Ūkyje dirbantys japonai Viljamsono kalno papėdėje, 1943 m.

Monumentalu. Didinga. Dieviška. Tokiais ir panašiais epitetais Anselio Adamso (1902-1984) fotografijose pamatytus vaizdus apibūdina žiūrovai. Nuo vaikystės artimą ryšį su gimtosios Kalifornijos gamta jautęs fotomenininkas kaip niekas kitas sugebėjo perteikti jos taurumą ir ramią didybę. Gal todėl jo darbus sunku supainioti su kitų gamtos fotografų nuotraukomis? Gal todėl tiek jam būnant gyvam, tiek po jo mirties 1984-aisiais jokiam kitam fotografui nepavyko taip virtuoziškai ir su tokia meile įamžinti vakarinės JAV pakrantės gamtos grožio? Gal todėl A.Adamsas laikomas mylimiausiu Amerikos menininku ir net tautos herojumi? Galbūt. Tačiau prie jo reputacijos neabejotinai prisidėjo ne tik lengvai atpažįstamos fotografijos, bet ir kova – visą gyvenimą trukęs mūšis už jo taip mylėtos gamtos išsaugojimą.

Lobizmas – štai ką visą gyvenimą paraleliai su kūryba darė A.Adamsas, kurio kasdienių pastangų dėka ne viena unikali teritorija buvo paskelbta nacionaliniu parku. Ne veltui jau po fotografo mirties Kalifornijoje atsirado net du jo vardu pavadinti geografiniai objektai – Anselio Adamso dykuma ir analogiškai pakrikštyta viršukalnė. Bet ko gero labiausiai A.Adamso vardas siejamas su Josemitų nacionaliniu parku centrinėje Kalifornijoje. Būtent ten skirtingais ilgos A.Adamso fotografo karjeros etapais buvo padarytos garsiausios jo nuotraukos – ant matinio popieriaus sustingę nespalvoti, bet vis tiek tarsi gyvi miškai, ežerai, kriokliai, upės, apleistos gyvenvietės ir, be abejo, paslaptingi kalnynai. Į Josemitų kalnus A.Adamsas grįždavo kasmet. Savo paskutiniame interviu, kurio ištraukos pateikiamos žemiau, jis prisipažino: „Kai pirmą kartą pamačiau Josemitų viršukalnes, tai buvo tarsi apreiškimas. Nieko panašaus prieš tai nei regėjau, nei įsivaizdavau. Ir tai liko su manimi visam gyvenimui.“

Ketino tapti pianistu

Anselio Adamso portretas, 1984 m.

„Tikiuosi, kad mano darbai paskatins kitus ieškoti grožio ir peno kūrybai nuostabiame mus supančiame pasaulyje“, - yra pasakęs A.Adamsas. Jis pats šio principo laikėsi nuo pat ankstyvos vaikystės, kai gimtojo San Francisko apylinkėse pradėjo savarankiškai pažinti gamtą – rinko vabzdžius, augalus, tiesiog vaikščiojo. Aistrą pažinti aplinkinį pasaulį pakurstė ir A.Adamso tėvas – iš turtingos šeimos kilęs, tačiau vėliau visų savo turtų netekęs airis. Jis ne tik dirbo Astronomijos draugijoje, bet ir supažindino sūnų su teleskopu bei dangaus kūnais.

Iš mokyklos už prastą elgesį išmestas būsimasis fotografas išsilavinimą gavo namie – visus mokytojus jam atstojo tėvas ir teta. Kaip prisiminė pats A.Adamsas, abu jį mokė gyventi taip, kaip ragino dydis amerikiečių poetas Ralfas Valdo Emersonas – būti kukliam ir nesavanaudžiam, o gyvenime vadovautis socialine atsakomybe prieš žmoniją ir gamtą.

Dvylikos A.Adamsas ėmėsi mokytis groti pianinu. Muzika buvo tapusi visos jo paauglystės palydove. Turėdamas fotografinę atmintį, jis greitai įsiminė natas ir neprastai grojo. A.Adamsas net ketino tapti profesionaliu pianistu, tačiau tada jo gyvenime atsirado fotografija. Atitolimas nuo muzikos prasidėjo pirmojo apsilankymo Josemitų nacionaliniame parke metu, 1916-aisiais. „Mano gyvenime prasidėjo nauja era“, - susižavėjimo tenykšte gamta neslėpė jis. Jau kitais metais A.Adamsas grįžo į šiuos kalnus su daug geresniu fotoaparatu ir trikoju. Vėlesniais metais jis vis grįždavo eksperimentuoti ne tik vasarą, bet ir žiemą.

