Autorius gyvena Olandijoje, kur yra Iustitia et pax komiteto generalinis sekretorius.

Pranešimas, skaitytas konferencijoje, skirtoje enciklikos „Rerum novarum“ 120-ečiui.

Vilnius, 2011 m. balandžio 9 d.

Įžanga

Mano pranešimo pavadinimas – „Rerum novarum“ – didžioji darbininkų chartija“ – susijęs su pastraipa iš enciklikos „Quadragesimo anno“, kuri buvo parašyta „Rerum novarum“ paskelbimo 40-ųjų metinių proga. Joje popiežius Pijus XI popiežiaus Leono XIII encikliką vadina: „Didžiąja darbininkų chartija, kuria, tarsi pamatu, turi remtis bet kokia krikščioniška veikla socialinėje srityje“ (QA, 39). Ir iš tiesų „Rerum novarum“ pasirodymas buvo labai reikšmingas ir vertingas įvykis, žymintis Bažnyčios socialinio mokymo raidos pradžią. Katalikų socialinis mokymas mums primena, jog visuomenės vystymosi tikslas turi būti žmogiškojo asmens gėris. Žvelgiant šiuo požiūriu labai didelė svarba teikiama darbo orumui. Pagarba žmogaus orumui klestės tokioje visuomenėje, kur bus vertinamas darbas ir pripažįstamas darbo orumas. Šia enciklika popiežius Leonas XIII padėjo pamatą vienai iš pagrindinių katalikų socialinio mokymo temų – mokymui apie darbo orumą ir darbininkų teises. Ekonomika turi tarnauti žmonėms, kito kelio nėra. Darbas yra daugiau nei būdas užsidirbti pragyvenimui; tai nuolatinis dalyvavimas Dievo kūryboje. Išsaugoti darbo orumą reiškia gerbti pamatines darbininkų teises: teisę į rezultatyvų darbą, į teisingą atlyginimą, teisę burtis į organizacijas ir sąjungas, teisę į privačią nuosavybę ir teisę imtis ekonominės veiklos.

1891 m. popiežius Leonas XIII atkreipė dėmesį į tai, ką jis pavadino res novae, tai yra – „naujais dalykais“. Jis pateikė niūrų to meto socialinės tikrovės vaizdą. Europos visuomenė daugeliu atžvilgiu buvo suskilusi į dvi ideologines stovyklas: viena – socialistų, reikalavusių kolektyvistinės santvarkos ir didesnės valdžios kontrolės; kita – vadinama liberalų, įrodinėjusių, jog įmonininkai ir visi tie, kuriems priklauso gamybos priemonės, turi teisę netrukdomai visu pajėgumu, tai yra – negailestingai, plėtoti rinkas ir kokiais tik sugalvoja būdais siekti iškilimo ir praturtėjimo. Nė viena iš šių idėjų popiežiui neatrodė teisinga moraliniu požiūriu.

Jis pabrėžė darbininko, kaip žmogiškosios būtybės, turinčio teises ir pareigas, vertę ir orumą. Taip pat kaip teisėtą dalyką jis vertino laisvą būrimąsi į asociacijas ir sąjungas bei pabrėžė, kad darbininko atlyginimas turi atitikti jo ir jo šeimos poreikius. Jis parodė kelią į pramoninės revoliucijos suhumaninimą ir katalikiškų socialinių principų, požiūrio į žmogų įgyvendinimą gamyklose, ūkiuose, besikeičiančio pasaulio rinkose ir santvarkose.

„Rerum novarum“ tapo dorovinėmis ir net dvasinėmis gairėmis daugeliui didžiųjų praėjusio šimtmečio socialinių reformų. Ir vėliau Magisteriumo plėtotas socialinių klausimų svarstymas vyko vis atsigręžiant į šią didingą encikliką, tapusią šių svarstymų šaltiniu ir santrauka. Daugelio vėlesnių socialinio mokymo dokumentų ir enciklikų paskelbimo datos sutampa su šio pirmojo dokumento sukaktimis: „Quadragesimo anno“ (1931, popiežius Pijus XI), „Mater et Magistra“ (1961, popiežius Jonas XXIII), „Octogesima adveniens“ (1971, popiežius Paulius VI), „Laborem exercens“ (1981, popiežius Jonas Paulius II) ir „Centesimus annus“ (1991, popiežius Jonas Paulius II). Ilgalaikį „Rerum novarum“ aktualumą aiškiai patvirtina išvardyti socialinio mokymo dokumentai bei daugybė per pastaruosius 120 metų vykusių minėjimų, o ypač šiais metais, kai švenčiame 120-ąją sukaktį.

