Romas Sadauskas. Kaip tapti karalium: dešimties pasakėlių vėrinys. – Dailininkė Rasa Joni. – Vilnius: Versus aureus, 2010. – 54, [6] p. : iliustr.

„Dešimties pasakėlių vėrinys“, bet, kaip skaitant paaiškėja, – labiau kratinys. Tačiau niekur nedingsi, autorius – produktyvus, aktyvus ir gausiai leidžiamas. Liūdna, kai net plona vaikiška, iš pirmo žvilgsnio niekuo nekalta knygutė tampa liudininke, kad gyvename užmaršties visuomenėje, kurioje pakanka pakeisti knygos pavadinimą ir dailininką, ir ši jau gauna Kultūros ministerijos paramą leidybai kaip nauja (omenyje turimas leidinys Romas Sadauskas. Karaliai ir mašalai: dešimties pasakėlių vėrinys. – Iliustravo Danutė Kvietkevičiūtė. – Vilnius: Žaliosios girios, 2005. – 37, [3] p. : iliustr.). Egzistuoja ir kitas fenomenas: autoriai, kurie rašydami laikosi principo „vaikams tiks viskas“, labai lengvai randa leidėją, ką patvirtina ir ilgas Romo Sadausko bibliografijos sąrašas.

Nors ir labai stengiantis apžvelgti, kokia ši knyga, tenka pripažinti, jog ji paprasčiausiai jokia. Pasaka „Nuogas berniukas“, kuria atveriamas „pasakėlių vėrinys“, trumpa ir tokia beprasmė, jog jai aptarti apskritai mãža žodžių. Paskutinioji, „Pasaka apie pasaką“ tęsia kažką apie pirmąją, kažką apie ištinusią nosį, bet istoriją išplėtoti ar juo labiau užbaigti kaip ir nėra (šitaip postmoderniai rašančio) autoriaus reikalas: „O kas toliau pasidarė tam karaliui beigi jo nosiai – palieku patiems skaitytojams nuspėti. Jeigu to padaryti nepavyks, teks kitą pasakų knygą rašyti.“ (59 p.). Lieka tikėtis, jog skaitytojui „pavyks“.

Kitoje pasakoje mašaliukas „išsirakštė iš kiaušinėlio“, „snapelis atrodė labai silpnas ir nepatvarus“, tad mašaliukas iš nuoskaudos „painkštė“. Taręs sau, kad „apmulkino mane tėvelis su mamyte“, „įsmeigė […] savo straubliuką į gėlės vainiklapį“ (9 p.). Darosi smalsu, iš kokios knygos autorius mokėsi gamtos pažinimo. Ir pikta: ar gali tokia paika knyga plėsti vaiko žodyną?! Klausimas tebūna atviras diskusijai. O lavinti fantaziją ar konkuruoti su animacija? Jaunos dailininkės Rasos Jonikaitės iliustracijos gana smagios ir gyvos, ypač tuose atvertimuose, kur yra pateikiamos didesnės, per visą puslapį. Reikia pripažinti, vaikai tikrai simpatizuoja (labiau nei suaugusieji) kompiuteriu kurtoms iliustracijoms. Ir kartais leidėjai tuo naudojasi. Kaip minėta, šios dailininkės apipavidalinimas ir iliustracijos nekritikuotinos, tik dalis jau tarsi ir matytos – knygose „Lietuvos istorija“ ir „Lietuvos įdomybės“ („Alma littera“).

Pasaka „Smėlinukas“ pradedama labiau intriguojamai ir motyvuotai. Vartojamas būtasis dažninis laikas, sukuriamas įspūdis, jog daugybę kartų pasakotojas matė tą Smėlinuką, ypatingą būtybę. Tačiau pasisuka viskas netikėta, publicistine vaga: paaiškėja, tik vieną vienintelį kartą jį matė pasakotojas, su jo pagalba pagavo pasakišką žuvį. „Įvykis“ taip įsiminė, jog po daugybės metų vėl atvykęs į Nidą (buvęs labai užimtas), jis svarsto: „Gal Smėlinuką kas įžeidė ar nuskriaudė? Gal koks gobšuolis bandė kada atimti iš jo visus pumpurėlius, kad jam vienam atitektų visos ryto stebuklažuvės? O gal Smėlinukas paprasčiausiai užaugo, paliko Nidą ir kur nors kitur pasaulyje tęsia savo gerus darbus. Matyti, kad taip ir bus.“ (31 p.). Tai būtų į akis nekrintanti klišinė pabaiga gerai išplėtotai istorijai, betgi ne šiam, vos paklibintam, neišpildytam vaizdeliui pajūrio tema. Ir skaitytojui (skaitančiam kartu su vaiku), it musę kandusiam, lieka pasvarstyti, ar literatūrinė kūryba kuo nors skiriasi nuo sentimentalių svaičiojimų ir blyškių prisiminimų, ar turi skirtis? Tik labai abejingi ir užsiėmę tėvai negalėtų savo vaikui papasakoti įdomiau, taigi pirks šią menkavertę knygą, kurios skaudžiausia ir slidžiausia vieta – autoriaus įsitikinimas, jog infantiliam pradinukui bus įdomus bet koks jo sukurptas tekstas ir pasitikėjimas savimi. „Matyti, kad taip ir bus“!

