Poezija tarnauja kaip visuomenės veidrodis; joje neatrasi nieko, ko nebūtų rašomuoju momentu tvyrant ore. Poetas – simptomų laidininkas, ir tik „gyvenimo nežmoniškumas rinkos ekonomikos sąlygomis yra atsakingas už niūrų žmogaus vaizdą literatūroje ir mene“. Masinės informacijos priemonių eroje poeto našta tik sunkėja, proporcingai didėjant informacijos prieinamumui apie badą, karus ir prievartą, gamtos stichijų nelaimes.

Czesław Miłosz. Poezijos liudijimas: šešios paskaitos apie mūsų amžiaus skaudulius. Vertė Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas. – Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. – 118 p.

Minint rašytojo Česlavo Milošo gimimo 100-metį, suskubta į dienos šviesą traukti jo rašytinį paveldą. Labai išvaizdžia, nedidelio formato ir apimties (tik gaila, jog nepigia) knygele „Poezijos liudijimas“, pristatyta šių metų Vilniaus knygų mugėje, ir pradedamas knygų ciklas, skirtas Milošo asmenybei pagerbti ir aktualinti; sukaktis įtraukta į UNESCO minimų datų sąrašą, tad Lietuvoje 2011-ųjų paskelbimas Česlavo Milošo metais ir „šventinio“ biudžeto skyrimas Seime priimtas skubos tvarka. Ironiška, bet ir vėl turime būti dėkingi ne kasdieniams, vidiniams skaitytojų poreikiams, o jubiliejams (ir vis tiek tenka džiaugtis: pernai buvo Vlado Drėmos 100-metis, o jokių publikacijų, be parodos katalogo, nesulaukėme…).

Tikrai nėra lengva pristatyti nobelisto knygą, tegul ir neįspūdingą savo apimtimi, tačiau reikšmingą turiniu ir kone ištisai cituotiną. Knygos struktūrą lėmė šešių paskaitų ciklas, kurį skaityti Harvardo (JAV) universitete, Charleso Elioto Nortono katedroje, Česlavas Milošas sutiko po rimtų dvejojimų, o sutikęs priėmė griežtą sprendimą dėl asmeninės laikysenos: nepataikauti užatlantės publikai; galimybės kalbėti neišnaudoti tuščioms, auditorinėms panegirikoms apie savo kraštą. Tarsi regi, kaip slavų literatūros profesorius ne nusilenkia Vakarų Europos kultūrai, bet pasilenkia iki jos, kaip prie mažutėlės, nesigėdydamas savo kilmės ir žemės, iš kurios atėjo, akademiškai įvardydamas visa, kas jį suformavo. Tai puikiausias pavyzdys, kaip Milošas savo prigimtį, gyvenimo patirtį paverčia aukščiausios prabos literatūrine kūryba: glaustai, bet neprarasdamas turinio.

Kiekvienoje paskaitoje – interpretacijos apie poezijos liudijimą iš vis skirtingų socioistorinių taškų; klausimas tas pats – atsakymai skirtingi. Apibrėžęs poeziją kaip aistringą Tiesos ieškojimą, nepainiotiną su retorika ir individualios estetikos paieškomis, vengia įsivelti į poezijos poetikos pristatymą, visgi, demonstruoja jos pajautą mintis dėstydamas puikiai suvaldytais, grakščiais sakiniais, citavimui pasirinktais autoriais. Daug laisviau leidžia pasireikšti kartėliu atmieštai ironijai: „Patirtį suvokiu ne tik kaip tiesiogiai patiriamą Istorijos prievartą iš dangaus krentančios ugnies, svetimos kariuomenės invazijos, sugriautų miestų ir panašiais pavidalais“ (p. 12).

