Paveikslams patinka, kai į juos žiūri

Antanas Gudaitis. „Nidos žvejų kaimas“. 1937 m.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12) iki birželio pradžios veikia paroda „Tarp dangaus ir jūros“, kurią patartina pasižiūrėti iki atostogų, kad panorėtumėte dar kartą aplankyti pažįstamas, įstabaus grožio vietas. Peržengdami muziejaus slenkstį nusiteikite drauge su menininkais paklajoti po Kuršių neriją, nes, pasak parodos kuratorės menotyrininkės Irmantės Šarakauskienės, pamatysite daugiau kaip 120 dailės kūrinių, apie 80 fotografijų, nemažai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios leidinių. Įspūdingas autorių margumynas, daug negirdėtų arba mažai žinomų dailininkų. Dėl išprusimo spragos graužtis neturėtumėme – tokia didelė Nidos dailininkų kolonijai skirta ekspozicija parengta pirmą kartą, šalia užsieniečių kūrybos parodomi ir mažai žinomi lietuvių menininkų darbai.

Ernstas Bischoff-Culmas. „Jauna pora pakeliui į bažnyčią“

XIX a. antroje pusėje Nidą, vėjų kiaurai perpučiamą žvejų kaimelį, aptiko vokiečių rašytojai, kurie pasikvietė dailininkų, dailininkai apie gamtos stebuklą papasakojo Karaliaučiaus meno akademijos profesoriams, taip 1867 m. Skruzdynėje įkurtame Hermanno Blode’ės viešbutyje susiformavo kolonijos centras. Darbštuolis Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinis Ernstas Bischoffas-Culmas nuveikė labai daug, kad garsas apie Nidą pasklistų kuo plačiau. XX a. pradžioje čia būrėsi, per naktis apie menus ir gyvenimą temperamentingai diskutavo ne tik dailininkai ir rašytojai, bet ir kompozitoriai, aktoriai, fotografai.

1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Kuršių nerija įkvėpė ne vieną lietuvių menininką. Pirmasis čia su molbertu, dažais bei teptukais apsilankė Antanas Žmuidzinavičius, juo pasekė Petras Kalpokas, abu jie buvo studijavę Miunchene, paveikti vokiečių kultūros. Nidoje akvareles liejo Kajetonas Skėrius, tapė Antanas Gudaitis, Gerardas Bagdonavičius, Povilas Puzinas ir kt. Tačiau daugiausiai „prūsiškojoje Sacharoje“ sukūrė iš Rytprūsių kilę autoriai. Deja, įspūdinga Blode’ės paveikslų kolekcija 1945 m. pradžioje buvo sunaikinta, vėliau Vokietijos dailininkai nemažai drobių atkūrė iš atminties. (Apie Nidos menų rojų, gyvavusį iki pat sovietų okupacijos, Rokas Flickas įdomiai pasakoja pernai išleistame, spalvingai intriguojančiame romane „Šiaurės Sachara“.)

Maxas Pechsteinas. „Nidos švyturys“. Apie 1919 m.

Jeigu ne 2006 m. Klaipėdoje įsikūrusi VšĮ Rytų Prūsijos dailės mėgėjų draugija „Nidden“, pasiryžusi sugrąžinti į Lietuvą Nidoje sukurtą dailės paveldą, tokių apimčių paroda „Tarp dangaus ir jūros“ nebūtų įvykusi. Didžioji ekspozicijos dalis pasiskolinta iš „Nidden“ rinkinio, labai nuoširdžiai menotyrininkę skatino ir kuo galėdamas padėjo „Nidden“ pirmininkas Aleksandras Popovas, savo fondus pirmiausia atvėrė M. K. Čiurlionio bei Lietuvos dailės muziejai, talkino muziejininkai iš visos Lietuvos, eksponatų pasiskolinta iš viešų ir privačių kolekcijų. Tapytojas kolekcininkas Saulius Kruopis, entuziastingas Nidos tarptautinių tapybos plenerų organizatorius, turi sukaupęs daug bibliografinės medžiagos, knygų, atvirukų, nuotraukų, grafikos lakštų apie Kuršių neriją, jų parodyta tik dalis, nes reikėtų gerokai didesnio ploto. Ir matoma „Tarp dangaus ir žemės“ neišsiteko pirmajame galerijos aukšte, ekspozicijos tąsa – trečiajame.

Petras Kalpokas. „Etiudas iš Nidos“. 1926 m.

