Neries regioninio parko direkcijos darbuotojai atliko pelėdinių paukščių apskaitą. Parko miškuose suskaičiuota 11 naminių pelėdų (7 patinai, 4 patelės). Daugiausia jų aptikta Dūkštų ąžuolyne. Tai dar kartą patvirtina, kad šis miško masyvas iš kitų parko miškų išsiskiria ypatingos biologinės įvairovės gausa.

„Tenka pastebėti, kad naminėms pelėdoms mielesnė dešiniajame Neries krante esanti regioninio parko dalis“- sako Neries regioninio parko direkcijos ekologas Aivaras Jefanovas. „Šiame Neries krante vyrauja mišrūs lapuočių, spygliuočių miškai, kurie yra produktyvesni biologinės įvairovės atžvilgiu. Kairiajame Neries upės krante daugiau aptiksime spygliuočių medžių, čia prastesnės mitybinės sąlygos, tad ir šios rūšies pelėdų mažiau“.

Kitų dviejų rūšių pelėdų (žvirblinių pelėdų ir lutučių), deja, šį kartą nebuvo aptikta. Apskaitų metu ypač buvo tikimasi rasti žvirblinę pelėdą, kadangi šią žiemą ji parke buvo pirmą kartą atsitiktinai pastebėta. Taip pat nebuvo rastos ir lututės, nors jos paprastai gyvena senuose spygliuočių miškuose, kurių parko teritorijoje tikrai netrūksta. Pelėdinių paukščių apskaitos Neries regioniniame parke buvo vykdytos 2003 – 2004 metais. Tuomet taip pat buvo aptiktos tik naminės pelėdos.

Kaip gi nustatyti, ar pasirinktoje vietoje gyvena naminės pelėdos? Jų apskaitos (kaip ir kitų rūšių pelėdinių paukščių) vykdomos pavasarį, kelias minutes transliuojant naminių pelėdų patinų balso įrašus pasirinktuose brandaus miško sklypuose - netoli retmių, aikščių, laukymių. Jei aplinkinėse teritorijose gyvena naminės pelėdos, jos būtinai atsišaukia. Kartais net gi atskrenda ir, nutūpusios netoliese ant medžio šakos, pradeda ūkauti. Keistas jausmas: buvęs tylus miškas, staiga lyg atgyja. „Kartais žmonės sako, jog naktį išgirdę ūkaujančią pelėdą, pasijunta labai nejaukiai. Man naktyje išgirsti atsišaukiančios pelėdos balsą, pamatyti ją pačią yra nepaprastai užburiantis jausmas,“ - sako Neries regioninio parko direkcijos darbuotojas Saulius Pupininkas.

Naminė pelėda Lietuvoje nereta. Ji, kaip ir dauguma jos gentainių, yra sutemų paukštis, aktyviausia prietemoje ir naktį. Naminė pelėda yra sėsli ir žiemoja mūsų šalyje. Ji peri daugiausia senų medžių drevėse, genių iškaltuose uoksuose bei specialiuose  inkiluose. Jos maistas gana įvairus, tačiau dažniausiai minta smulkiais žinduoliais -  pelėnais, pelėmis, žiurkėmis, kurmiais  ir kt. Taip pat lesa ir vabzdžius, kartais ir smulkius paukščius.

Be naminės pelėdos, Lietuvoje sutinkama dar 11 pelėdų rūšių. Pelėdinių šeimai priklauso veisimosi ar mitybos pobūdžiu, dydžiu labai skirtingi paukščiai. Čia ir didžiulis apuokas, ir mažytė žvirblinė pelėda. Visi šios šeimos paukščiai yra pilkų slepiamų spalvų. Jų galva labai judri – ją pelėdos gali pasukti net iki 270º. Kūnas apaugęs minkštomis ir puriomis plunksnomis, todėl šių paukščių skrydis beveik negirdimas. Tai padeda šiems nakties medžiokliams netikėtai užklupti auką. Jie skraido tyliai ir vikriai. Medžioklė pagrįsta tykojimu, sekimu ir netikėtu užpuolimu sutemose. Taip pelėdos prisitaikę medžioti tamsoje šmirinėjančius gyvūnus, kuriuos dieną gainioja plėšrieji paukščiai.

Neries regioninio parko informacija