„Rerum novarum“ mokymas ir šiandien nepraranda savo svarumo ir prilygsta kreipimuisi į sąžines. Ekonominės krizės metai daugeliui darbininkų buvo ir tebėra sudėtingi. Europos Sąjungos valstybėse milijonai žmonių likę be darbo arba bent vienas šeimos narys, draugas yra praradęs darbą. Nepaisant didžiulių pastangų mūsų šalys ir jų ūkiai dar neatsitiesė po finansinių ir ekonominių nesėkmių, užplūdusių prieš trejus–ketverius metus. Tie 120 „socialinių enciklikų“ metų Bažnyčiai davė pluoštą Evangelijos žinia bei Bažnyčios patirtimi grįstų socialinio mokymo principų. Šie principai yra Bažnyčios tarnystės pasauliui ženklas, jie padeda svarstant problemas, tampa kriterijais priimant sprendimus ir gairėmis imantis veiklos.

Noriu sutelkti pranešimą į dvi konkrečias „Rerum novarum“ enciklikoje iškeltas temas šiandienos iššūkių akivaizdoje: tai darbininkų ir darbdavių santykiai (jų teisės ir pareigos) bei būrimosi į asociacijas svarba.

„Rerum novarum“: darbo sąlygos

Per XIX a. Bažnyčia stebėjo didžiulius žmonių gyvenimo lygio pasikeitimus. Pramoninė revoliucija lėmė gyventojų skaičiaus didėjimą visoje Europoje; pramonėje buvo padaryta didžiulė techninė pažanga, pavyzdžiui, išrasta garo mašina, dėl to smarkiai padidėjo gamyba. Kasdienė žmonių veikla iš žemdirbystės laukų persikėlė į gamyklas. Išsiplėtė miestai, gimė nauji. Įsivyravo kapitalistinė ekonominė sistema. Joje egzistavo palikta likimo valiai miesto darbininkų klasė – proletariatas: darbininkai gyveno nežmoniškomis sąlygomis, buvo išnaudojami ir beteisiai. Socializmas bei komunizmas jiems siūlė kitokią socialinės-ekonominės santvarkos alternatyvą, priešingą savanaudiškam aristokratų privilegijų bei kapitalo ir pramonės interesų susijungimui.

Trumpai tariant, tai buvo didžiulių socialinių permainų Europoje ir Šiaurės Amerikoje laikas, pažymėtas demokratijos daigų pasirodymu ir komunizmo idėjų populiarėjimu tarp dirbančiųjų. Tai buvo reikšmingų, ilgalaikių socialinių transformacijų epocha, besišaukianti Bažnyčios žodžio. Su dideliu susirūpinimu reikėjo pažvelgti į skurdžiausio visuomenės sluoksnio situaciją.

Esant tokioms aplinkybėms 1891 m. gegužės 15 d. popiežius Leonas XIII paskelbė encikliką „Rerum novarum“ (apie kapitalą ir darbą). Iš esmės popiežiui Leonui rūpestį kėlė du dalykai. Visų pirma jis prieštaravo ateistinei socializmo ir komunizmo filosofijai, nors pripažino pastarųjų idėjų patrauklumą darbininkams. Antra, jis svarstė tai, ką matė ir suvokė kaip liberalaus kapitalizmo nukrypimus: darbininkų išnaudojimą ir siaubingą skurdą bei juos lydinčią privilegijų ir turtų koncentraciją nedaugelio rankose. „Rerum novarum“ atsisakė paremti klasių kovą, kritikuodama Karlo Marxo siūlomą socializmą, bei pasisakė prieš įvairius išankstinius ekonominio liberalizmo ir kapitalizmo teiginius.

