Matyt, nesuklystume grupę „Gyvai“ įvardydami kaip vieną žinomiausių krikščioniško roko grupių Lietuvoje. Jau beveik dešimtmetį gyvuojantis jaunų žmonių kolektyvas ką tik išleido naująjį dainų albumą „­–/+” ir kviečia į jo pristatymo koncertus, vienas iš jų vyks jau gegužės 13 d. Vilniuje, klube „Propaganda“. „Bernardinų“ skaitytojams siūlome pokalbį su grupės nariais Milda ir Justu.

Grupė „Gyvai“ šiemet švęs 10-metį. Kokia buvo grupės pradžia? Kaip keitėsi Jūsų muzika, požiūris į kūrybą ir gyvenimą?

Milda. Atsimenu, kiek daug plepėdavom, bendraudavom ir juokaudavom per pirmąsias savo repeticijas. Ir dabar dažnai juokaujam, bet kitaip. Iš pradžių grupėje buvom šešiese, norėjom groti, kurti, daryti tai, apie ką svajojome būdami paaugliais. Labiau „užsikabinome“ pamatę, jog groti kartu mums sekasi ir kad kitiems patinka klausytis.

Manau, niekad nesikeitė vienas dalykas – visada laikėmės principo groti gyvai ir kalbėti apie mums svarbius dalykus, kuriuos išgyvename ir kuriais gyvename, visada siekėme ir siekiame kurti kokybišką ir krikščionišku požiūriu tvirtą, atvirą muziką.

Kas keitėsi? Subrendome, labiau suprantame, ko norime iš gyvenimo, kai kurie tapome sutuoktiniais, tėvais. Laiko grupei nepadaugėjo, tačiau gal išmokome kokybiškiau jį panaudoti.

Man rodos, požiūris į kūrybą nepasikeitė – man asmeniškai visada buvo svarbu originalumas, nuoširdumas, temų aktualumas, o kaip keitėsi mūsų muzika, tegu sprendžia klausytojai.

Justas. Turbūt geriausiai apibūdinti mūsų kūrybos pasikeitimus galėtų tas faktas, kad mes patys per tuos dešimt metų suaugome. Juk pradėjome groti, kai pusė mūsų dar buvo mokykloje! Keitėsi, formavosi mūsų mąstymas, supratimas apie muziką, garsus, pasaulį, – manau, tai galima įžvelgti ir mūsų kūryboje.

Kalbant apie naująjį albumą – jis pilnesnis, dabar mes geriau išmanome technines galimybes, taip pat kaip muzikantai, manau, esame patobulėję. Albumą įrašinėjome patys, todėl nebuvome varžomi tiek kūrybiniu, tiek finansiniu požiūriu.

Naujasis grupės albumas „–/+“ – ar jame sudėtos dainos skiriasi nuo ankstesnių? Kaip sekėsi jį kurti?

Milda. Šis albumas skiriasi nuo senesnių tuo, kad pusė jame įrašytų dainų prieš tai nebuvo grotos koncertuose, jas klausytojai pirmą kartą išgirs albumo pristatymuose. Taip pat daug davė tai, kad vokalą įrašinėjome savo studijoje, kur repetuojame, taigi turėjau užtektinai laiko, nereikėjo galvoti apie už kiekvieną studijinę valandą kapsinčius pinigus. Įrašyti galėjau visas galvoje kilusias pritariančių vokalų idėjas, eksperimentuoti, keisti, ką įrašiau. Buvo daugiau laisvės, ir tai man padėjo geriau, išraiškingiau ir įdomiau įrašyti vokalą nei ankstesniuose albumuose, kur iki geriausio, man labiausiai patinkančio rezultato kartais pritrūkdavo ir laiko, ir finansų.

Šiame albume mums padėjo ir keletas svečių, pvz., Dominykas Vyšniauskas, įrašęs trimito partiją vienoje iš dainų, mūsų bičiulis Corbie, su kuriuo jau ne kartą prieš tai maloniai bendradarbiavome.

Justas. Kiek girdėjau atsiliepimų, tai žmonės sako, kad skiriasi. Ir į gerąją pusę. Albumo kūrimas buvo labai įvairus. Dalis dainų yra iš senų muzikinių idėjų, kurias jau ne vienus metus per repeticijas grojame. Tiesiog atėjo laikas joms tapti dainomis. Kitos gimė keletą mėnesių iki įrašų.

Milda. Šį kartą labai ilgai mąstėm, kaip pavadinti albumą. Nes turbūt tie, kurie jo jau klausėsi, patvirtins – dainos gana skirtingos. Kas jas jungia? Kokia pagrindinė mintis? Po truputį „išrutuliojome“, kad dainų tekstai dažnai kalba apie priešingybes: gyvenimą ir mirtį, Dievą ir žmoniją, Lietuvą ir pasaulį, vyrą ir moterį, vienatvę ir bendrystę. Be to, ir patys grupėj esam be galo skirtingi.  O skirtingi poliai traukia vienas kitą... Ir graži Justo mintis buvo: „Elektra irgi atsiranda iš priešingų polių.“ Todėl ir nusprendėm 4-ąjį albumą pavadinti „– / +“. Ne „+ –“, nes tai reikštų kažką neapibrėžto, dvejojančio.