Poezija tarnauja kaip visuomenės veidrodis; joje neatrasi nieko, ko nebūtų rašomuoju momentu tvyrant ore. Poetas – simptomų laidininkas, ir tik „gyvenimo nežmoniškumas rinkos ekonomikos sąlygomis yra atsakingas už niūrų žmogaus vaizdą literatūroje ir mene“ (p. 24). Tačiau šis „niūrus vaizdas“ didele dalimi nulemia poeto figūros nepopuliarumą, atsivėrusią prarają tarp poeto ir didžiosios pasaulio šeimos, kurios egzistencijai užtikrinti pakanka „uždarbiauti ir išlaidauti“. Česlavas Milošas ryžtingai apgina poetą: „Ar reikia tuomet stebėtis, kad jis yra moraliai sudirgęs, kad jaučia atsakomybę, kad jokie būsimų mokslo ir technikos pergalių pažadai negali jam uždengti chaoso ir žmogaus beprotybės vaizdų?“ (p. 116). Masinės informacijos priemonių eroje poeto našta tik sunkėja, proporcingai didėjant informacijos prieinamumui apie badą, karus ir prievartą, gamtos stichijų nelaimes.

Svarstydamas apie poeto tapatybės raidą ir kaip poezija reagavo (tebereaguoja) į holokaustą, karo griuvėsius, apgailestauja: „sunku atsispirti minčiai, kad kas dieną vis labiau stiprėja polinkis sulyginti žmones su musėmis ar tarakonais“ (p. 55). Čia nereikia pamiršti, jog tekstai pelnė paantraštę „Šešios paskaitos apie mūsų amžiaus skaudulius“, tad joje nemažai kalbama ir gedima dėl poezijos – turinio prasme – tuštėjimo ir / arba marginalėjimo. Per istorijos amžius nusidriekė abipusis priešiškumas tarp vidutinio duonos valgytojo ir poeto kaip „vidutinybės“, „benamio balso“, ir šiame kontekste pagrindinis poezijos liudijimas gali likti neišgirstas: „visų vertybių, kurioms neatsiranda vietos moksliniame pasaulėvaizdyje, eižėjimas paveiks pačią tiesos sampratą“ (p. 51). Tačiau knyga ir diversiška: paskutinėje paskaitoje „Apie viltį“ Česlavas Milošas į skaitytoją prabyla viltingai, suponuoja nustebinantį pozityvumą.

Vertinga literatūra besidominčiuosius pradžiugins profesionaliai atliktas vertimas iš lenkų kalbos (paskaitos visų pirma buvo parašytos lenkiškai, ir paskui verstos į anglų kalbą, knygos pavidalu abi pasirodė 1983 m.). O tiems, kurie dar (arba jau) skiria Milošą nuo Milašiaus, taps instrumentu, valingai praplečiančiu akiratį. Tai laikui atsparūs kultūriniai komentarai apie art ir artificiality, su kuriais nebūtina sutikti, bet rekomenduotina susipažinti ir įsigilinti.

Kornelijus Platelis. Karstiniai reiškiniai: eilėraščiai. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.– 143 p.

Ryškia žanrine įvairove pasitinkantis, aštuntasis Kornelijaus Platelio poezijos rinkinys dėmesį patraukia drąsiu, nepoetišku pavadinimu: „Karstiniai reiškiniai“. Ir kirčiuoti galima dvejopai, ir, tikėtina, pačią knygelę knygyno gamtos mokslų skyriuje surasti, – šiais laikais knygynų darbuotojai atidumu nepasižymi, ir visai nesvarbu, autorius Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, ar ne. Tačiau tai poezija, skaidri ir laisva, neįsivelianti į pavadinančiųjų žodžių pinkles, juk „vaizduotė neturi ribų, jeigu jų nenusibrėži / kalbėdamas rožinį arba medituodamas tuštumą“ (p. 21). Be abejo, pavadinimas diktuoja tam tikrą tematiką; į geodeziją, tuštumo ir pilnatvės apmąstymus čia iš tiesų klimpstama – filosofiškai, išmaniai klaidžiojama koridoriais, spintose, dėžutėse, įsčiose, nišose… Ir, neabejotinai, – karstuose. Be mirties ir irimo temos turbūt jokia poezija neišsiverčia.

