Prieš ir per festivalį „Kaunas Jazz“ žiniasklaida organizatoriams bei muzikantams išskirtinai dėmesinga, tačiau tebeskambant atsisveikinimo akordams jau dairomasi kitų naujienų, kurių gegužę Kaune nestinga: linksminosi KTU studentai, į koncertus pakvietė „Volfas Engelman“ aludariai, gatvės muzikantai grojo, kol išvaikė lietingus debesis, artėja Senamiesčio sezono atidarymas, tarptautinės Hanza dienos, Poezijos pavasaris, laukiame Pažaislio muzikos festivalio... Daugtaškis, nes paminėjau tik keletą didesnių renginių.

Su „Kaunas Jazz“ sumanytoju Jonu Juču ir festivalio meno vadove Indre Jučaite pasikalbėti susitarėme pasibaigus pavasarinei džiazo šventei, organizatoriams pailsėjus.

„Kaunas Jazz“ emblema

Jonas Jučas: „Smagu matyti laimingus žmones, išeinančius iš „Kaunas Jazz“

Kada ir kodėl sumanėte organizuoti pirmąjį „Kaunas Jazz“ festivalį?

Matyt, taip susiklostė aplinkybės. Pusantrų metų dirbau kuriant Jaunimo valstybinį simfoninį orkestrą, kuris įsteigtas 1988 metais. Orkestro meno vadovas, įkūrėjas, vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius, direktorius Romaldas Misiukevičius, pastatymų dalies vedėjas Marius Budnikas ir aš, vyriausiasis administratorius, lakstėme į Švietimo ministeriją, kuriai vadovavo Henrikas Zabulis. Buvo nelengva. Ieškojome buveinės, rūpinomės, kad muzikantai gautų normalius atlyginimus. Po kurio laiko važinėjimas iš Kauno į Vilnių man pabodo, juolab kad dirbti pakvietė Lietuvos valstybinės filharmonijos Kauno filialo (nuo 2006 m. savarankiška koncertine įstaiga – Kauno valstybine filharmonija. – V. K. ) direktorius Justinas Krėpšta. Pirmoji mano užduotis buvo suorganizuoti tarptautinės grupės koncertinį turą po Lietuvą. Kiek pamenu, grojo lietuvis Petras Vyšniauskas, japonas Itoro Oki, iš Liuksemburgo atvykęs Mishelis Pltzas, vokietis Klausas Kugelis. Visi jie koncertavo „Vilniaus Jazz“ festivalyje, kuriam vadovavo Antanas Gustys, organizaciniais reikalais rūpinosi Gintautas Babravičius.

„Kaunas Jazz“ sumanytojas Jonas Jučas (dešinėje) festivalio įvykių sūkuryje. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Koncertavome Lietuvos didmiesčiuose, važinėjome sunkiai riedančia, aplūžusia „Latvija“. Po metų, vykstant „Birštonas Jazz“ festivaliui, pradėjome galvoti, kad reikėtų pasirodyti ir Kaune. Mums pritarė, entuziastingai skatino veikti ir A. Gustys. Klemensas Rimšelis, kuris buvo Kauno miesto tarybos sekretorius, padėjo įtikinti atsakingus valdžios vyrus. Dirbome, nors visi iš mūsų juokėsi, kauniečiams anuomet labiausiai patiko populiarioji bei klasikinė muzika. Nepaisant to, kai kur skambėjo ir džiazas; „Tulpės“ kavinėje grojo Romualdo Grabšto kvartetas, džiazo vakarai vykdavo „Jaunimo“ kavinėje, mes neatsiradome tuščioje vietoje.

Pirmajame festivalyje „Kaunas Jazz“, kuris įvyko 1991-aisiais, be Arinos, Gintauto Abariaus „Trio“, Kęstučio Lušo ir kitų vietinių muzikantų, dalyvavo grupės iš Rusijos, Vokietijos, Latvijos, Danijos, Suomijos, Estijos, Lenkijos, susibičiuliavome su gitaristu iš Šveicarijos Heinzu Affolteriu, kuris vėliau ne kartą lankėsi Kaune. Mes išleidome dvi H. Affolterio vinilines plokšteles, bet buvo labai nedėkingas metas – paplito kasetės, CD, sugriuvo Sovietų Sąjunga, turėjusi įrašų studiją „Dom plastinki“ bei milžinišką produkcijos platinimo tinklą. Komercinė sėkmė mums nesišypsojo, tačiau nebankrutavome. Nors turėjome leidimą platinti įrašus Rytų Europos šalyse, buvome per silpni juo pasinaudoti. Trūko įgūdžių, vargino labai prastos telekomunikacijos sąlygos. Šiuo metu jauniems žmonėms sunku patikėti, bet norint greitai – pavyzdžiui, per parą – išsiųsti faksą reikėjo pažįstamų pašte. Įstaigos ryšį irgi užsakinėdavo per Maskvą, galingumai buvo silpni, norinčiųjų daug, susidarydavo savaitės eilės. Kaip bendrauti, pasisiūlyti, rasti užsakovų? Po trejeto metų amerikietis verslininkas padovanojo „Kaunas Jazz“ fakso apartą PANASONIC, kurį tebeturime būstinėje kaip eksponatą. Jis tebeveikia, nors naudojamės retai.