„Aiškiai matome, kad reikia kuo skubiau surasti tinkamą pagalbą daugumai dirbančiųjų, kuriuos taip neteisingai slegia skurdas ir vargas. Praėjusiame šimtmetyje buvo panaikinti senieji amatininkų cechai, o vietoj jų neatsirado jokios kitos juos ginančios organizacijos. Valdžios institucijos ir įstatymai atmetė iš tėvų paveldėtą religiją. Taigi, pamažu dirbantieji, likę be pagalbos ir izoliuoti, buvo atiduoti į rankas kietaširdiškumo ir besaikio gobšumo apimtiems darbdaviams.“ (RN3)

Enciklikoje pabrėžiama, kad turtingieji ir vargšai, kapitalo savininkai ir dirbantieji turi lygias teises ir pareigas. „[…] abu visuomenės sluoksniai turi sugyventi darniai ir sutardami, idant būtų išlaikyta politinė visuomenės pusiausvyra. Vieniems reikia kitų: kapitalo nėra be darbo, darbo nėra be kapitalo.“ (RN19)

„Tokios pareigos saisto dirbantįjį darbininką: iki galo ir sąžiningai padaryti darbą, kurį atlikti sutiko savo noru, pagal teisingą susitarimą; negadinti nei darbdavio nuosavybės, nei įžeidinėti jo paties; nesiimti smurto ginant savo teises, nesivelti į riaušes ir nekelti neramumų; neturėti reikalų su blogais principais besivadovaujančiais žmonėmis, kurie paveikia apgaulingais pažadais, žadėdami didžius dalykus, sukeldami nepamatuotas viltis, o tai dažniausiai baigiasi nereikalingu apgailestavimu ir dideliais nuostoliais.

Tokios pareigos saisto turtų savininką ir darbdavį: nežiūrėti į savo darbininkus kaip į vergus, o gerbti kiekvieno žmogaus, kaip krikščionybės sukilninto asmens, orumą. Darbdaviai turi atminti, kad pagal prigimtinį protą ir krikščionišką požiūrį darbas siekiant užsidirbti yra doras, o ne gėdingas dalykas, nes taip žmogus gali garbingai užsidirbti pragyvenimui; tačiau naudoti žmones kaip daiktus vaikantis naudos arba vertinti juos tik pagal fizinę jėga yra iš tiesų gėdinga ir nežmoniška. […] Didžiausia ir pagrindinė pareiga – atiduoti kiekvienam, kas jam teisingai priklauso.“ (RN 20)

Taigi, žmogiškojo asmens orumas yra svarbiausias dalykas. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl jam turi būti rodoma tokiai būtybei deranti pagarba. Darbas yra laikomas esmine žmogiškosios padėties dalimi; jis leidžia garbingai užsidirbti pragyvenimui. Žmonės nėra vien tik pinigų gaminimo priemonės. Darbdaviai savo darbininkams turi rodyti teisingumą.

Popiežius taip pat gina asmenų teisę į privačią nuosavybę (privati nuosavybė yra pašaukimas ir teisė), tačiau perspėja nepiktnaudžiauti šia teise (už visa, ką turime, griežčiausiai turėsime atsiskaityti prieš Aukščiausiąjį Teisėją). „[…] viena yra teisė turėti nuosavų pinigų, tačiau visai kas kita – teisė panaudoti tuos pinigus taip, kaip kiekvienas nori. Privati nuosavybė, kaip matėme, yra prigimtinė žmogaus teisė, ir naudotis šia teise, ypač esant visuomenės nariais, ne tik teisėta, bet ir neabejotinai būtina.“ Šv. Tomas Akvinietis sako: „Yra teisėta žmogui turėti privačią nuosavybę; tai net būtina norint palaikyti žmogiškąją egzistenciją.“ Tačiau į klausimą, kaip ta nuosavybe naudotis, Bažnyčia nedvejodama atsako to paties Bažnyčios daktaro žodžiais: „Žmogus savo materialinių gėrybių neturi laikyti nuosavomis, o visiems bendromis, ir kai kitiems reikia nesvyruodamas jomis pasidalinti.“ (RN 22)