Būdamas septyniolikos, A.Adamsas įstojo į Sieros klubą – organizaciją, kuri aktyviai kovojo už laukinės gamtos išsaugojimą ir buvo pavadinta gražiųjų Amerikos Sieros Nevados kalnų garbei. Narystės organizacijoje jis nesustabdė iki pat savo mirties. 37 metus jis buvo Sieros klubo valdybos narys ir kurį laiką dirbo šios nevyriausybinės organizacijos direktoriumi.

Turėjo imtis komercinių užsakymų

Pirmosios A.Adamso nuotraukos buvo publikuotos 1921-aisiais. Jos buvo parduodamos „Best‘s Studio“ fotoateljė, įsikūrusioje Josemitų lygumoje. Vėliau, 1928-aisiais, fotografas vedė ateljė savininko dukrą Virginiją, o 1935-aisiais, uošviui mirus, galerija virtusi įstaiga atiteko A.Adamso šeimai. Šioje galerijoje fotomenininkas ne tik visą gyvenimą eksponavo savo darbus – „Ansel Adams Gallery“ pervadinta įstaiga gyva iki šių dienų ir joje vyksta nuolatinė A.Adamso fotografijos ekspozicija.

Tik apie 1927-uosius metus būsimoji fotografijos žvaigždė suvokė, kad fotografija užima vis svarbesnį vaidmenį jo gyvenime. Draugų patariamas ir suprasdamas, kad geriausiu atveju galės būti tik orkestro muzikantu, akompaniatoriumi ar pianino mokytoju, A.Adamsas atmetė mintis apie karjerą muzikoje ir susikoncentravo tiek fotografija. Jau tais pačiais 1927-aisiais, surinkęs ir visuomenei pristatęs savo pirmąjį portfolio, jis rašė laiške draugui: „Šiuo metu mano nuotraukos jau pasiekė tokį lygį, kai galiu jas atiduoti kritiniam pasaulio įvertinimui“. Ir pasaulis įvertino naująjį talentą. Laikraštyje „Washington Post“ atspausdinta recenzija skambėjo taip: „Jo nuotraukos – tai portretai, bet ne žmonių, o gigantiškų kalnų. Atrodo, kad tuose kalnuose gyvena mitiniai dievai“.

Šv. Pranciškaus bažnyčia Niu Meksike, 1929 m.

Pirmasis portfolio buvo itin sėkmingas – parduota už tuo metu solidžią 3900 JAV dolerių sumą, ši nuotraukų kolekcija paskatino susidomėti jaunu perspektyviu fotografu. Pasipylė komerciniai užsakymai, tačiau atsakingai į savo profesiją žiūrėjęs ir todėl daug lėšų į procesą investavęs A.Adamsas taip ir nesugebėjo iš jų užsidirbti. Stambių įmonių reklaminėms kampanijoms darytas nuotraukas jis tebegamino savo tėvų namo rūsyje. Iki pat 1970-ųjų, kol ėmė perspausdinti savo garsias nuotraukas, jis nesugebėjo reikšmingai papildyti savo banko sąskaitos, nors dirbo su tokiais milžinais kaip „Kodak“, žurnalu „Fortune“, „Americam Trust Company“, „Pacific Gas and Electric“. Finansinės sėkmės jam neatnešė ir didžiulis 1941-aisiais iš Vidaus reikalų ministerijos gautas užsakymas nufotografuoti nacionalinius parkus ir indėnų rezervatus.

Tarp mokinių – dabartinės žvaigždės

Baltojo namo griuvėsiai Arizonoje, 1942 m.

Nepaisant to, kad nesusikrovė turtų, būtent trečiasis praėjusio amžiaus dešimtmetis laikomas sėkmingiausiu ir produktyviausiu periodu A.Adamso karjeroje, kuri tęsėsi net 60 metų. Tais metais jis – kiekvienos kompanijos siela – susipažino su daugybe įtakingų visuomenės veikėjų. Jo artimais draugais tapo legendinė tapytoja Georgia O‘Keeffe, modernistas Johnas Marinas, fotografas Paulas Strandas.

