2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Antanas Šimkus. Kultūros skiautinių savaitlaiškis (turistiškai)

2011-05-12
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 

EPA nuotrauka

Būk pasveikintas, mielas skiautinių žvalgytojau,

po poros savaičių pertraukos savaitlaiškis vėl lanko tave ir tavo kompiuterinį langą. Šį sykį norisi kurti kuo lengvesnį, vasarinį audinį. Todėl renkuosi tokį pusiau turistinį kalbėjimą, kultūros renginių žemėlapį persibraižius ant sąlyginai balto, sąlyginai popieriaus...

Jei man būtų tekę pirmąjį gegužės šeštadienį dirbti kokiam Kultūros turizmo informacijos centre, visus turistus siųsčiau pro duris į miesto gatves be žemėlapio, siūlydamas pasikliauti principu: „Eik, kur ausys veda“. Manau, juo verta naudotis, kai ir vietiniams, ir užsiečiams miestas kalba universalia, visiems suprantama šnekta. Tai įmanoma sykį per metus, kai švenčiama Gatvės muzikos diena.

Tiesa, prieš tai kiekvienam nežinančiam papasakočiau, kad gegužės 7-oji lietuviškame kalendoriuje svarbi ir dėl kitos priežasties. Nors į „Bernardinai.lt“ skaitytojams užduotą klausimą – „Ar pasitikite Lietuvos žiniasklaida?“ iš beveik trijų šimtų respondentų be išlygų teigiamai atsakė tik vienas nuošimtis, vis dėlto turbūt nebūtų net galimybės formuluoti tokio paklausimo, jei ne daugiau nei prieš šimtmetį atgauta galimybė laisvai rašyti lietuviškai.

Galbūt daugiau technikos kultūra besidominčiam turistui būtų smalsu išvysti ir baikerių sezono atidarymą, kuriuo gali pasigirti būtent pirmasis gegužės šeštadienis mūsų šalelėje. Lekiantys, burzgiantys, skraidantys, šokčiojantys prabangūs ir ne tokie brangūs šiuolaikiniai žirgeliai su bernužėliais ir mergužėlėm balneliuose – toks savotiškai užburiantis reginys, primenantis keistą gentinį šokį, – vertas pažiopsojimo. Kaip ne mažiau smagu žiūrėti į ir į kitokio – šiuolaikinio šokio – atmainą, ypač, jei kas nors ją papildo virtuoziškais aprašymais.

Jei smalsus turistas ieškotų kultūros pėdsakų ne tik sostinėje, bet ir už jos ribų, būtinai reikėtų pasiūlyti nuvažiuoti ten, kur, pasak daugelio (o ir mano giliu įsitikinimu įsitikinimu), „...irgi galima gyventi“. Puikiu vadovu šiame mieste galėtų būti Vidmanto Kiaušo parengtas straipsnis.

Tiesa, šiuo metu Kauno ir šalies visuomenė liūdi. Nejučia užklydusiam turistui dėl aiškumo tektų papasakoti ir apie Barborą Radvilaitę, ir daugelį kitų vaidmenų, iš kurių atpažįstama aktorė Rūta Staliliūnaitė, ir ką tie vaidmenys reiškia. Tą ryšį ypač jaučia Laikinosios sostinės dramos teatras. Tenka išlydėti šią asmenybę į paskutinę kelionę. Kiekvienas išlydi, kaip jaučia. Prasmingas ir laiku tartas Viktorijos Daujotytės žodis atveria stipriausius aktorės žmogiškus ir bendražmogiškus bruožus.

Įvairių formų kultūrinės atminties indus pripildo ir jau primiršti archyviniai šaltiniai, – turimi omeny Lietuvos diplomatų veiklą ir gyvenimą liudijantys dokumentai. Neseniai į mūsų šalį grįžo Lozoraičių ir Šeiniaus archyvai.

Prie dokumentikos šliejasi ir kitai meno šakai – kinui – atstovaujantis reiškinys. Neseniai Vilniuje pristatytas operatoriaus ir režisieriaus Aloyzo Jančoro dokumentinis filmas „Mocarto obuoliai“, sukurtas apie vieną garsiausių Lietuvos dirigentų, profesorių Saulių Sondeckį.

Seniai taip reikėjo. Nors dažnas kultūrinis turistas ir žino šį ar tą apie Saulių Sondeckį, bet daug daugiau žmonių ką nors papasakotų apie Gagariną. Tiesa, ką nors nauja tų laikų kosmonautikos klausimais pasakyti sunku, bet susirasti smagų rakursą ir netikėtą kontekstą įmanoma. Tai įrodo Ernesto Parulskio komentaras.

Iš kosmoso ir britiškų akcentų persikėlę atgal į Lietuvą, pamatytume, kad artėja „Poezijos pavasaris“, nuo gegužės 15 dienos dvi savaites maitinsiantis visus poetiniais renginiais. Galbūt kur nors pasiseks išvysti ir poezijos meistrą Vytautą P. Bložę, neseniai išleidusį naują poezijos rinkinį „Metų laikai“.