Šioje pastraipoje popiežius Leonas XIII įveda du pagrindinius Bažnyčios socialinio mokymo principus: bendrąjį gėrį ir visuotinę gėrybių paskirtį. Dievas patikėjo žemę visai žmonijai. Nė viena jos dalis nebuvo paskirta kam nors išskirtine teise. Nors privalu gerbti žmogiškąjį orumą, tačiau žmonės gyvena drauge su kitais ir turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų teisių ir visų bendrojo gėrio. Visuomet turi būti paisoma kitų poreikių ir teisių. Pasaulyje esančios gėrybės skirtos visiems. Nors Bažnyčia pasisako už privačios nuosavybės teisę, pastaroji yra pavaldi bendro naudojimo teisei ir bendrajam gėriui. Privati nuosavybė yra tarsi „visuomeninis įkeistas turtas“, tai reiškia, kad jai būdinga visuomeninė funkcija, kuri remiasi ir yra grindžiama visuotinės gėrybių paskirties principu.

Vargstantysis ir silpnasis privalo būti apsaugotas ir ginamas valstybės. Valstybė turi niekam neperleidžiamą teisę ginti vargšų ir nepalankiose sąlygose atsidūrusiųjų teises. „Bet kurios kiekvieno teisės turi būti skrupulingai ginamos, viešosios valdžios pareiga – užkirsti kelią skriaudai ir nubausti už jos padarymą bei ginti kiekvieno turimą nuosavybę. Kalbant apie atskirų asmenų teisių gynimą, ypatingas dėmesys turi būti parodytas vargšams ir atsidūrusiems sunkioje padėtyje. Turtingesniųjų sluoksnis turi daugiau būdų apsaugoti save, todėl jiems mažiau reikalinga valstybės pagalba; o didžioji dalis vargšų neturi savų išteklių apsiginti ir yra labai priklausomi nuo valstybės pagalbos. Dėl šios priežasties valdžia turi ypač rūpintis ir ginti samdomus darbininkus, kurių dauguma yra atsidūrę skurde.“ (RN 37)

Šioje vietoje įvedamas dar vienas Bažnyčios socialinio mokymo principas: valdžios institucijų tikslas yra bendrojo gėrio puoselėjimas. Valdžios institucijos privalo visuomenėje aktyviai puoselėti ir užtikrinti socialinį teisingumą bei ypač rūpintis vargšais ir atstumtaisiais.

Valstybė turi teisę įsikišti, kai jos piliečiai turi darbo problemų, ir visiems užtikrinti teisingumą. Tačiau valstybė negali absorbuoti asmenų. Žmonės savo prigimtimi yra visuomeniški. Jie prigimtinio impulso skatinami burtis į pilietinę visuomenę. Iš to kyla jų teisė burtis į organizacijas, patiems imtis kokios nors veiklos, siekiant konkrečių tikslų, ir būti už ją atsakingiems. Darbdaviai ir darbininkai skatinami kurti paramos vargstantiems organizacijas, tarpusavio pagalbos draugijas, paramos fondus darbininkams, našlėms, našlaičiams, institutus berniukų ir mergaičių gerovei. Tačiau „iš visų svarbiausios yra darbininkų sąjungos“ (RN 49). Kiekvienas darbininkas turi teisę kurti sąjungas, su sąlyga, kad jos veiks darbininkų naudai. Šios „darbo žmonių asociacijos turi būti taip organizuotos ir vadovaujamos, kad teiktų geriausias ir tinkamiausias priemones pasiekti tikslą, tai yra, kad pagelbėtų kiekvienam savo nariui kuo labiau pagerinti savo fizines, dvasines gyvenimo sąlygas ir įgyti nuosavybės.“ (RN 57) Valstybė turi atsižvelgti į tokių asociacijų nuomonę, bet nesikišti į jų veiklą.