Kaip visi žinome, šiuo metu Nida brangus, vėlgi vokiečių pamėgtas kurortas, o ekspozicija plačiai parodo Nidos žvejų kaimelio praeitį: paveiksluose daug plokščiadugnių burinių valčių – kurėnų, žvejai taiso arba džiovina tinklus, virš jūros ir kopų – kamuoliniai bei plunksniniai debesys, juntama galimų oro atmainų, rūstoka laukimo nuotaika. Medžiai peizažuose pasvirę, trobelės liūdnokai prigludę prie smėlio, skurdžių žalumynų, dailininkai įamžino mažokai vietinių žmonių, tačiau jų esama: Bertholdas Genzmeris pasirinko žvejus, Richardas Theodoras atkreipė dėmesį į baltaskares motiną ir dukterį, Hansą J. B. Kallmeyerį sužavėjo mergaitė prie marių ir pan. Matome ir tautodailės atspindžių, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė savo ciklą pavadino „Antkapiais“, kuriuos žinome kaip krikštus.

Per parodos atidarymą A. Popovas taikliai pasakė: „Neeilinis įvykis, nes įpratome, kad parodos, apskritai kultūrinio gyvenimo vyksmas, juda iš sostinės į pakraščius, o šį kartą klaipėdiečiai atvyko į Kauną. Paveikslams patinka, kai į juos žiūri“, – džiaugėsi nuveiktu darbu svečias. Palinkėkime, kad kryptingai turininga, raiški, įsimenanti paroda „Tarp dangaus ir žemės“ iš M. Žilinsko dailės galerijos nukeliautų į Vilnių ir kitus miestus.

Mylėjo kartą tenoras ir baritonas sopraną...

Šį pavasarį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko didžiulį žiūrovų susidomėjimą bei palankių vertinimų susilaukusi Eltono Johno ir Timo Rice’o miuziklo „Aida“ premjera, kitas ne mažiau svarbus įvykis – atnaujinta (ar Lilija Gubaidulina dainuos ir kituose spektakliuose?) prieš vienuolika su puse metų pirmą kartą atlikta Umberto Giordano opera „Andrė Šenjė“ („Andrea Chenier“). Įprasta sakyti, kad Kauno muzikinis teatras dažniausiai pasirenka operetes, miuziklus, šokio spektaklius bei pasakas vaikams, tačiau tai yra netiesa. Žvilgtelėję į repertuarą pamatytumėte, kad kauniečiai kūrėjai, iš sostinės ar svetur pakviestieji kolegos menininkai nemažiau dėmesingi ir operai. Pirmiausia paminėčiau kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus operą „Karalienė Bona“, kiti reikšmingi kūriniai: Ch. Gounodo – „Margarita“ ir „Romeo ir Džuljeta“, G. Bizet – „Karmen“, o Naujieji metai, visi puikiai žinome, paspruktų neįvykę, jeigu neskambėtų legendinė G. Verdi „Traviata“.

Madalena – Lilija Gubaidulina, Andrė Šenjė – Vaidas Vyšniauskas. Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo (fotografas Laimutis Brundza) nuotrauka.

Taigi – U. Giordano „Andrė Šenjė“. Premjera muzikologų senokai aptarta, mums nedvejojant įdomiausia, kad prancūzų poeto Andrė Šenjė partiją dainavo respublikinių konkursų laureatas, tarptautinį pripažinimą pelnęs, garsiojo tenoro Virgilijaus Noreikos studentas, suprantama – irgi tenoras, Vaidas Vyšniauskas. Kalbant apie artistišką, muzikaliai plastišką dainininką užtenka pasakyti, kad jis prieš keletą metų Niujorke ir Vašingtone koncertavo su pasauline operos žvaigžde Violeta Urmanavičiūte-Urmana, o 2008 m. vis dažniau pagrindinius vaidmenis kuriantis tenoras sužibėjo LTV projekte „Triumfo arka“.

Opera „Andrė Šenjė“ pasaulyje statoma retai, pagrindinė priežastis – labai gražaus kūrinio išskirtinai sudėtinga tenoro partija. V. Vyšniausko personažas impulsyviai pasipriešina skriaudoms, neteisybėms, užjaučia varguolius, išsako panieka aristokratams. Juntamas alsus, neramus, įtampos prisodrintas besiartinančios Didžiosios prancūzų buržuazinės revoliucijos kvėpavimas: „Mirtis arba laisvė!“ Politinių įvykių sūkuryje kunkuliuoja žmogiškosios aistros: meilė, neapykanta, intrigos, išdavystė ir net... kilniadvasiškumas. Lyriškai, talentingai asmenybei revoliucinių pervartų katile nelengva, tačiau Andrė Šenjė išsaugo savigarbą, net mirtį pasitinka oriai, ramiai, o virpanti ranka tuo metu skuba užrašyti paskutines kraujuojančios, liūdinčios širdies aimanas... V. Vyšniauskas įtikina, klausytojus sužavi jo balso galimybės, o pastebimas jaudulys (lyg ir neįprastas profesionalams) sukuria netikėtą atlikėjo ir žiūrovų bendrystės, švelnaus nerimo jauseną...

