Jei į betoninį šiuolaikinio daugiabučio kiemą įvažiuotų arkliu kinkytas vežimas, kieme žaidžiančių vaikų reakcija prilygtų nebent tik reakcijai į marsiečių nusileidimą. Kiek emocijų, kiek krykštavimų: arklys, arklys! O juk, nepaisant ne per daug ilgo vidutinio Lietuvos gyventojų amžiaus, atsirastų ne taip jau ir mažai žmonių menančių laikus, kai dulkėtu kaimo vieškeliu pralėkęs automobilis buvo tikras įvykis, apie kurį buvo ilgai kalbama, stebimasi, atsimenama. Dabar apie tai net galvoti keista, automobilis ir jo egzistavimas pasaulyje yra tapęs gal net per daug savaime suprantamu dalyku, kuriuo visai nebesistebima, nebent žiūrint TV ekrane kokią perdėm reklaminę laidą apie technikos ar prabangos naujoves. Maža to, itin dažnai būtent automobilis yra bene pirmasis dalykas, kurį pamatai išėjęs iš jaukios privačios namų erdvės į gatvę. Į viešumą, taip sakant.

Antra vertus, automobilis laikomas ne mažiau privačia erdve nei namai. Ir tai būdinga ne tik rūpestingai prižiūrėtiems ar, priešingai, nežmoniškai nudrengtiems lengvųjų mašinų salonams, bet ir gerokai viešesnėms transporto priemonėms, tokioms kaip autobusas ar troleibusas. Prieš keletą metų vienas jaunas fotografas sukūrė nuotraukų ciklą „Savi marškiniai arčiau kūno“, jame rodė įvairiausių maršrutinių autobusų vairuotojų kampelius, išpuoštus netikromis rožėmis, vimpelais, vėliavėlėmis ir Panos Marijos atvaizdais, kartais net pernelyg privačiai. Bet gi koks ten privatumas autobuse Vilnius – Šalčininkai, kokie ten savi marškiniai? O vis dėlto...

Na, bet bala nematė tų autobusų, lengvasis automobilis ne ką menkiau, o sykiu gerokai įdomiau įstrigęs tarp viešumo ir privatumo. Jau pagal apibrėžimą tai daiktas, kuris juda pats ir tarsi yra savipakankamas. Gal net autonomiškas. Gyvenime, beje, dažniausiai autonomišku ir laikomas. Autonomišku, vadinasi, privačiu. Rimtas automobilininkas savo mašinoje jaučiasi visai taip pat kaip namuose, atitinkamai ir elgiasi.

Be to, ši privati teritorija už namus gal net geresnė, nes ji juda, ir, kaip minėta, juda pati, be aplinkinių pagalbos. Ir juda visomis norimomis kryptimis, ir būtų gerai, jei judėtų ir visais norimais greičiais. Betgi pasaulis, deja, nėra tobulas, jis pilnas ženklų, dažniausiai draudžiamųjų, begėdiškai įsibraunančių į privačią automobilininkų sferą, ją laužančių ir reguliuojančių, ir grasinančių už ką nors nubausti.

Visuotinai žinoma, vairuoti išgėrus nevalia. Bet kodėl nevalia? Ogi todėl, kad išgėrusįjį gali sustabdyti ir nubausti policija. Argi ne toks dažniausias pasiaiškinimas vairuotojų, kokio vakarėlio metu apdairiai atsisakančių siūlomo bokalo ar taurelės. Apie tai, jog alkoholis slopina reakciją, kad išmaukęs vieną kitą šimtą gramų gali įvairuoti į stulpą ar, dar blogiau, į priešpriešine eismo juosta važiavusį artimą savo, beveik niekas negalvoja. Koks ten artimas, aš gi beveik savo namuose, savo mašinoje, visi kiti tolimi, visi savo mašinose, aš gi automobilinėje autonomijoje!

O policija – kas kita. Jie turi įgaliojimų įsibrauti į privačias erdves, nesvarbu, ar ją iškviečia vakarėliu nepatenkinti kaimynai, ar ji pati patyko kur pakrūmėj, pakeliui. O jei jau įsibrauna, tai dažniausiai nieko gero nelauk. Žinoma, baus.

Štai ir veši populiariojoje sąmonėje privati automobilinė erdvė, vos išėjus į gatvę, kaip sakiau, į viešumą. Ir tokioje įsisenėjusioje nuostatoje slypi didžiausios bėdos.

Visų pirma tai, kad automobilio langai, kad ir kiek juos tamsintum, liaudiškai tariant, „niauktum“, niekuomet neapsiniaukia tiek, kad gatvėje išties taptumei tiek privatus, kiek jautiesi sėdėdamas už vairo. Net jei niekas nemato išdabinto ar nudrengto salono, tai visi mato važiavimo, vairavimo, o sykiu ir elgsenos privačioje erdvėje įpročius. Automobilis – baisus išdavikas, be menkiausios gėdos išpasakojantis aplinkiniams galybę tavo paslapčių. Ir pseudofroidistiniai aiškinimai apie vyrų santykį su dideliais automobiliais čia visai niekuo dėti. Automobilis ir be to turi ką papasakoti. Ar esi kilnus džentelmenas, ar stačiai piktas mulkis, ar tiesiog „vaikinas nuo žagrės“, ar galantiška dama, ar savo žavesiu įtikėjusi koketė, – visa tai ir dar daugiau galima sužinoti nepersimetus nė pora žodžių, maža to, net nemačius žmogaus veido. Visa tai kuo smulkiausiai gali papasakoti automobilis ir vairavimo manieros. Bet jo viduje apie šią nemalonią perspektyvą dažniausiai negalvoji.

Tokia tad nesmagioji automobilio dviprasmybė, jautiesi privatus – esi viešas. Netikite? O ką manote apie greičio matuoklius, radarus ir šiaip kameras gatvėse. Vaikštant pėsčiomis jos beveik nejaučiamos. O ir nerūpi. Ar galite pasakyti bent trijų jūsų mieste ar miestelyje kybančių pėstiesiems skirtų kamerų buvimo vietas? Juk vaikštai viešai – ir taip visi mato, na, o jei prisideda dar ir budri valdiška akis, – anokia čia bėda, juk kojų kitiems praeiviams nekaišioji.

Bet štai greičio matuoklių vietas bent apytiksliai žino kone kiekvienas vairuotojas, ir dažnas joms norėtų bent jau, švelniai tariant, uždažyt objektyvus. Jos erzina gerokai labiau, nes yra suvokiamos kaip besibraunančios į privačią erdvę, matančios tai, kas pageidauja likt nepastebėta, kaipgi nesipiktinsi.

Taigi, kai pagalvoji, dažnai automobilis – nemalonumai ir sumaištis. Tik nereikia sakyti, kad dėl visko kalta technika...