Rūpesčių nestigo. Antrasis festivalis vyko per blokadą. Pora statinių benzino pirkau iš bičiulių muzikantų, dalį degalų perpilstėme mažesniais kiekiais, paslėpėme. Suprantama, su priešgaisrine apsauga neturėjome nieko bendra... Trečiasis „Kaunas Jazz“ buvo trumpas, tačiau vis dėlto įvyko, nors buvome sukaupę tikrai mažai lėšų. Dėl sudėtingos politinės situacijos koncertavo daugiausia lietuviai, įsiminiau gerą šviesaus atminimo G. Abariaus „Septet“ pasirodymą.

Padarykime „Kaunas Jazz“ apžvalgos pertraukėlę. Kodėl J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – J. Gruodžio konservatorija) studijavęs muzikos teoriją ir kompoziciją, o Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete (dabar – Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) chorinį dirigavimą, ėmėtės džiazo sklaidos?

Teko groti klavišiniais instrumentais big byto grupėse „Gėlės“ ir „Dainiai“, parašiau nemažai dainų, kurios buvo populiarios. Turėjau klasikinį išsilavinimą, tačiau apie džiazą, harmoniją išmaniau mažokai. Parūpo, pradėjau domėtis, patiko. Anuomet koncertuojant reikalaudavo, kad 70 proc. atliekamų kūrinių būtų originalūs, todėl aranžuodavome liaudies dainas, kūrėme patys. Užsienio kompozitoriams atitekdavo kas liko, bent jau ataskaitose... Suprantama, niekas griežtai neskaičiavo, proporcijos būdavo kuo įvairiausios. Nevengdavau pagroti ir vestuvėse, jų suskaičiavau apie septynis šimtus, kol džiazas užkariavo širdį ir laiką, tapo pagrindiniu mano pomėgiu.

Kuriuos „Kaunas Jazz“ festivalius išskirtumėte kaip etapinius?

Nuo dešimtojo, pažymėdami 2000-uosius, pradėjome veltui koncertuoti lauko scenoje, Vienybės aikštėje. Sumanymas pasiteisino, kasmet susiburia minios jaunų bei vyresnių klausytojų, kuriems galbūt per brangūs bilietai arba patinka pasimėgauti muzika lauke, pašokti po žvaigždėtu dangumi.

Penkioliktas „Kaunas Jazz“ buvo ilgiausias – truko dvi savaites. Daugiau taip nedarysime – klausytojams per sunku, jie išsibarsto per dešimtis koncertų. Išliekamąją penkioliktojo festivalio vertę padidino mokslinė konferencija, išleisti pranešimai. Diskutavome, kur link džiazas keliauja, kokios jo perspektyvos, pasikvietėme specialistų. Leidinį padalijome bibliotekoms, muzikos mokykloms.

Toks įspūdis, kad kryptingai ieškote džiazo mėgėjų dėmesio ištisus metus...

Taip, teisybė. Rėmėjams pasiūlius Vilniuje vyksta koncertas „Klausytojai pageidauja“, bene devintus metus organizuojame trumpą ciklą „Kaunas Jazz Ruduo“. Lapams krentant Kaune būdavo nedaug didesnių renginių, visų pirma paminėčiau populiarųjį Modernaus šokio festivalį, todėl nutarėme atsinaujinti, plėstis. Programą koncertų ciklu pavadinome sąmoningai, kiti organizatoriai nesikuklina, pavyzdžiui, du koncertus vadinti festivaliu... Vilniuje prieš Naujuosius metus įvyksta klausytojų pamėgtas „Kaunas Jazz Metų koncertas“. Kauno senamiesčio kiemelyje, kuriame, ačiū miesto savivaldybei, turime būstinę, vasarą pakviečiame į 2–3 geros džiazo muzikos koncertus. Bilietai pigūs, tad klausytojų susiburia daug. Taigi, ištisus metus matomas festivalio ženklas įgauna vis didesnę svarbą.