Šiame tekste išryškėja ir kiti du Bažnyčios socialinio mokymo principai – solidarumas ir subsidiarumas. Žmonės savo prigimtimi yra visuomeniški ir neegzistuoja vien tik kaip individai. Žmonių bendruomenėms būdingi individualumo ir visuomeniškumo aspektai. Subsidiarumo principu pripažįstama, jog visuomenės pagrindas yra žmonių organizacijos ir bendruomenės, mažos grupės, šeimos, asociacijos ir institucijos. Subsidiarumas reiškia asmenų ir visuomenės grupių teisę patiems priimti sprendimus ir tai, ką gali, įgyvendinti savo jėgomis. Viršesnio lygmens bendruomenė neturi teisės kištis į žemesnio lygmens bendruomenės gyvenimą.

Apibendrinimas

Pagrindinė „Rerum novarum“ enciklikos mintis: teisingų ir prideramų sąlygų darbininkų sluoksniui sukūrimas yra visų visuomenės sluoksnių ir valstybės interesas. Bažnyčia turi teisę atvirai pasisakyti šiais klausimais; evangeliniais principais ji gali padėti sutaikyti ir suvienyti skirtingus sluoksnius; Bažnyčia taip pat geba ugdyti žmonėse teisingą elgseną.

Darbininkai turi teisę į privačią nuosavybę ir į savo darbo vaisius; jie turi veiklos laisvę, teisę burtis į organizacijas ar jungtis į darbininkų asociacijas; jie turi teisę į darbą, teisingą atlyginimą, pakankamą paramą savo šeimoms.

Darbdavių pareiga – gerbti savo darbininkų žmogiškąjį orumą, nesielgti su jais kaip su vergais, neužkrauti tiek darbo, kad žmogus nebegalėtų pakelti, mokėti teisingą atlyginimą ir šelpti vargšus tuo, kas lieka patenkinus pačių ir įmonės poreikius.

„Rerum novarum“: orientyras mūsų laikams

Daugeliu aspektų „Rerum novarum“ buvo radikalus dokumentas. Jis suvienijo Bažnyčią su varginguoju ir išnaudojamu darbininkų sluoksniu; jis aiškiai įtvirtino požiūrį, jog religija turi rūpintis ir socialiniais ekonominiais reikalais; jame pateiktas toks socialinių ekonominių problemų sąrašas, kuriuo rėmėsi tolesnis Bažnyčios mokymas, ypač pabrėžiama, kad bet kuri socialinė problema kyla iš darbo problemų. Bažnyčios socialinio mokymo tradicijoje į darbą žiūrima kaip į svarbią žmogaus gyvenimo dalį, kaip į būdą, kuriuo asmuo dalyvauja visuomenės gyvenime ir įneša savo įnašą į bendrąjį gėrį. Kaip rašo popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Laborem exercens“ (1981): „Darbas žmogui yra gėris – jo žmogiškumo gėris, nes darbu žmogus ne tik pertvarko gamtą ir pritaiko ją savo poreikiams, bet ir realizuoja pats save kaip žmogų, tam tikra prasme labiau „tampa“ žmogumi.” (LE 9)

Bažnyčios socialinis mokymas pateikia platesnę žmogaus darbo sampratą. Tai ne vien apmokamas užsiėmimas, bet ir visos kitos dalyvavimo visuomenės gyvenime ir prisidėjimo prie bendrojo gėrio formos. Daug labai vertintinos ir reikalingos veiklos netelpa į darbo rinkos rėmus, tai ir vaikų auginimas, rūpinimasis seneliais, daug kitos neapmokamos veiklos, kuria tenkinami teisėti žmonių poreikiai. Žmogaus darbo tikslas – įgyvendinti pamatinį žmogaus pašaukimą, kuris priklauso „buvimo“, o ne „turėjimo“ sričiai. Darbas yra ypatinga privilegija dalyvauti kūrybiniame procese ir ugdyti Dievo suteiktus talentus. Jis bent jau turėtų toks būti. Tačiau tikrovė kitokia. Darbo vaidmuo visuomenėje pasikeitė. Daugelis žmonių darbą laiko priemone praturtėti, įsigyti vartojimo prekių ir pasiekti norimą gyvenimo stilių. Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais, šie žmonės mėgaujasi saviaupgaule, manydami, kad pinigais galima pagrįsti savo gyvenimą.