Knygoje atsiskleidžia savotiškas, pernelyg pabrėžtas dualumas ir reikšmių kontrastas, kurie, norisi tikėti, atsiranda čia ne iš skambios eilutės sukūrimo siekiamybės, o kaip prasminiai kontūrai, na, nebent ryžtumėmės dėti lygybės ženklą tarp rožinio kalbėjimo ir meditavimo tuštumai… Ketvirtojo viršelio anotacijoje vėlgi svarstoma: „Ar žemė, sąmonė ir atmintis ne tapačios? […] Ar žemė ne tokia pat gyva kaip sąmonė, o ši tokia pat negyva kaip žemė?“. Gal autorius į visa žiūri iš taip aukštai, jog viskas ima ir niveliuojas? Svarstant ne taip tiesmukai, o poezijos kalba, pavyksta išraiškingiau (romantiškiau?). „Atmintis – tai tik nuotraukų, / iškabintų oloj, ekspozicija – kelios / jų apie meilę, kitos – viena užmarštis“ (p. 100).

Tapatybės ieškojimas, įtrūkiai, neatitikimas tarp idėjų, daiktų ir asmenų – kertinės postmodernios kūrybos temos, tačiau šio rinkinio kalbantysis, pasitraukęs į savąsias ertmes (taip pat ir kompiuterio „inkilą“, ir todėl kartais esąs užimtas kietojo atminties disko keitimu), į klausimą apie tapatumą duoda mažai atsakymų, priešingai, prisipažįsta: „kalbu ne tam, kad ką nors paaiškinčiau“ (p. 65) bei „visi šie žodžiai beprasmiški, / nei man, nei jums jų nereikia“ (p. 22).

Žinoma, su daugybe pasakytų tiesų negali nesutikti. Bet kuo daugiau svarstoma apie prasmę, apie reikalinga / bergždžia (pasikartojantys be darbo likusio pieštuko, tuščiai daiginamų augalų įvaizdžiai), juo nuobodžiau gaunas. „O štai poetas, tuos pačius žodžius / Dėliojantis kitaip vis, nusibosta / Net sau pačiam“ (daug kalbama ne tik apie praėjusįjį metą ir atmintį, bet ir apie kompiuterizuotą buitį bei patį rašymo procesą, kurie gal ir atsakingi už poetinio „aš“ taip dažnai minimą įkyrėjimą sau bei atsiskyrimą nuo gamtos, kurioje varnėnų giesmė, kasdien vienoda būdama, keistai neįgrista). Nuoširdumas yra vertintina poeto savybė, bet šįkart – skaitytojo nepaperkanti. Priešingai, tokie bandymai net kalbėjime apie nuobodulį „išrasti“ estetiką neatrodo ilgaamžiški.

Tuo tarpu eilėraščiuose „Netikėkit menu“, „Olimpiniai metai“, „Įsienis“, Kornelijus Platelis demonstruoja gyvybingą šmaikštumą. Haiku techniški, bet kartu ir tuštoki, tik gal tai ne trūkumas, gal kalbėjimo apie tuštumas ir nišas stilistinė dalis? Visgi kaip maloniausia, įsimintiniausia knygos dalis pasirodo „Apibrėžimai“. Ir nors programiniame eilėraštyje vėlgi kapituliuojama ir apgailestaujama („kiekvienas regėjome daug ką, / bet vaizdai, regis, buvo skirtingi. / Todėl negalėjome susitarti, / sukurti mokslo, pakloti / speleologijos pagrindų“, p. 49), rinkinys – stebuklingu būdu – išlaiko šviesių eilių įspūdį, kuriose sužybsi ir romantikos, ir vilties žiburėliai.