Su bičiuliais Imogen Cunningham, Edwardu Westonu ir Willardu Van Dyke‘u jis įkūrė menininkų grupę „Group f/64“ – organizaciją, kuri propagavo nekomercinę fotografiją. Be to, šiuo laikotarpiu jis pristatė konceptą, kuris vėliau įėjo į fotografijos istoriją, - vizualizaciją, kuri dažnai vadinama ir previzualizacija. Anot A.Adamso, prieš fotografuodamas, kiekvienas fotografas mintyse jau turėtų turėti galutinį nuotraukos vaizdą. Taip esą padidėtų jo meninė atsakomybė, būtų pasiektas estetinis fotografijos efektas.

Šias ir kitas savo įžvalgas A.Adamsas perdavė tūkstančiams studentų, kurie studijavo Kalifornijos aukštojoje meno mokykloje jo įkurtoje fotografijos katedroje. Čia mokėsi tokios būsimosios fotomeno žvaigždės kaip Philipas Hyde‘as, Benjamenas Chinnas, Billas Heickas ir kiti. Fotografiją jis dėstė ir Detroite, kur jo mokiniu tapo šiuo metu itin garsus fotomenininkas Toddas Webbas. Ištisos fotografų kartos mokėsi skaitydami ir nagrinėdami A.Adamso publikacijas, kurias spausdino tiek garsūs ano meto leidiniai, tiek paties fotografo vadovaujamas žurnalas „U.S. Camera“.

Į fotografijos istoriją įėjo ir dvi sėkmingiausios A.Adamso parodos. Viena buvo surengta 1940-aisiais – kartu su draugais A.Adamsas surinko didžiausią iki šių dienų retrospektyvą „Fotografijos konkursas“ („A Pageant of Photography“ – angl.). Visą JAV apkeliavusią ekspoziciją tąkart aplankė milijonai žiūrovų. Po daugiau nei trijų dešimtmečių, 1974-aisiais, A.Adamsas buvo surengęs dar vieną grandiozinę, tačiau šįkart – savo asmeninę parodą. Jam buvo suteikta išskirtinė teisė surengti retrospektyvą Niujorko Metropolitan meno muziejuje.

Už nuopelnus – medalis iš prezidento

Drebulės Niu Meksike, 1958 m.

Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje taip pat pasireiškė ir kita A.Adamso asmenybės pusė – jis visuomenės akyse įsitvirtino kaip aršus kovotojas už gamtos išsaugojimą. Būtent tuo metu Kalifornijos valdžia buvo nusprendusi urbanizuoti Josemitų lygumą. Šioje pavienių šeimų nuo seno apgyvendintoje teritorijoje ketinta tiesti kelius, statyti parduotuvių alėją ir net golfo aikštynus. Tačiau A.Adamso dėka šis projektas ne tik žlugo, bet, priešingai, ši ir dar kelios teritorijos buvo pripažintos saugomomis. 1938-aisiais buvo išleistas Siera Nevados kalnams dedikuotas fotoalbumas, kuris, pasiekęs JAV Kongresą, sukėlė nemažai diskusijų apie valdžios planų teisingumą. Galiausiai, po A.Adamso jausmingos kalbos Kongrese, 1940-aisiais, Josemitų lyguma buvo paskelbta nacionaliniu parku.

Kaip bebūtų gaila, tačiau kai kurių žemių nuo urbanizacijos išgelbėti nepavyko. Nespalvotos A.Adamso nuotraukos tapo liūdnais įrodymais to, kaip žmonių neatpažįstamai pakeistos teritorijos atrodė iki turizmo invazijos ir didmiesčių plėtros. Daugelis jo nuotraukų ir šiandien puošia didžiuliais tiražais leidžiamus kalendorius, plakatus ir knygas, tačiau ne visi žmonės žino, kad kai kurios šių vietovių yra dingusios nuo žemės paviršiaus.

Už viso gyvenimo nuopelnus saugant gamtą 1980-aisiais JAV prezidentas Jimmy Carteris, anksčiau būtent A.Adamsui patikėjęs savo asmeninę fotosesiją, jį apdovanojo Laisvės medaliu – aukščiausiu nacionaliniu apdovanojimu.

Kiparisas ir rūkas, 1967 m.

