Nuotrauka: eFoto.lt

Gegužės pradžioje spaudoje mirgėjo pranešimai apie Lavoriškių apylinkėse (netoli Vilniaus) pasieniečių pastebėtus rudojo lokio pėdsakus. Vilniaus universiteto docentas ir knygos „Lietuvos žinduolių pėdsakai” autorius Alius Ulevičius pagal nuotraukas patvirtino, kad tai būta brandaus lokio arba stambios patelės. Pastaruoju metu vis dažnėjantys tokie lokių „vizitai” iškelia nedrąsią mintį, kad galbūt netolimoje ateityje pirmoji lokė vėl atsives jauniklių Lietuvos giriose.

Prieš daugiau nei šimtą metų mūsų šalyje išnaikinti rudieji lokiai kartais vis atkeliauja iš kaimyninių šalių - dažniausiai iš Gudijos, rečiau iš Latvijos. Tokie atvejai pasikartoja vis dažniau. Deja, visi jie meškoms baigdavosi nesėkmingai - jas arba nušaudavo, arba išvydavo. Seniai nuo lokių atpratę lietuviai nežino nei kaip elgtis susitikus šį stambų plėšrūną, nei kaip naminius gyvulius apsaugoti, nei kaip jaustis žinant, kad netoliese slankioja lokys. Todėl tam, kad išvengtume perdėtos baimės padarinių, kuomet žūsta šis tikrų girių simbolis, rudasis lokys 2000 metais buvo įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą. Už lokio nužudymą mūsų šalies teritorijoje bauda šiuo metu siekia 50 000 litų. Lietuva - vienintelė Baltijos regiono valstybė, kurioje lokiai nuolat negyvena.

Profesorius Tadas Ivanauskas rašė, kad paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 m., Gudų girioje, ties Musteikos kaimu. Labanoro girios senbuvis, Mozūriškės kaime gyvenantis p. Stundžia man paliudijo, kad jo senelis lokį apie 1890 m. nušovė prie Aiseto ežero. Vėliau, 1967 m. lokys pastebėtas Alytaus, 1968 m. - Varėnos rajonuose, 1975 m. vienas matytas Biržų girioje, o 1982 m. - Ukmergės rajone. Spaudoje dar minimos šios datos: 1935, 1965, 1970, 1980, 1996, 1997, 1999, 2001.

2004 m. gegužės mėn. 20 d. Visagino apylinkėse, vos du kilometrai nuo Ignalinos atominės elektrinės buvo aptikti ryškūs meškos pėdsakai. Žvėris buvo įspaudęs 21 centimetro ilgio ir 16 centimetrų pločio pėdsakus. Tais pačiais metais panašūs meškos pėdsakai pavasarį buvo pastebėti netoli Nemenčinės, vėliau - Ignalinos rajone.

Du kartus lokys pastebėtas ir 2009 metais. Tada birželio mėnesį iš Baltarusijos atklydęs lokys Adutiškio apylinkėse papjovė 100 kg veršį ir avį. Pasisotinęs patraukė Labanoro girios link, kur jo pėdsakus netoli Šalnaičio ežero aptiko Švenčionėlių medžiotojai. Rudieji lokiai paprastai neeina į mūsų šalies gilumą. Pasidairo pasienyje ir grįžta atgal. O šis nuėjo gerus 30-40 km, bet Labanoro girioje ilgiau kaip savaitę neužsibuvo. Anksčiau šioje girioje lokys stebėtas tik prieš 16 metų. Prisimenu tada mano gimtajame Januliškio kaime kilo tikra panika. Medžiotojai čiupo šautuvus, šoko kas ant dviračio, kas į „žiguliuką”, kas blaivas, kas girtas ir vijosi tą lokį keliolika kilometrų, kol nieko nepešę grįžo namo.

Tais pačiais 2009 metais, rugsėjį, klaipėdiečių šeima Švėkšnos miškuose irgi turėjo akistatą su ruduoju lokiu. Žvėris pastojo automobiliui kelią ir tik išgąsdintas garso signalo šoko per griovį ir pabėgo į mišką. Specialistai tada atmetė žvėries pabėgimo iš narvo versiją. Teigiama, kad jis buvo atklydęs iš Latvijos.