Kokie naujausi XXI „Kaunas Jazz“ įspūdžiai?

Pasibaigęs festivalis buvo sunkus, teko važinėti į „Girstučio“ kultūros centrą, kuris tolokai nuo Vienybės aikštės. Kai koncertai vykdavo VDU didžiojoje salėje, kuri šiuo metu remontuojama, viską išgirsti bei pamatyti būdavo lengviau, užtekdavo pereiti per gatvę.

Kalbant apie programą, galvoju, kad kas ko ieškojo, tą ir rado. Nebūtinai visa skambėjusi muzika man patiko, bet taip ir neturėtų būti. Suprantama, organizuodami festivalį norime, kad būtų kuo daugiau klausytojų, tačiau jiems aklai nepataikaujame, turime savo skonį. Grupė gali neturėti ilgo pasiekimų sąrašo, bet jeigu jos ekspresija užkariauja, pavyzdžiui, jaunimo simpatijas – puiku. Aš pats mėgstu labai įvairią muziką, pradedant klasikine ir baigiant populiariąja, jeigu tik ji kokybiška.

Nors pastebėjau, kad labai daug muzikos nebesiklausau. Kartais norisi pauzės ir tylos.

Kokių naujienų „Kaunas Jazz“ planuoja rudenį ir kitąmet?

Turiu pasižadėjimą... Prieš pusmetį lankiausi Elektrėnuose, kalbėjausi su politikais, prisiminėme, kad pirmasis džiazo festivalis įvyko Elektrėnuose, o ne Birštone, kaip dažnai pasakoma. Tuomet koncertavo dar jaunas saksofonininkas Courtney’is Pine’as iš Didžiosios Britanijos, vėliau su savo grupe keturis kartus grojęs mūsų festivaliuose. Kaip ir kam sovietmečiu jį pavyko atsivežti, nežinau.

Neseniai skambino Elektrėnų meras, priminė pažadą. Pasitarę galvojame, kad „Kaunas Jazz“ koncertas pusiaukelėje tarp Kauno ir Vilniaus būtų patogu abiejų miestų džiazo mėgėjams.

Dirbote Kauno Kultūros skyriaus vedėju, prieš vienuolika metų tapęs politiku buvote Seimo narys, kultūros ministras, šiuo metu esate sveikatos apsaugos ministro patarėjas. Kokias sritis kuruojate? Ką pasakytumėte apie žmogaus dvasinės ir fizinės sveikatos sąsajas?

Mano darbo sritys – ryšiai su Seimu, kitomis ministerijomis, ministro išvykų organizavimas, analitinis darbas.

Be abejo, menas, kultūra ir sergančiam žmogui reikalingi bei svarbūs. Kalbamės su Prezidentės patarėjais ir Dailininkų sąjungos atstovais, inicijuojame parodas ligoninėse, esame įsitikinę, kad gražioje aplinkoje ligonis sveiksta greičiau. Muzikos terapija irgi labai veiksminga, kas įrodyta atlikus tyrimus, apie tai parašyta ne vienas mokslinis darbas.

Kaip manote, kodėl dažnas pakalbintas politikas apie kultūrą šneka gražiai, nusiteikęs kuo palankiausiai, o Seime, svarstant finansavimą, kultūra nustumiama šalin kaip podukra?

Teko ne kartą įrodinėti, pradedant miesto merais, baigiant premjerais, kad litas, atiduotas kultūrai, išgelbėja litus, prarandamus nulaužiant kelio ženklus, gydant traumas. Deja, akivaizdžios tiesos suvokiamos sunkiai... Pasak apskaičiuotų ES kūrybinių industrijų, vienas euras, investuotas į kultūrą, per mokesčius grąžina du eurus, o naujai įsteigtas kultūros darbuotojo etatas sukuria apie dvi darbo vietas paslaugų sferoje. Kitas klausimas, mokesčių mokėtojai turėtų suprasti, – kultūrą būtina finansuoti.

Vėlgi – į teatrą žmogus turėdamas pinigų gali nueiti arba ne, pastebimai matomų pasekmių nebus, o susirgus, gelbstint gyvybines organizmo funkcijas, be vaistų neapsieisi. Ir politikai, skirstydami lėšas, priima sprendimus ne kultūros naudai.

