Telšiuose, pačiame centre, kukliai pasislėpęs tarp namų, tūno vienas iš naujųjų miesto simbolių – skulptūra „Žemaitijos gaublys“. Tai ant rutulio pavaizduota Žemaitija – vienintelis gaublio „žemynas“, supamas jūros, prasidedančios ties Palanga (kaip žinome, Palunga – svieto pabaiga, toliau jau tik vanduo) ir vėl Žemaitijos „krantą“ skalaujančios maždaug ten, kur Lietuvos žemėlapyje esame pratę matyt Nevėžį. Tiesa, Rytuose yra dar viena nedidelė salelė – Vilnius, nes i ten žemaitių yr. O kur, – klausiu mane prie to gaublio atvedusiojo, – Londonas, nes ten tai jau tikrai žemaitių yr, ir turbūt dar žemaitiškesnių nei Vilniuje? Vilniuje gi visi „portugalais“ virsta, pamiršta gimtąją tarmę, pradeda kalbėti, galvoti ir elgtis nei šiaip nei taip. Londone tokie dalykai nenutinka. Neteisingas gaublys!

Nors paskui pagalvojau, jog galbūt net labai teisingas. Žiūrint, ką norėsi jame matyti, Žemaitijos ar žemaičio sąmonės gaublį. Juk tai, ko blogo, pats tikriausias vidutinišku save laikančio tautiečio geografinių-kultūrinių minčių žemėlapis. O Žemaitija praktiškai jokio vaidmens čia nevaidina. Tiesiog pavyzdys toks. Panašus gaublys sukasi tiek dzūkų, tiek aukštaičių galvose, suvalkiečių – gal kiek platesnis, su žemynu ir dviem salom, kažkur prie Vilniaus veikiausiai dar plūduriuoja ir Kaunas.

Geografinio išsilavinimo spragos čia niekuo dėtos. Tiesiog taip jau yra, kad žmogus dažniausiai gyvena tam tikroje terpėje (žinoma, kiekvienas skirtingo dydžio), ir jos jam visiškai pakanka, o vietos, įvykiai ir žmonės, į ją nepatenkantys, virsta beveik pasakiškais. Paprastai tariant, gyvenant, pavyzdžiui, Klaipėdoje, koks nors Kupiškis išties neegzistuoja. Ne dėl to, kad kas būtų prieš jį nusistatęs. Tiesiog metų metais neregėdamas jokių Kupiškio apraiškų nustoji, o gal net niekada ir nepradedi, apie jį galvoti.

Tokiu atveju ir jokio Londono gaublyje vaizduoti nereikia. Nes ir to Londono egzistavimas, tiesą sakant, abejotinas. Nes nukeliavęs į jį nusineši savo Telšius, Pakruojį ir Gelgaudiškį. Ieškai lietuviškos parduotuvės, ar bent jau tokios, kur būtų lietuviško alaus (nes to jų brudo neįmanoma gerti ir valgyti), piktiniesi eismo sistema ar kitokiomis keistenybėmis, atseit nesąmonėmis. Ir tai, kaip sako migracijos tyrinėtojai, yra labai įprastas dalykas. Taip daro ne vien žemaičiai ar lietuviai.

Bet užvis labiausiai piktina tai, ko namuose išties neregėjai, – kitokie žmonės. Taip suklesti neapykanta babajams, ruberoidams ir kitiems. Savaime jie gal ir nėra blogi, tik jie turi būti vietoje, kas Afrikoje, kas Indijoje, kas Kinijoje. O jei jie pasirodo Šiauliuose, nesvarbu, ar kelis šimtmečius esančiuose į Rytus nuo Kuršėnų, ar prieš dešimtmetį sukurtuose poroje Rytų Londono kvartalų – tai jau bėda. Į gaublį leidžiasi ateiviai iš kitos planetos (o tai, kaip liudija daugybė Holivudo filmų, nieko gero nežada!).

Londonas, kad ir koks didelis pasaulio centras būtų, galvoje gaublio dažnokai nepraplečia. Negi imsi ir susodinsi visus tenykščius tautiečius į metro ir nugabensi į Britų muziejų koncentruotos pasaulio įvairovės pažiūrėti? Viskas su tuo pasauliu ir taip aišku: darbas – namai – parduotuvė. Na, gal dar pažvejoti savaitgaliais...

Pasibaigusio surašymo proga Prezidentė ramina save ir bendrapiliečius, kad gal dar neverta nerimauti, gal dar ne viskas prarasta, kad galbūt mūsų dar tiek, kiek dainoje apdainuota. O aš nedrąsiai galvoju, gal geriau jau būtų mažiau. Ir ne todėl, kad peržengtume itin svarbią sąmonėje trijų milijonų ribą ir veikiausiai kiltų masinis verksmas. Jo pamatyti aš visai nenoriu. Bet gal tuomet turėtume neįtikėtiną progą praplėsti gaublį galvose?

Mat jei Lietuvos gyventojų išties sumažėjo, gal pagaliau susiprasime, kad jau pakaks puoselėti tą saldžią svajonę apie tai, jog nepraeis nė šimtas metų, ir jie visi sugrįš, it kokie Biblijos pranašų apdainuoti išblaškyti izraelitai į Pažadėtąją žemę. Vargu bau, ar taip gerai bus.

O jei ir bus, kažin kaip greitai. Tad, kaip rašė klasikė, nieko nebus, matušėle... teks plėsti gaublį. Kad ir kaip nesmagu, teks pagalvoti apie imigraciją, o kartu ir apie tai, jog pasaulis nesibaigia nei ties Nevėžiu, nei ties Dieveniškėmis, nei ties Kalvarija. Nes reikia, kad kas nors surinktų šiukšles gatvėje, nuplautų biuro langus ir pakeistų trūkusius vamzdžius. Negi tai atliks asmenys, turintys neuniversitetinėse aukštosiose mokyklose įgytus ekonomistų ar teisininkų diplomus? Juk ir pastarieji, ir tie, kur be diplomų, šiuos darbus jau seniai dirba visur kitur.

Na, bet ne apie ekonomiką aš čia. Aš apie kultūrą ir geografiją. Gyventojų mažėjimas šiuo atžvilgiu yra ne katastrofa, o puikiausia proga jas praplėsti, įsileidžiant nors truputį tų, kurių egzistavimas vis dar suprantamas, kaip nežemiškas reiškinys, tų, kurie neturi vietos galvoje besisukančiame gaublyje. Suliejant keletą gaublių į vieną. Ir nereikia gąsdintis, jog kultūrinės sąmonės plėtimasis bus toks staigus ir netramdomas, kad ji išsilakstys į šipulius. Nei britams, nei prancūzams, nei vokiečiams taip nenutiko. O naudos buvo. Svarbiausia – mokėti ją gauti.

Buvo metas, kai emigracijos optimistai manė, kad išvažiavę, padirbę ir grįžę Lietuvos piliečiai pakeis čionykštę mąstymo terpę. Aiman, gal dar ankstoka tvirtinti, bet panašu, jog įvyko būtent priešingai. Tai gal, užuot kūrus Telšius Londone, metas kurti Londoną Telšiuose?