Nors gamtosauga A.Adamsas rūpinosi iki pat gyvenimo pabaigos, fotografiją jis buvo apleidęs gerokai anksčiau. Paskutiniais gyvenimo metais jis perspausdindavo senuosius ir didelio pripažinimo sulaukusius savo negatyvus. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje meno muziejuose pradėjus steigti fotografijos skyrius, visas pasaulis staiga panoro gauti A.Adamso šedevrus. Pavyzdžiui, kone garsiausią savo kūrinį – 1941-aisiais padarytą nuotrauką „Mėnulydis Hernandese“ – A.Adamsas iš originalaus negatyvo perspausdino apie 1300 kartų, kaskart išgaudamas vis kitokią variaciją. Būtent todėl į gyvenimo pabaigą A.Adamsui pavyko gerokai praturtėti: vien už „Mėnulydžio Hernandese“ pardavimą jis pralobo net 25 milijonais JAV dolerių.

Paskutinis interviu – nebaigtas

Nors ir buvo kątik laimėjęs kovą su vėžiu ir vis dar silpnas, 1984-ųjų balandį A.Adamsas priėmė žinomo leidinio „Art News“ redaktoriaus Miltono Esterow kvietimą sudalyvauti interviu, kuriam buvo numatytos net kelios dienos. Į fotografo namus Karmelyje, Kalifornijos valstijoje, atvykęs ir dvi dienas su A.Adamsu bendravęs žurnalistas prisimena, kad tomis dienomis vykusių judviejų ilgų pokalbių metu menininkas buvo visoks – juokingas, jautrus, svajingas, šiltas, nestokojantis aštraus proto. M.Esterow išvyko gavęs A.Adamso pažadą, kad netrukus grįš ir jie dar dvi dienas tęs interviu, kuris tiek vienam, tiek kitam jau buvo tapęs ilgiausiu gyvenime. Tačiau balandžio 22-ąją A.Adamso širdis neatlaikė amžiaus ir kovos su sunkia liga – jis mirė. Čia pateikiamos kelios paskutiniojo legendinės asmenybės interviu ištraukos.

Medžiai Slaido ežere, 1965 m.

Kada nusprendėte tapti fotografu?

1930-aisiais garsus fotografas ir mano bičiulis Paulas Strandas parodė man savo negatyvus. Jie buvo tokie nuostabūs, kad aš ištariau: „Viskas. Noriu būti fotografas.“ Keli draugai sakė: „Tik neatsisakyk muzikos. Fotoaparatas negali išreikšti žmogiškosios sielos“. Bet aš nesutikau – gal fotoaparatas ir negali to padaryti, bet aš su jo pagalba tikrai galėčiau pabandyti. Bet kokiu atveju, man pavyko. Turėjau gerą akį, ir viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Progresavau. Muzikos studijos išmokė mane disciplinos, kurios reikalavo ir fotografija. Ir štai tapau tuo, kuo tapau.

Labai patikimi šaltiniai pakuždėjo, kad esate darboholikas. Ar tai tiesa?

Taip, man patinka, kai mane taip vadina. Nors kartais man būna pagirios, todėl nedirbu.

Kaip leidžiate savo dienas?

Keliuosi pakankamai anksti, aštuntą pusryčiauju, tada leidžiu likusį rytą tamsiajame darbo kambaryje. Stengiuosi peržiūrėti tuos negatyvus, kurie taip ir liko neišryškinti.

Miestelio Taos Pueblo bažnyčia, 1942 m.

Kiek jų taip niekada ir nevirto nuotraukomis?

Nežinau. Jų tūkstančiai, bet aš manau, kad bent 500 iš tų tūkstančių tiesiog privalo būti atspausdinti ant popieriaus.

Jūsų fotografo karjera prasidėjo, kai dar 1916-ųjų birželį su tėvais pirmąkart apsilankėte Josemitų kalnuose. Anąkart turėjote su savimi „Kodak“ fotoaparatą. Galite papasakoti apie šią kelionę?

Tai buvo tarsi apreiškimas. Nieko panašaus prieš tai nei regėjau, nei įsivaizdavau. Ir tai liko su manimi visam gyvenimui. Josemitų grožis, pačių kalnų struktūra lyginant su ištysusiais ir tingiais Uolienų kalnais, yra nepakartojamas. Neįmanoma nesusižavėti tais vaizdais. To negalima paaiškinti – tai tiesiog atsitinka.