Daugeliui verslo įmonių, tarptautinių bendrovių ir kitų tradicinių pelno siekiančių organizacijų be galo sudėtinga vadovautis Bažnyčios socialinio mokymo principais. Nuosavybės teisės juose priklauso akcinio kapitalo turėtojams, kurių tikslas – maksimaliai padidinti jų įdėtą kapitalą. Šiam tikslui pasiekti jie skiria vadovus ir vadybininkus, suteikdami jiems atsakomybę ir sprendimų priėmimo galią, tačiau lieka neįtraukti kiti akcininkai, neatsižvelgiama į darbininkų ir jų bendruomenės tikslus. Savininkai visaip siekia sumažinti kaštus ir kuo labiau padidinti pelningumą. Todėl jaučiasi teisūs mažindami darbininkų atlyginimus, išleisdami užterštas pramonines atliekas į upes. Jie naudoja žmones kaip darbo priemones, kuriomis siekiama įmonės tikslų. Bažnyčios socialinis mokymas pirmenybę teikia požiūriui į dirbantį žmogų kaip į subjektą, o ne objektą, darbo reikšmė ir vertė kyla iš pagarbos žmogaus, kuris yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, orumui ir jo kūrybiniam pašaukimui. Toks požiūris iškelia darbdavių ir savininkų socialinę atsakomybę. Tai didžiulis iššūkis krikščionims verslininkams. Jie patiria didžiulę įtampą tarp žiaurios ekonominės tikrovės ir evangelinio kvietimo. Laimė, esama ir viltį tiekiančių tendencijų: didėja susirūpinimas įmonių socialine atsakomybe, elgesio kodeksu, aplinkos tausojimu. Vis daugiau ir daugiau darbuotojų reikalauja daugiau nei tik atlyginimo, jie nori, kad jų įmonė būtų garbingas ir gerbiamas visuomenės narys, kad tokioje įmonėje jie jaustųsi žmonėmis, o ne mašinomis. Ir šiuo atveju Bažnyčios socialinis mokymas pateikia alternatyvų vertybių rinkinį, jis pripažįsta tokias vertybes, kurias modernioji ekonomika, panašu, yra pamiršusi: visuomeninę nuosavybės prigimtį, darbo pirmenybę prieš kapitalą, požiūrį į žmogų kaip darbo subjektą ir nuoširdų įsipareigojimą bendrajam gėriui.

Baigiamosios pastabos

„Rerum novarum“ buvo parašyta politinio ir ekonominio sąmyšio laikais, remiantis vis stiprėjančiu supratimu, jog Bažnyčia turi įsitraukti į didžiausių to laiko socialinių problemų sprendimą ir pasiūlyti išmintingą tradicijos patikrintą požiūrį. Enciklika gynė teisę į privačią nuosavybę, įrodinėjo būtinybę, kad darbininkas turi užsidirbti pragyvenimui, kritikavo darbdavių gobšumą ir patvirtino, jog darbininkai turi teisę burtis į organizacijas ir esant reikalui net streikuoti. „Rerum novarum“ reikšmingumas ne tik tas, jog buvo atsižvelgta į aktualias laikmečio problemas, bet ir tas, kad ši enciklika pradėjo naują tradiciją – nuo to laiko popiežiai nuolat nagrinėja aktualias socialines problemas.

Bažnyčios socialinis mokymas vienais atvejais pasisako įsakmiu tonu, kitais – pageidaujamu, tačiau niekada nesiūlo neprivalomų dalykų. Deja, kiek krikščionių iš tikrųjų susipažinę su socialiniu mokymu? Ir kiek krikščionių, net pažįstančių šį mokymą, išdrįsta pasinaudoti Bažnyčios teise kalbėti ekonominiais ir politiniais klausimais? Pats popiežius Leonas XIII kentėjo nuo kai kurių katalikų grupių, kaltinusių jį dėl šios enciklikos. Praėjo keturiasdešimt metų, kol kitas popiežius, pasipiktinęs gerokai per ilgai užsitęsusiu tylėjimu, dėl kurio „Rerum novarum“ liko paslėpta nuo visuomenės akių, išdrįso švęsti jubiliejų šio dokumento, kurį jis vadino „Didžiąja darbininkų chartija“.