Pridursiu, kad esu dalinio kultūros projektų finansavimo šalininkas. Esama šiltnamio sąlygomis gyvenančių kolektyvų, kurių sąmatos bei ataskaitos kelia rimtų dvejonių, stinga skaidrumo, tuo įsitikinau dirbdamas kultūros ministru. Blogai, kad mokesčių politika šiuo metu menininkams labai nepalanki, ją reikėtų tobulinti. Latviai randa būdų palengvinti kūrėjų gyvenimą, Lenkijoje, palyginti su Lietuva, šiltnamio sąlygos, menininkai moka maždaug dešimties procentų pajamų mokestį. Ir viskas!

Pokalbį užbaikime žodžiu „Kaunas Jazz“.

Kaip sakiau, džiazas yra mano pomėgis. Kai užėmiau atsakingas kultūros darbuotojo pareigas, festivalio meno vadovo postą, kad nebūtų interesų konflikto, neprasilenkčiau su etika, perdaviau dukrai Indrei. Džiaugiuosi, kad jai sekasi gerai, prie organizacinio darbo prisidedu vis mažiau, jeigu paklausia – patariu.

Man smagu matyti laimingus žmones, išeinančius iš „Kaunas Jazz“ koncertų. Laimė ne tada, kai tau gerai, laimė, kai kitam gerai, o tu prie to prisidedi. Smagiau duoti, negu gauti, bet nieko negaudamas, neuždirbdamas, negalėsi ir duoti. Mes iš sutaupytų lėšų išleidžiame kalendorių, bukletų, kuriame filmus, įrašome CD ir DVD. Kartais pagalvoju: būtų paprasčiau pravalgyti...

Jeigu neužsiimtumėte leidyba, festivalio sklaida džiazo gerbėjai organizatorius kompaktinėmis plokštelėmis užmėtytų! Dėkui, kad esate. Sėkmės!

Legendinis Bobby’is McFerrinas ir koncerto vedėjai, festivalio „Kaunas Jazz“ meno vadovė Indrė Jučaitė ir kompozitorius, gitaristas Alfredas Kukaitis Kauno sporto halėje. Marijaus Petrausko nuotrauka

Indrė Jučaitė: „Džiazas yra laisvė jaučiant atsakomybę“

Ar šis festivalis kuo nors ypatingas? Kokie įspūdžiai jam įvykus?

Tradicinis festivalis. Kiek galėjome, išlaikėme tas pačias vietas, išskyrus remontuojamą VDU salę, teko persikelti į „Girstutį“. Didžiausia sėkmė, kad prisikvietėme Bobby McFerriną. Dėl mums nežinomų priežasčių jis kurį laiką nekoncertavo, mes trejus metus dirbome, kad atvažiuotų. „Kaunas Jazz“ festivaliui, mūsų klausytojams – didelis įvykis. Tokio lygio muzikos genijų pasaulyje nedaug. Koncertas halėje – ne pabaiga, turime kitų sumanymų...

Koks jis, žmogus-orkestras? Aprodėte jam Kauną?

Į Kauną B. McFerrinas atvažiavo iš Rygos, kitą dieną po koncerto vėl išvyko, tad pamatyti miestą nebuvo laiko. Pagaliau svarbiau ne festivalio svečių pasivaikščiojimas Senamiestyje ar Santakoje, o ryšys su klausytojais.

Žmogus jis paprastas, lengvai bendraujantis, tuo galėjote įsitikinti per koncertą. Kai su juo kalbiesi, matai, kad jis čia, šalia, bet ir kažkur savyje...

Apie festivalį girdėjosi ir pagiriamųjų žodžių, ir kritikos...

Atsakysiu, kad džiazas aprėpia daugybę muzikos stilių. Aš priimu pastabas, kritiką, jeigu ji argumentuota. Įsiklausydamas augi, tobulėji.

Kur ir kaip atsirenkate festivalio muzikantus?

Susiorientuoti padeda vykstantys festivaliai, partneriai, esame „Europe Jazz Network“ narys. „Nord Sea Jazz“ persikėlė iš Hagos į Roterdamą, nors Hagoje irgi liko džiazo festivalis, tik mažesnis. „Nors Sea Jazz“ tęsiasi tris dienas nuo ryto iki vakaro, nežmoniškai daug klausytojų, turi aiškiai žinoti, kur eini. Festivalio metu pasitikrini, ką dažnai žinai iš CD, video, straipsnių, kurių paštu gauname kalnus, pamatai muzikantus gyvai.

„Kaunas Jazz“ bendradarbiauja su Talino „Jazz Kaar“, Suomijos Espoo miesto „April Jazz“, Rygos „Rigas Ritmi“. Mes tarpusavyje deriname koncertus, keičiamės grupėmis, diskutuojame, kuriuos garsiausius pasaulio atlikėjus pasikviesti. B. McFerrinas turėjo keturis koncertus.