Pagrindinės operos figūros – poetas, jo mylimoji Madalena – operos solistė, sopranas L. Gubaidulina ir tarp meilės Madalenai bei neapykantos Šenjė besiblaškantis buvęs grafienės de Kuanji tarnas Žeraras – operos solistas, baritonas Vytautas Juozapaitis. Įsimintinai profesionali, jaudinančiai emocionali trijulė, galinti garsinti Lietuvos vardą didžiosiose pasaulio scenose.

L. Gubaidulinos, kaip ir V. Vyšniausko, talentą melomanai įvertino per LTV projektą „Triumfo arka“, pernai solistė tapo nugalėtoja. Iš kur ji, sunkiai lietuviškai kalbantis dainavimo perlas? Kaip ir operoje „Andrė Šenjė“ – lėmė visagalė, veržlioji meilė.

Madalena – Lilija Gubaidulina, Žeraras – Vytautas Juozapaitis. Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo (fotografas Laimutis Brundza) nuotrauka.

Totorių kilmės solistė užaugo Tadžikistane, studijavo Archangelske bei Tatarstane, dirbo Kazanės operos ir baleto teatre, kol neatvyko koncertuoti į Vilnių, kur sutiko savo būsimąjį vyrą. Solistės balsui kibiausi specialistai neranda ką prikišti, o paprastus žiūrovus žavi L. Gubaidulinos nuoširdūs išgyvenimai, kuriamų personažų tikrumas, neįmatomos, bet juntamos elegantiškos sąsajos su scenos partneriais.

Būtų neteisinga nepasakyti gero žodžio V. Juozapaičiui, kuris operoje „Andrė Šenjė“ dainuoja nuo premjeros. Sudėtingas, didelio meistriškumo reikalaujantis vaidmuo. Apie verizmą, kuriam priskiriamas U. Giordano kūrinys, sakoma, kad jam būdingi natūralizmo bei realizmo atspindžiai, artimi paprastų žmonių kasdienio gyvenimo, sunkios dalios motyvai. Tačiau Žeraro charakteris nėra paprastas, jis – didžiai sudėtingas (Maištas prieš aristokratiją, jausmų škvalai, keršto saldumas, sąžinės graužatis, beldiko menkystė, atgailos akimirka...), dainininkas įtikinančiai atskleidžia prieštaringą vidinį žmogaus pasaulį, šiurpulį keliančius revoliucijos piliečio veiksmus.

Operos „Andrė Šenjė“ finale mus, žiūrovus, baugina būgnų garsai, purpurinio ešafoto grėsmė, per nugaras nuvinguriuoja gailesčio šaltukas, tačiau krūtinėse plazda viltis: meilė nemirtinga. Jos vardan žūstantys Andrė ir Madalena – raiškus pavyzdys.

Linksmai apie krepšinį

Emblema „Krepšinio išdaigos“. Vladimiro Beresniovo piešinys

Vieni pirmųjų būsimąjį Europos krepšinio čempionatą Kaune pasveikina karikatūristai, kurių paroda iki spalio mėnesio veikia Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių, o trumpiau – Velnių, muziejuje (V. Putvinskio g. 64). Kaunietis karikatūristas Vladimiras Beresniovas-VLABER sukvietė kolegų būrelį, su karikatūristu Sauliumi Medžioniu ir rašytoju Aleksu Dabulskiu išleido nediduką katalogą. Šaipokai bičiuliškai bendrauja, parodas ir literatūros vakarus organizuoja keturiasdešimt metų. Pirmoji karikatūrų paroda surengta 1971 m. Kauno senamiestyje, jaunimo klube „Žilvinas“, paskui dar ir „Santakos“ kino teatre. Ne kartą kito sambūrio statusas – veikė satyros ir humoro klubas „Šaipokai“, atkūrus nepriklausomybę juridiškai įteisinta bendrija „Ūpas“, leidusi satyros ir humoro laikraštį „Ūpas“, šiuo metu linksmuolius sieja vien dvasios, kūrybos giminystė.