Švenčiant jubiliejus galima nuveikti naudingų dalykų. Visų pirma tai gali būti maldos, apmąstymo, diskusijų ir dialogo laikas. Kitas naudingas dalykas – išnaudoti tokias progas kaip šiandienos konferencija tam, kad Bažnyčios socialinis mokymas taptų neatsiejama evangelizacijos, kiekvieno Bažnyčios nario tikėjimo ugdymo dalimi visais lygmenimis: tiek pasauliečių, tiek vienuolių ir dvasininkų (tuo pačiu ir vyskupų) tarpe, taip atsiliepiant į šiandienos iššūkius ir tinkamai pritaikant šį mokymą visuomenės raidos atžvilgiu.

Daugeliui žmonių mūsų šalyse šis laikas yra kančios ir nusivylimo metas. Tačiau jų patiriama kančia kartu yra kvietimas kažką keisti, kritiškai pažvelgti į vertybes, kuriomis remiantis formavosi mūsų visuomenės, ir į šios vertybių sistemos pasekmes. Visų dabarties problemų šaltinis – godumas, tiek asmeninis, tiek institucinis, bei visiškas neatsižvelgimas į bendrąjį gėrį ir į kitų gerovę.

Esant tokiai situacijai Bažnyčios socialinis mokymas tikrai gali daug pasiūlyti, jis remiasi požiūriu, kurį įkvepia tikėjimas nepaneigiamu kiekvieno žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, orumu. Svarbiausia vertybė, remiantis šiuo požiūriu, yra bendrasis gėris – šia vertybe pabrėžiama visų asmenų lygybė, nepaisant jų lyties, rasės, odos spalvos ar įsitikinimų. Ja primenama, jog visų mūsų pareiga rūpintis ir gerbti kiekvieno asmens orumą. Kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas ir turi būti patenkinami esminiai kiekvieno poreikiai, idant jis galėtų lengviau ir labiau išsikleisti, realizuoti save. Darbas yra svarbiausias mūsų žemiško gyvenimo matmuo. Dievas, pagal kurio paveikslą ir mes esame sukurti, yra pavaizduotas kaip dirbantis Dievas. Mums žinomas nuostabus pasakojimas apie tai, kaip Dievas per šešias dienas sukūrė pasaulį ir pavedė žmogiškajai giminei valdyti žemę bei suteikė visišką atsakomybę už ją (Pr 1, 26–28), pačioje kūrinijos aušroje pakviesdamas pirmąjį žmogų būti Jo bendradarbiu (Pr 2, 19).

Dabar, kai mūsų šalių vadovybės ir visa visuomenė siekia atkurti ekonomiką, ieškoti įsidarbinimo galimybių jaunimui ir bedarbiams, pašalinti skurdą, gerinti socialinę apsaugą, sveikatos priežiūrą, ugdymą ir imigracijos sistemą, yra unikali proga sustiprinti bendrojo gėrio matmenį. Iš tiesų yra galimybių kai ką pakeisti. Tad imkimės darbo! Savo enciklikoje „Caritas in veritate“ popiežius Benediktas XVI ragina ir drąsina mus: „Matant, kiek daug darbo reikia atlikti, mus palaiko tikėjimas, jog Dievas yra tarp tų, kurie jo vardu susiburia ir darbuojasi teisingumo labui.“ (CV 78)

Santrumpos:

RN: „Rerum novarum“, popiežiaus Leono XIII enciklika apie kapitalą ir darbą, 1891

QA: „Quadragesimo anno“, popiežiaus Pijaus XI enciklika apie socialinės tvarkos atkūrimą, 1931

LE: „Laborem exercens“, popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika apie žmogaus darbą, 1981

CV: „Caritas in veritate“, popiežiaus Benedikto XVI enciklika apie visapusišką žmogaus vystymąsi meilėje ir tiesoje, 2009