Iš kur atvyksta klausytojų į „Kaunas Jazz“? Mačiau dirbančių užsienyje kauniečių, kurie atostogas derina su festivaliu...

Kiek esame pastebėję, atvažiuoja italų, norvegų, amerikiečių, britų, estų, latvių... Kai kurie – grupėmis.

Su Alfredu Kukaičiu esate festivalio koncertų vedėjai. Ar daug patiriate netikėtumų? Muzikantai parodo savo kaprizų?

Senokai įsitikinau – kuo aukštesnės klasės muzikantas, tuo jis paprastesnis. Mes irgi elgiamės pagarbiai, stengiamės sudaryti deramas sąlygas. Kiti festivaliai dažniausiai nepasitinka svečių, muzikantai turi susirasti organizatorius patys, mes bendraujame nuo atvykusiųjų pirmojo žingsnio Lietuvoje.

Scenoje visaip nutinka. Turi pradėti, o muzikantas pasiklydęs, užsisvajojęs... Smuikininkas Omaras Puente iš Kubos prieš mėnesį paklausė, kokia yra labai žinoma, populiari lietuviška melodija, paprašė natų. Koncerto metu išgirdome „Ant kalno mūrai...“

Pavasaris, o pakvietėte tiek mažai moterų. Kodėl?

Tikrai ne sistema, o atsitiktinumas. Mes pasitaisysime (juokiasi).

Kur dingo Jazz session, paprastai pavadinami „džemais“. Klausytojai „Combo“ klube jų pasigedo...

Visų pirma lietuviams muzikantams pasidarė nebeįdomu, ant scenos lipa nebent užsieniečiai. Nusivyliau... Jeigu esi savo srities specialistas, entuziastas, kodėl nepasimokius iš kitų kultūrų, nepabendravus su kitokio mąstymo muzikantais.

Nors pagrojimų „Combo“ klube buvo, tik po ilgokos pauzės. Klausytojai norėtų žvaigždžių, tačiau prieš koncertą jie ilsisi, o po – būna pavargę, be to – metas vėlus. Nebent svečiai neina miegoti, lėktuvas, pavyzdžiui, šeštą ryto...

Ką išgirsime per „Kaunas Jazz 2011 Ruduo“ koncertų ciklą?

Esu paslaptinga ir prietaringa, nesakysiu. Turiu suderinti, pasirašyti kontraktą, tada prabilsiu garsiai. Bandau megzti didesnį mazgelį. Na, tokį... Ne, nekalbėsiu!

Pavyksta atsipalaiduoti per džiazo koncertus, atsiriboti nuo profesionalaus galimų „Kaunas Jazz“ dalyvių vertinimo?

Atsipalaiduoju. Vasario gale buvau Lenkijoje, prie Čekijos sienos, grojo pianistas legenda Ahhadas Jamacas. Klausiausi susižavėjusi.

Kokios muzikos klausotės be džiazo?

Mėgstu klasikinę muziką, simfonijas, fortepijoninę muziką, išskirčiau Aleksandrą Skriabiną. Muzikos klausausi sezonais, žiemos kompozitorių niekada nepasigendu vasarą.

Įdomu. Kas, pavyzdžiui, Jūsų „žieminis“ autorius?

Patinka Steewas Wonderis, dažnai groja Mike’as Sternas. Apskritai prie geriausiųjų priskirčiau Arturo Sandovalo CD, o dabar – ir B. McFerriną.

Tėtis – sumanė „Kaunas Jazz“, mama – festivalio direktorė. Ar dažnai suremiate kaktas, ginčijatės sudarant programas, kviečiant atlikėjus?

Programos sudarymas – mano daržas, bet pasitariu, įsiklausau į kitų nuomones.

Pasiginčijame, tačiau nesipykstame. Man, pavyzdžiui, patiko „Seeka“ iš Nyderlandų „Combo“ klube, tėčiui – nelabai. Jaunimui tokios muzikos reikia, tik vyresnieji težino – jos geriausia klausytis šokių aikštelėje, o ne sėdint prie staliukų.

Kaip nusakytumėte džiazą?

Džiazas yra laisvė. Bet laisvė jaučiant atsakomybę. Grojantys muzikantai – komanda, reikia gerbti ir kito mintis, leisti, netrukdyti išsisakyti.

Ačiū, kad kalbėjotės. Laukiame, paslaptingoji Indre, kada prabilsite apie rudens koncertus.