Nuo tos kelionės į Josemitų kalnus grįždavote beveik kasmet.

Kasmet.

Ar galite paatvirauti, ką fotografavote pastaraisiais metais?

Tai, ką fotografuodavau ir dar ankstesniais metais, - pagrinde gamtą. Nors padariau ir kelis vykusius portretus. Vienas jų – Georgijos O‘Keeffe portretas, kurį padariau prieš trejus metus. Likau patenkintas rezultatu.

Ar pastarosiomis savaitėmis fotografavote?

Nieko rimto.

Rožė ant jūros nuskalauto medžio, 1932 m.

Nefotografavote nieko rimto? Ką turite galvoje sakydamas „rimta“?

Na, turiu galvoje darbą, kai paimi į rankas fotoaparatą, išeini ir sunkiai dirbi. Fotografijai reikia turėti daug energijos. Bent jau tam, kad nešioti fotoaparatą ir save patį. Vienas iš dalykų, kurie mane sulaiko nuo darbo, yra sąžinė. Juk turiu tiek daug neišryškintų negatyvų, neišspausdintų nuotraukų... Jaučiu, kad privalau jas atspausdinti, nes kaskart, kai pamatau negatyvus, grįžta prisiminimai.

Prieš 20 metų nustojote dirbti su komerciniais užsakymais. Kodėl?

Nes atėjau prie slenksčio, kai nebeliko poreikio fotografuoti.

Bet Jūs juk ir toliau fotografavote?

Taip, bet potraukio jau nebebuvo. Taip pat fizinės jėgos jau buvo nebe tos. Kai pasensti, negali suktis taip kaip anksčiau. Elliotas Porteris (garsus amerikiečių fotografas, aktyviai dirbęs net gilioje senatvėje – aut. past.) šitoje vietoje buvo labiau išimtis nei taisyklė. Be to, publikavau tai, kas jau buvo nufotografuota anksčiau. Kiekvienas mano negatyvų man yra labai svarbus, nes jie gimė kūrybiniame polėkyje. Tai kodėl jie dar neatspausdinti?

Smėlio kopos Mirties slėnyje Kalifornijoje, 1948 m.

Jūs dar ketinate padirbėti, tiesa?

Stengsiuosi dirbti. Tik dabar suprantu, kiek laiko iššvaisčiau jaunystėje.

Ar yra kas nors, ko dar nepadarėte ir labai norėtumėte padaryti?

Gailiuosi, kad į aktyvią gamtosaugos veiklą neįsijungiau kur kas anksčiau. Manau, kad tai yra kiekvieno piliečio pamatinė atsakomybė. Niekada nedariau nuotraukų, kuriomis stengčiausi pasiekti konkretų aplinkosauginį tikslą. Tačiau jeigu tos nuotraukos padėdavo pasiekti šį tikslą, tik džiaugdavausi. Manau, kad jauni žmonės suvokia, kokie pavojai gresia gamtai, bei jie nusiteikę pesimistiškai. Jie mano, kad viskas jau nuspręsta, todėl nebesvarbu, už ką jie balsuos. Jie nesuvokia, jog privalo eiti, balsuoti ir keisti pasaulį!

Pakalbėkime apie gamtosaugą. Minėjote, kad esame pakeliui į pražūtį...

Pasaulis pasiekė susinaikinimo stadiją. Gamtos teršimas yra puikus to įrodymas. Ir nėra prasmės rūpintis niekuo kitu, nes jeigu tai tęsis, viskam vis tiek ateis galas. Žalinga prezidento Ronaldo Reagano administracijos politika labai prisidėjo prie gamtos naikinimo. Jų požiūris buvo tiesiog siaubingas. Žmonės dažnai manęs klausia, kodėl rašau laiškus laikraščiams ir panašiai. Bet kažkas juk turi tai daryti. Norėčiau, kad daugiau žmonių rašytų tokius laiškus. Todėl esu sau pažadėjęs, kad padarysiu bent vieną darbą per dieną aplinkosaugos labui.

Ką nuveikėte šiandien?

Parašiau laišką Kalifornijos gubernatoriui, kuriame pasipiktinau tuo, kad ketinama priimti nacionalinių parkų išlikimui nepalankų įstatymą.

Parengė Arnoldas Remeika