galvų nuolat bilda geležiniai batai ir kurie neturi kur pasislėpti nuo šito kankinimo būdo.

Kokia pagrindinė visų trijų pašnekovų – kunigo , vienuolio ir ekologo  mintis?

Kam tarnauja tyla ir kam tarnauja triukšmas, naikinantis tylą?

Žudydamas tylą, triukšmas naikina vidinę žmogaus harmoniją,ramybę, asmenybės plėtrą, ryšį su savo siela ir Kūrėju.

Jei tai dvasinis ir strateginis karas, tai visuomet būna ir strategų, ir ideologų.

Kas vieno ir kito ideologai?

Kas atstovauja ir kuriai pusei Žemiškajame pasaulyje?

Gal yra kokie ekstremaliai kraštutiniai poliai netgi matomu fiziniu lygmeniu?

Nesunku įtarti,  kad,  tarkim, koks benediktinų vienuolis atstovautų vienai pusei, tai kas atstovautų kitai pusei?

Kam triuksmas yra didžiausias malonumas ir tuo net labai didžiuojasi, nesvarbu ratuotas ar (spausdinant  suklydau – „raguotas") būtų?

Pagalvokime ir sau atsakykime.

Strategijos ir ideologijos yra niekas, jei nėra kas jas įgyvendina.

Žmonės, visi žmonės yra šios konfrontacijos dalyviai  ir veikėjai. Ir nori ar nenori, nesąmoningai ar sąmoningai atsiduria vienoj ar kitoj barikadų pusėj , kartais migruoja , keičiasi vaidmenimis. Vieni daro labai didelę įtaką, kiti – beveik jokios.

Vienas pagal dvasią būtų vienoj barikadų pusėj, bet pagal pareigas ar darbo pobūdį tenka elgtis priešingai, ir atvirkščiai.

Kad žmogus taptų kokios nors ideologijos šalininku, reikia užvaldyti jo širdį , po to protas užtildo sąžinę ir kaip juristas sutvarko „dvasinius pateisinamus popieriukus".

Kaip užvaldoma širdis ?

Kaip tai daroma ir per ką tai daroma?

Per multimedia?

Masinę kultūrą?

Popso stabus?

Gerų prigimtinių instinktų nukreipimu destruktyviu keliu?

Iš kur resursai tokiam gigantiškam darbui.?

Tomo Moro teorija!  Pelninga!..

Tomas Moras, prieš nukertant jam galvą už principingumą ir savo tiesos neišsižadėjimą, kalėjime pasakė:

„Jei dorybė būtų pelninga - mes visi seniai būtume šventieji“.

Pasakyta prieš 500 metų Anglijoje.

Deja, nuodėmė , destrukcija yra pelninga – narkotikai , alkoholis, tabakas, ginklai, prostitucija, pornografija, korupcija, kontrabanda, tęskite patys ... Tamsos genijaus išradimas slypi būtent čia.

Jei tai pelninga, ji energizuos ir finansuos pati save, neprašydama jokių ES paramų ar fondų ar pasišventusių mecenatų, o atsispirti prieš ją galima tik sutekltomis pastangomis ir kantriai bei išradingai, bet, deja, visi esminiai asmenybės pokyčiai vyksta per kiekvieno  žmogaus širdį, ir tai – lėtas procesas.

Šio straipsnio tikslas – bandyti susivokti, kas yra tyla, kodėl kova dėl jos bus daugiasluoksnė ir labai sunki. Jos frontas drieksis nuo dvasinių nematomų teritorijų iki įstatymų leidybos ir kontrolės, nuo sabotažo atpažinimo ir įvardijimo, sėkmingų precedentų viešinimo iki tautos moralinio klimato pasikeitimo.