Deja, karikatūra išgyvena ne pačias šviesiausias dienas, autoriai neturi kur parodyti savo darbus. Praeityje nugrimzdo didžiuliai sovietmečio „Šluotos“ tiražai, atkūrus nepriklausomybę bandyta sugrąžinti „Kuntaplį“, „Titnagą“, pasirodė nauji leidiniai – „Už kito kampo“, „Cha“, „Dozė“, tačiau jie greitai nunyko. Šių dienų dienraščiai linkę ironizuoti antraštėmis bei tekstais, karikatūristus dažnėliau įsileidžia nebent „Lietuvos rytas“, „Respublika“. Norėdami pasilinksminti, šypsenėlių ieškokite internete: www.šluota.lt (retas atvejis, bet privalote surinkti lietuvišką „š“!), www.carikacure.lt, www.cha.lt, www.kaunozurnalistai.lt ir kt.

Parodoje „Krepšinio išdaigų“ tema atskleidžiama kuo įvairiausiai. Alfonsas Bendžius įsitikinęs, kad tikro vyro bicepsai – kaip krepšinio kamuolys, Rokas Beresniovas (JAV) mano, kad juodaodžiai nugali ginče dėl gardžiai iškepto kiaušinio, VLABER piešinyje kamuolys užteka kaip saulė. Ak, tikroji mieste ir Lietuvoje nubluktų, jeigu mūsų rinktinė per Europos krepšinio čempionatą... Stop! Kad neprisišnekėjus, pasigrožėkime švelniai pašaržuotais „Metų žmogaus“, trenerio Kęstučio Kemzūros, legendinio Arvydo Sabonio, Graikijos, Kinijos ir Lietuvos vardų apsuptyje stovinčio Jono Kazlausko portretais. Andrius Deltuva dar arčiau dokumentikos, jis ima nuotraukas ir jas šmaikščiai komentuoja: regime Arvydo Sabonio bato aukcioną, Šarūnui Marčiulioniui užplėšiama: „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos...“, Valdemaras Chomičius vienas „maudo“ keturis varžovus, o būgnininkas barzdočius, Lietuvos sirgalių simbolis, atpažįstamas ne tik Velnių muziejuje, bet ir daugelyje pasaulio valstybių.

Sauliaus Medžinio „spygliuoti“ žmogeliukai, gunktelėję Algirdo Radvilavičiaus piliečiai, o Algimantas nebūtų Snarskis, jeigu nenupaišytų ant kamuolio skriejančio savęs. Edmundas Unguraitis – didžiai taikus, jo kamuolys užkemša tanko vamzdį, ir net naftos vardan iššauti nepavyks!

Svečių šįmet neužderėjo, tik Vladimiro Stepanovo galingas sportininkas kamuoliu numuša lėktuvėlį su pilotu, vilnietis Auritas Sipaitis krepšinį įamžina kaip religiją – ant šventojo galvos regime aureolę-kamuolį. Klaipėdietis Linas Deltuva iš sirgaliaus marškinėlių prisunkia net tris bokalus alaus... Jeigu pritarsite, kad vienas bokalas numalšina troškulį, du – užkabina išgerti trečią, gi trečiasis provokuoja linksmybes pratęsti, aludarių laukia auksinis metas.

Pasak Rolando Vičio, krepšinis valdo ir lietuvius, ir krepšininkus, o A. Jonaičio sutvarstytas sirgalius be išlygų pritaria skanduodamas: „LIE-TU-VA!“ Žiūrint aiškėja, kad karikatūras paišyti – vyriškas užsiėmimas. Laima Šabūnienė į parodą žvelgia iš Anapilio, o Marta Valaikienė vienoje karikatūroje pasirūpino, kad... Ką, kaip ir kodėl? Kas matė parodą, žino.

Kataloge ir per parodos atidarymą karikatūristams tradiciškai talkina rašytojai, VLABER kartkartėmis irgi šmaikštauja vlaberizmais. Pavyzdžiui, „Blogam teisėjui ir švilpukas trukdo“, „Jeigu sportas sveikata, kam tada dopingas“. A. Dabulskis, tikriausiai prisimindamas istorines Maskvos centrinio armijos klubo (CASK) ir „Žalgirio“ kovas, neklysta: „Daugel metų per krepšinį / Lietuva pasauliui siuntė žinią: / „Ponai, aš buvau, esu ir būsiu, / Kai tiktai atsikratysiu rusų“. Jurgis Gimberis humoreskoje „Mafijos taisyklė“ rimtai įspėja, kad mokesčių mokėtojai privalo būti patenkinti, jeigu ką – jiedu su VLABER’iu parodys, kaip žaidžiama iš tikrųjų. Žaiskite iš visų jėgų, netinginiaukite, įsakmiai liepia šaipokas Rimantas Klusas.