Kitose Europos šalyse, kur lokių pakankamai gausu, žmonės ramiai reaguoja į šiuos stambiuosius plėšrūnus. Vyrauja įsitikinimas, kad vilkai žmogui kelia didesnę grėsmę nei lokys, nors iš tikrųjų yra atvirkščiai. Kai teko keliauti po Karpatų kalnus, tai ekspedicijos vadovė dr. Sabina Nowak patarė aptikus lokio pėdsakus jais nebesekti toliau. Lokį erzina, jei kažkas vaikšto iš paskos. Minėta vadovė papasakojo ir vieną kuriozinį įvykį. Vieną naktį ji darė vilkų šeimų apskaitą „pastūgavimo metodu”. Pakaukia, palaukia kol atsilieps ir važiuoja toliau. Taip ji privažiavo vieną kirtavietę, priėjo prie malkų rietuvės ir užstaugė. Kažkoks žvėris pakilo tiesiai iš po kojų ir persigandęs nubėgo tolyn. Sabina pagalvojo, kad tai būta kokio nors elnio. Grįžo į automobilį ir prie atviro lango išmiegojo. Išaušus nuėjo pasižiūrėti, kokį žvėrį ten išgąsdino. Radusi pėdsakus Sabina pati nustėro - pasirodo, staugė prie miegančio lokio! Tuose pačiuose Karpatų kalnuose turėjau nuotykį ir aš. Vieną vėlų vakarą labai nesimiegojo ir sugalvojau pasivaikščioti po mišką, pasiklausyti pelėdų. Nuėjus porą kilometrų kojos nei iš šio, nei iš to ėmė tirtėti, nors baimės visai nejaučiau. Nusprendžiau grįžti kitu keliu atgal į sodybą. Ryte kai, su visa grupe išėjom į tą patį mišką, radau šviežius lokio pėdsakus mano pėdsakais vedančius. Eita iš paskos apie puskilometrį.

Protingai elgiantis nei lokys, nei bet koks kitas mūsų krašte aptinkamas gyvūnas nekelia jokios grėsmės. Estijoje gyvena 500 lokių ir niekas ten nepanikuoja akistatos su žvėrimi metu. Tiesiog meškos gyvena sau, o estai sau… Turiu vilties, kad ir Lietuvoje meškoms užteks vietos po saule. Susitikimai su šiais įspūdingais gyvūnais palieka gilius ir jaudinančius įspūdžius. Deja, Lietuvoje tuo gali pasigirti tik keli žmonės. Nuo XXI amžiaus lokiai Lietuvoje stebimi praktiškai kasmet ir jei vis dėlto įvyktų „gamtinis teisingumas”, tai pirmosios lokių apgyvendintos vietos turėtų būti ten, kur jie vėliausiai buvo išnaikinti - Dainavos ir Labanoro girioje. Galbūt tai jau ir įvyko, tik mes to nežinome. Sklinda gandai, kad jau 2009 metais Rytų Lietuvoje buvo stebėta lokio patelė su meškiukais.

Tik tam, kad lokiai iš tiesų grįžtų, mums dar reikės labai pasistengti. Mūsų didžiosios girios vis dar per daug intensyviai žmonių lankomos, nėra aiškaus zonavimo, atskyrimo, kurios vietos skirtos rekreacijai, o kurios netrikdomam laukinių gyvūnų veisimuisi. Reikėtų išplėsti Dzūkijos ir Aukštaitijos rezervatų plotus, labiau riboti pavasarinius miškų kirtimus, nepersistengti su miškų valymu atkampiose girių vietose, užtikrinti saugų žvėrių keliavimą saugomais migraciniais koridoriais, riboti medžioklę, važinėjimą miško keliukais, reguliuoti miško lankytojų ir poilsiautojų srautus, šviesti visuomenę.

Andrejus Gaidamavičius