Esate krikščioniško roko grupė – daugeliui šis derinys vis dar kelia klausimų. Kuris iš žodžių „krikščioniškas“ ar „rokas“ yra svarbesnis? Ar Jūsų kūryboje svarbiausia šlovinti, ar visgi – muzika?

Justas. Kalbant bendrąja prasme apie „šlovinimą“ tai taip, mes šloviname Dievą savo muzika taip pat, kaip ir šloviname jį gerai atlikdami savo užduotis darbe. Jei kalbame apie „šlovinimą“ kaip muzikos formą ar stilių, – tai mes nesame šlovinimo grupė. Mūsų kūryba skirta klausytis žmonėms, kelti jiems klausimų, guosti ar tiesiog sukelti gerą nuotaiką. O krikščioniškas rokas, mano manymu, yra tiesiog tokio stiliaus muzika, kurią kuria ir atlieka krikščionys. Nemanau, kad reikia spręsti, kuris žodis yra svarbesnis, jie tiesiog papildo vienas kitą.

Milda. Šis klausimas dažnai užduodamas mums, jau tiek esame kalbėję apie tą krikščionišką roką, gal nebesikartosiu... Tik pastaba būtų – muzika yra viena iš šlovinimo formų. Jau pasirinkę krikščionybę, mes pasirenkame šlovinti visu kuo. O muzika yra mūsų kraujyje, todėl mums ji ypatinga  šlovinimo priemonė.

Jūsų laukia albumo pristatymo koncertai. Ko klausytojams iš jų tikėtis? Kokie apskritai koncertai Jums patiems labiausiai patinka ar įsimena? (Galbūt ypatingoje erdvėje, gal su ypatinga publika...)

Justas. Mes kaip visada stengsimės padaryti geriausia, ką galime. O naujos dainos skamba puikiai! Laukiam gyvų pasirodymų, kur šias dainas ir atliksim.

Milda. Geriausi yra tie koncertai, kai atiduodi save, esi nuoširdus ir jauti, kad klausytojas priima tai, ką atiduodi. Tikrai turi atiduoti save negailėdamas. Kartais gailiu savęs, turiu omeny, kad man gal trūksta jėgų ar esu ne geriausios nuotaikos, ar sveikata sušlubuoja, bet tai neturi trukdyti atiduoti. Jeigu nenoriu atiduoti, sunku tikėtis, kad mane gerai priims, jau nekalbant apie tai, ar turiu ką duoti, ką pasakyti savo kūryba.

Kaip gimsta Jūsų dainos? Kaip atrandate įkvėpimą?

Milda. Įkvėpimas kaip vėjas – pučia, kur nori (juokiasi). Iš tiesų man tai nuostabus dalykas, kurį priimu kaip dovaną ir kuris man atskleidžia Dievo charakterį. Dievo, kuris yra didžiausias Kūrėjas. Niekad nepamiršiu jausmo, kai pirmą kartą išgirdau savo kūrybos dainą, atliekamą visos grupės, – atrodė, tarsi akimirką supratau, ką reiškia Pradžios knygos žodžiai: „Tarė ir įvyko“. Kūryba yra nuostabu.

Kartais dainos gimsta akimirksniu, kartais tenka pasikankinti, kol randi tinkamą akordą ar žodį, bet kūryba visada žavi.

Antrasis grupės dešimtmetis – koks jis bus? Kokių ateities planų turite?

Milda. Sunku pasakyti. Mūsų planai kol kas apsiriboja šiais, 2011-aisiais, metais: vasarą vykstame į Pasaulio jaunimo dienas, kur koncertuosime, taip pat nusimato keletas koncertų rudenį. Turime įvairių minčių GYVAI 10-čio proga, tačiau pastarieji planai kol kas labai migloti. Galbūt teks juos nukelti į tolimesnę ateitį.

Pabaigai. Ko grupė „Gyvai“ palinkėtų jaunam žmogui?

Milda. Linkiu visiems, kas skaito šį interviu, nepasiduoti pesimizmui, vieni kitų kaltinimams, pykčiams. Jų visada bus. Yra. Tik kaip į viską reaguojam? Linkiu būti tokiais, kurie neša džiaugsmą ir viltį, kurie palaiko, o ne kritikuoja, kurie guodžia, o ne peikia, kurie kuria, o ne griauna, kurie duoda, ne tik ima, kurie linki gero, nepaisydami, ko linki jiems.

Linkiu „Bernardinai.lt“ dienraščiui nepamiršti krikščioniškos muzikos ir kitų meno sričių atlikėjų bei kūrėjų, palaikyti juos savo dėmesiu, kritika ir pagyrimais, nes tik kartu galime kurti kitokią kultūrinę erdvę Lietuvoje.

Siūlome pasiklausyti dainos „Nėra laiko“ iš naujausio grupės albumo „– / +“:

Kalbino Agnė Markauskaitė