Nuotrauka: flickr.com

„1947 m. baigiau gimnaziją Vilniaus jėzuitų gimnazijos patalpose. Kai 1943 m. mus čia perkėlė, mokykla dar buvo išlaikiusi lenkų gimnazijos struktūrą ir visas jėzuitų misionierių surinktas kolekcijas, apie kurias gal nė nežinote. Mūsų klasė, galima sakyti, ir padėjo tas kolekcijas sunaikinti. Esu gyva istorija, paskutinis „mohikanas“, – su jam būdingu humoru savo pasakojimą Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokytojams pradėjo prof. Ričardas Kazlauskas.

Lenkų laikais vienintelė lietuvių vidurinė mokykla ne tik Vilniuje, bet ir visame Vilniaus krašte buvo Vytauto Didžiojo gimnazija. Anksčiau dar veikė Švenčionių vidurinė mokykla, bet ilgainiui lenkams prireikė mokyklos patalpų, o naujų nedavė. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, įkurta Mokytojų seminarija, nes Vilniaus krašto lietuviškuose kaimuose veikė apie 250 mokyklų. Abu mano tėvai buvo mokytojai, tos seminarijos auklėtiniai. 1936 m. visos lietuviškos mokyklos uždarytos, išskyrus vieną Vilniuje. Atsiųsti mokytojai iš Lenkijos ir Vilnijoje prasidėjo intensyvus lenkinimas. Bet ėjo jau 1937-ieji, daug padaryti nebespėta, o 1939 m. prasidėjo karas, ir lenkų mokytojai iš buvusių lietuviškų mokyklų grįžo namo.

Nuotraukos autorius Redas Vilimas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Mano tėvą ištrėmė į Lietuvą – lenkai taip elgėsi su visais aktyvesniais lietuviais. Tėvas mokytojavo Šiaulių rajone, o mama, netekusi mokytojos darbo, įsidarbino vieninteliame Vilniaus krašte lietuviškame „Vaidilos“ dramos teatre. Jis irgi buvo susijęs su mokykla – veikė Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Kartais ir man tekdavo vaikų vaidmenys. Vėliau tai padėjo dėstant, nes geras dėstytojas turi būti ir šiek tiek aktorius, privalo jausti auditoriją. Aktorinė patirtis taip pat labai pravertė 40 metų vedant laidas apie gamtą televizijoje. Juk žmonėms reikalingos ne tik žinios – jų perteikimas ne mažiau svarbus.

Taigi 1937 m. Vilniuje veikė vienintelė lietuvių, vadinamoji Suduikio (nuo direktoriaus B. Suduikio pavardės) šešių klasių pradinė mokykla, kuri kasmet dirbo vis kitose patalpose, nes licenciją gaudavo tik vieniems metams. Mokytojai licenciją dirbti irgi gaudavo metams, kitąmet vėl tekdavo prašyti naujos, kartais jos ir neduodavo. Tą mokyklą baigiau ir aš, tik pirmų klasių kursą išėjau pas mamą, o nuo trečios – „pas Suduikį“.

Gerai prisimenu lenkų jėzuitų gimnazijos auklėtinius, nes jie privalėjo nešioti kepures. Kiti gimnazistai taip pat, bet jėzuitų gimnazistų kepurės buvo ypatingos – vadinamosios „konfederatės“: keturkampės kepurės auksu apsiūtais kraštais, kiek nuskliaustos nugaroje, viršuje – auksinis kryžius. Vilniuje, netoli dabartinių Santuokų rūmų, veikė ir katalikiška nazaretiečių mergaičių gimnazija, kuri buvo triskart mažesnė už jėzuitų berniukų gimnaziją. Mergaičių uniformos buvo pilkai mėlynos, jos dėvėjo skrybėles atlenktais kraštais.

Baigęs pradinę mokyklą, iš karto perėjau į antrą gimnazijos klasę. Mokėmės vienuolyno prie Šv. Kotrynos bažnyčios patalpose. Iki pietų vykdavo pamokos mergaitėms, po pietų – vaikinams. 1943 m., baigus antrą klasę, iškart perkėlė į ketvirtą klasę buvusioje jėzuitų gimnazijoje. Šiandien atėjęs į gimnaziją jaučiuosi kiek nejaukiai. Dabartinėje Didžiojoje gimnazijos salėje anuomet buvo sporto salė: stovėjo gimnastikos „ožiai“, buvo prikrauta labai gerų čiužinių, kimštų arklio uodegų ašutais. Ir kiti sporto prietaisai buvo puikūs, dengti tikra oda – gimnazija lėšų nestokojo. Trečio aukšto koridoriuje stovėjo stiklinės spintos, o jose – misionierių dovanotos kolekcijos, daugiausia iškamšos. Man ypač įsiminė Indijos varano, beveik 2 m driežo, iškamša stiklinės spintos apačioje. Mano, kaip gamtininko, kelias ir prasidėjo nuo to. Kadangi buvau gimnazijos gamtininkų būrelio pirmininkas, mokytoja M. Grybaitienė man patikėjo išversti į lietuvių kalbą eksponatų ir herbarų pavadinimus. Mokykloje buvo sukaupti didžiuliai ir labai gražūs herbarai, ne blogesni kaip universitete. Užrašai – lotynų ir lenkų kalbomis. Prisimenu netgi augalus: kai kurie buvo stepiniai, iš Ukrainos, kurie Lietuvoje neaugo. Kadangi Lenkija užėmė ir dalį Ukrainos, matyt, kai kurie augalai į herbarus pateko iš ten. Jau tuomet buvau prisipirkęs knygų apie gamtą: turėjau vieną prof. T. Ivanausko „Lietuvos paukščių“ tomą, prof. K. Rėgelio „Augalų sistematiką“, skirtą studentams. Kaip tik iš tos knygos pagal lotyniškus pavadinimus tvarkiau mokyklos herbarus. Vabzdžių buvo išlikę nedaug. Gražios drugių kolekcijos buvo sunaikintos, daugiausia kenkėjų. Surinkęs spalvingus tų drugių sparnelius, jau būdamas studentas, mozaikos principu sudėliojau paveikslą, vaizduojantį bene gražiausią Lietuvos paukštį – tulžį.