O kokį atviruką reikėtų siųsti iš praėjusios savaitės tapybai kultūrinių renginių? Sunku pasakyti. Gal kokį iš keleto vaizdų surinktą, koliažinį. Pavyzdžiui, būtinai norėtųsi išsiųsti kokią iliustraciją iš Stasio Eidrigevičiaus parodos.

Paskui, pasidairius, ne per toliausiai nuo Bernardinų bažnyčios Vilniuje – beveik priešais per gatvę yra Bažnytinio paveldo muziejus. Ten rastume gražių vaizdų. Muziejuje ką tik atidaryta liturginėms knygoms skirta paroda.

Dar siunčiamą atviruką galima papildyti Vido Poškaus tekstiniais ornamentais – kaip visad taikliai ir gyvai aprašytas dailininko Eduardo Urbanavičiaus tapybinis paveldas.

Jei pritrūktų rimtesnių žodžių, galima pridėti iš Gintaro Bleizgio poezijos knygos „Jonas krikštytojas“. Poetiniai liudijimai, į kurių stiprumą, autentiškumą ne sykį atkreiptas dėmesys recenzijose, nelieka pamiršti ir „Metų“ mėnraštyje.

Vienas smagiausių tekstų – tradicine apžvalga tampančios Mariaus Buroko kuriamos „Užkietėjusio skaitytojo kronikos...“. Šį sykį kronikininkas vėl pateikia pluoštą negirdėtų žinių iš užsienio, taip pat papasakoja apie savo rašomąsias mašinėles.

Klavišų taukšėjimas, ypač rašomosios, labai retas reiškinys nūdienos muzikinėje padangėje. Rašomajai ištikimi liko, ko gero, tik nepažinusieji kompiuterinės technikos skleidžiamų apžavų. Bet tokių bent tarp mano bičiulių literatų likę netgi mažiau, nei tų, kurie rašo tik ranka. „Gyvai“, kaip pasakytų koks žargonininkas. Yra ir krikščioniško roko grupė tokiu pavadinimu – interviu su jos nariais atskleidžia, kaip tą žodį supranta muzikuojantys.

Prisimenant, kad kalbame šiek tiek turistiškai, be abejo, negalime nepaminėti pramogų kultūrai priskirtinos žinios – Evelina Stašenko pateko į „Eurovizijos“ finalą.

Jeigu reikėtų pasiūlyti ką nors lengvai paskaitomo, kažin ar būtų labai lengva. Galbūt filosofų minčių, sudėliotų pagal dienotvarkę?

Kita vertus, filosofinė mintis, pradėjus taikyti itin pragmatiškais tikslais, pradeda šiauštis ir spygliuotis tarsi ežys. Paprasčiau nefilosofuoti, o tiesiog – gyventi kitaip, kaip siūlo vieno „Aštuntosios dienos“ teksto autorius.

O jei pabaigai išsikrapštytume iš turistinio-kultūrinio žemėlapio siūlomų takų ir grįžtume prie asmeniškai svarbiausių savaitės tekstų, norėčiau įvardyti trejetą. Jonas Paulius II ir jo kalba pasakyta Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje 1993 metais; Andriaus Navicko suformuluota ir dar sykį aptarta Bernardinų redakcijos vizija; Gražinos Sviderskytės pasvarstymai apie tolerancijos sampratas ir perteklių.

Štai ir viskas, kas spėta parašyti apie praėjusią savaitę. Tikiuosi pasimatyti ir kitą. Gražių dienų!

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

KULTŪROS SKIAUTINIŲ SAVAITLAIŠKIS

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Liudvikas Jakimavičius

Žmogus, išsižadėjęs tradicijos, kalbos, istorijos ir bendruomenės, virsta šešėliu, nieku. Ištikimybė prasideda nuo įsipareigojimo šių vertybių neprarasti ir skatinti kitus jas puoselėti ir godoti.

Skamba kankliai 2011

Šių metų festivalio programoje – beveik 50 renginių, pritraukiančių savo įvairove, pateikimo forma, tad turėtų išsipildyti sena organizatorių svajonė – keturioms dienoms sukurti gyvą, dainingą, ūžiantį miestą

Teatro kritikas Vaidas Jauniškis

Migracija – kaip ir žemėje: anoniminiai komentarai su visu savo „stiliumi“ keliauja į leidinio tekstus, šie – atgal ir į realius tarpusavio santykius, o pastarieji – atgal į komentarus.

Andrius Kaniava

„Baigdamas mokyklą, žinojau du dalykus – žirgus ir teatrą. Iš esmės mano gyvenime ir iki šios dienos niekas nepasikeitė“, – juokdamasis pasakoja ilgametis Keistuolių teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava.

Michailas Epšteinas „Tėvystė“

Jaudinamai atvirai atskleidžiama asmeninė patirtis, pateikiama filosofinė tėvystės reflekcija, įžvalgos, peržengiančios individualios būties ribas ir dvelkiančios universalumu.