Kalbant apie veikėjų pasaulėjautą ir tipažus, dauguma jų susirūpinę tik savo grožiu („jam taip patiko savo paties žvengimas“, 37 p.), kailiu (jam pasivaideno, […] tie visi pasikeitimai pirmiausia bus kenksmingi jam – šuniui, 40 p.) ar įvaizdžiu kitų akyse. Kaip antai nusenęs genys, supykdęs genę ir per daug išdidus, kad paprašytų grįžti ją ir jauniklius kartu gyventi. Reikia suprasti, už šį niūrų vaizdą atsakingas vien nesveikas šiandienės mūsų visuomenės įprotis save matyti ne savo (ar Dievo), o tik aplinkinių akimis?.. Beje, nebeprimatantis genys, gavęs akinius, visai „sužvėrėjo“ (21 p.).

Knygai pavadinimą davusi pasaka „Kaip tapti karaliumi“ dar nykesnė. Nieko joje nepasakojama, vien teigiama; eksploatuojamas Romo Sadausko „autorinis“ motyvas: apie dvynius Paulių ir Saulių, kurie šįkart karalaičiai. Kol tėvas karalius svarsto, kuriam perleisti karūną, broliai nukeliami į mišką, kur su seneliu, sekančiu šią pasaką, renka grybus. Paskutinis sakinys: „Bet čia pabudo savo krėsle senelis ir kaip niekur nieko ėmė sekti pasaką toliau“ (35 p.). Žodžiu, karalius sau, dvyniai dar girioje, senelis jau krėsle, o istorijos pabaiga – apskritai tik Pauliui ir Sauliui!

Gendrutis Morkūnas, dažnai svarstęs apie vaikų literatūros ir neadekvačios kritikos problemas, yra klausęs: ,Ar įsivaizduojate suaugusį kritiką, sakantį taip, kaip pasakė vienas vaikas: „Knyga man nepatiko, tačiau galbūt aš jos nesupratau“?’ (Švęsti kosmose ir tvarte, p. 195). Grįžtant prie šios knygos, eksperimentas su skaitytoju (10 m.) baigėsi šitaip: „Šios pasakos keistos arba nebaigtos. O gal žmonės taip progresavo, kad sukūrė naują literatūrą?“

Daugumą grafomaniškų tekstų vaikams išduoda deminutyvų gausa tekste. Be abejo, tai ne taisyklė, bet kartais ji padeda demaskuoti „šedevrą“. Ši knyga – ne išimtis, joje skaitytoją visų pirma pasitinka turinukas. Ir toliau tekste: „Ir jis paniro. Bet ne todėl, kad būtų senos varlės paklausęs. Jis paprasčiausiai neteko sąmonės, sudavus lietaus lašui, kuris pataikė tiesiai į galvą – didelę tarsi oro balionas, minkštą kaip balionėlis, švelnią nelyginant balioniukas.“ (41 p.). Kitoje pasakoje, kartojimasis: „Tai buvo visų liūdniausias arklys, nes tik vienas mokėjo nuliūsti, ir vaikai jo labai gailėjo. Jis atrodė vienišas ir liūdnas dėl to, jog karuselės ratas jam buvo ankštas ir uždaras, o kiti karuselės arkliai jo nesuprato, nes vaikai jo labai gailėjo“ (37 p.). Gal jau ir gana apie šią knygą? Tikėkimės, jog bent Monikutei (kuriai dedikuojama knyga, 3 p.) nerišliosios ir niekuo nepasibaigiančios pasakos patiko.