Kur dingo visos tos kolekcijos? Kai 1944 m. vokiečių kariuomenė traukėsi, per 24 valandas įsakė atlaisvinti gimnazijos patalpas ligoninei. Visas kolekcijas liepė pernešti į Pedagoginį institutą, tuo metu veikusį bazilijonų vienuolyno patalpose prie Aušros Vartų. Eksponatus nešėme mes, moksleiviai. Vėliau vokiečiai pareikalavo per 24 valandas atlaisvinti Pedagoginį institutą, ir tų puikių kolekcijų daugiau niekas nebematė...

Gimnazijos trečiame aukšte taip pat buvo didelė biblioteka, dauguma knygų –
lenkų kalba. Kadangi esu vilnietis, dvejus metus B. Suduikio mokykloje mokiausi lenkų kalbos, man nebuvo sunku skaityti lenkiškai. Pirmąsias knygas apie biologiją perskaičiau kaip tik iš buvusios jėzuitų gimnazijos bibliotekos, pvz., Ch. Darwino „Kelionė aplink pasaulį laivu „Biglis“. Buvau nusipirkęs prof. P. Šivickio „Gamta ir mes“. Už tą knygą profesorius tarybiniu „lysenkiados“ laikotarpiu buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto. O aš tą knygą turėjau jau gimnazijoje. Tad biologijoje buvau „pasikaustęs“.

Mokydamasis šioje gimnazijoje buvau laimingas, nes turėjau tikrai neeilinius, labai išsilavinusius mokytojus, vėliau dalis jų tapo universiteto dėstytojais, net teko klausyti jų paskaitų. Žinoma, mokytojai keitėsi, ypač karo ir pokario metais. Mano, kaip gamtininko, mokytojai buvo ne iš gimnazijos. Vienas iš jų – prof. T. Ivanausko dešinioji ranka, jo asistentas A. Palionis. Net Brazilijoje jis buvo gaudęs drugius, ir mane to išmokė. Kitas entomologijos mokytojas – buvęs universiteto Zoologijos katedros vedėjas prof. J. Priuferis. Tokių entomologijos mokytojų galima pavydėti! Su prof. J. Priuferiu keliaudavome po Vilniaus apylinkes, gaudydavome drugius. Mokydamasis gimnazijoje turėjau tokią drugių kolekciją, kokios dažnai nė mano studentai neakivaizdininkai nesugebėdavo surinkti – apie 300 drugių rūšių. Deja, kolekcijos neliko 1944 m. Kol karo virsmą praleidome Panevėžyje, mūsų butas Vilniuje buvo išgrobstytas iki paskutinio daiktelio.

Mūsų klasė taip pat, galima sakyti, buvo neeilinė. Iš baigusių „Suduikio mokyklą“ į gimnaziją įstojome 4, iš jų 1947 m. brandos atestatą gavome tiktai 3. Iš viso klasėje buvo 29 gimnazistai, iš kurių 20 jau nebėra... 10 mano klasės draugų tapo mokslo daktarais, 2 profesoriais, 2 aukštųjų mokyklų prorektoriais, 2 buvo dekanai, 3 architektai, ir ne bet kokie! Pvz., Trakų pilis restauruota mano klasės draugo architekto B. Krūminio, seniausias namas Vilniaus Pilies gatvėje – A. Umbraso. Turime medikų, pvz., E. Nekrašas – garsus gydytojas ginekologas. A. Tamulaitis tapo kunigu, kurį laiką dirbo Šv. Onos bažnyčioje. Mokydamasis gimnazijoje, jis buvo suorganizavęs slaptą religinį būrelį, veikusį Šv. Kazimiero bažnyčios požemiuose.

Tarp kitko, mums, berniukų gimnazijos moksleiviams, buvo griežtai draudžiama bendrauti su merginomis. Jeigu pamatydavo gatvėje einant su mergina, o, neduok Dieve, jei pamatydavo kartu kine, iš karto mažindavo elgesio pažymį. Šokiai gimnazijoje vykdavo tik mokytojams prižiūrint. Po karo veikė dvi gimnazijos – mergaičių, vėliau tapusi S. Nėries vidurine mokykla, ir mūsų, berniukų gimnazija.

Baigdama mokyklą, mūsų neeilinė klasė sugalvojo, kad šį įvykį reikia pažymėti ypatingai. Tad užsakėme pagaminti ženklelius – metalinius trikampiukus, – aš savąjį tebeturiu iki šiol. Išsaugojau ir mokyklos baigimo pažymėjimą, kuriame vienintelis ketvertas – iš lietuvių kalbos. Bet gyvenimas kupinas kuriozų – dabar „mano sąskaitoje“ 17 knygų, tarp jų ir vadovėliai vidurinėms bei aukštosioms mokykloms...

Laiškai bičiuliams, 2010 ruduo-žiema