1. Kas yra „darbas“ ir „laisvalaikis“

Umberto Eco teisus: mąstome ankstesnių kartų paliktomis sąvokomis, jose kaip garde uždarytas mūsų protas, ir tik labai lėtai ir sunkiai perlipame per ežias, žyminčias mums tėvų ir senelių perduotą palikimą. Tos tvoros – tai kalba, žodžių reikšmės, kuriose kartais tiek vienas su kitu niekaip nesiderinančių, kad verta pasiaiškinti ir atsirinkti, kurios reikšmės yra teisingos, o kurios primena apie žmonijos klystkelius. Ypač svarbu taip išgryninti sąvokas, lydinčias žmoniją nuo pat jos priešaušrio – tokias kaip „darbas“, paminėtas jau septintoje Biblijos eilutėje: „Dievas padarė...“ (Pr 1, 7).
Anot Lietuvių kalbos žodyno internete, „darbas“ yra „tikslingas, visuomenei naudingas žmogaus veikimas, reikalaujantis protinių ar fizinių jėgų įtempimo, dirbimas, veikla, triūsas“, kitos reikšmės: „tam tikra veiklos sritis gamyboje“, „kas padirbta, padaryta, atlikta“ ir „gamybos, atlikimo kokybė, būdas“ (iš www.lkz.lt). Šiame apibrėžime svarbiausia, kad darbu vadintinas tik toks užsiėmimas, kuriuo siekiama kokio tikslo; dar jis turi būti ne privatus, bet visuomeninis, viešas, ir galiausiai - reikalaujantis įtempti jėgas.

„Darbo“ priešybė – „laisvalaikis“ – atskiros savasties kaip ir neturi: žodynas jį apibrėžia kaip „laisvą nuo darbo laiką“. Jam skirta vos pora eilučių – keliasdešimt kartų mažiau nei darbui – ir kyla pagrįstas įtarimas, kad sąvoka „laisvalaikis“ sukurta neseniai ir gilesnių šaknų lietuvių mąstysenoje jis neturi. Kiek kitaip yra kalbose, perėmusiose lotynų kalbos sąvokas drauge su jose užkonservuota romėnų laisvalaikio organizavimo patirtimi: ten abi sąvokos turi savastį ir yra beveik lygiavertės, kaip, pavyzdžiui, anglų kalbos poroje „work - leisure“ arba ispanų „trabajo - ocio“. Regis, lietuvių kalba susiformavo dar tais senais laikais, kai žmonės dar neturėjo kada dykinėti, o patarlių išmintis nesiekia toliau Reformacijos laikų, kai prasidėjo darbo kultas ir apie tokį smerktiną dalyką kaip laisvas (tai yra nepanaudotas darbui, iššvaistytas) laikas kalbėti buvo tiesiog nepadoru. Tad mūsų patarlėse darbas supriešinamas su rimtesniais dalykais, tokiais kaip valgymas, atlyginimas, miegas, arba su tokiais smerktinais užsiėmimais kaip tinginystė, „zabava“ (pramogavimas), „pateika“ (poilsis) ir ponavojimas (tai yra, dykystė arba ilsėjimasis nepavargus).
Dar visai neseniai „laisvalaikis“ ir kitose kalbose buvo apibrėžiamas kaip dykas, tai yra, tuščias, nevaisingas, bevertis laikas, „mirusios valandos“ – ispanų sociologas J. M. Percevalis šį reiškinį vadina „laisvalaikio demonizavimu“. Pats žodis „laisvalaikis“ lietuvių kalboje aiškiai buvo sukurtas tik atsiradus poreikiui kaip nors neutraliai apibrėžti laisvą nuo darbo laiką, vis reikšmingesnį visuomenės egzistavimui: juk laisvalaikiu einame... pirkti! O pirkdami įsukame gamybos ratą, vartojimas tampa rinkos ekonomikos varikliu. Be to, pramogaudami laisvalaikiu irgi padedame sukurti daugybę darbo vietų. Laisvalaikis visuomenei tapo beveik toks pat svarbus kaip ir darbas – ji net dažnai apibrėžiama kaip vartojimo arba laisvalaikio visuomenė. Todėl anglai Oxford'o žodyne nuo aštuntojo dešimtmečio ėmė pateikti neutralų „leisure“ apibrėžimą, juo pasekė ir prancūzų „oisivete“, vokiečių „Freizeit“ ar ispanų „ocio“. Tik tai padarius atsiveria kelias rimtai studijuoti šį svarbų reiškinį, tai yra kurti Freizeitssoziologie („laisvalaikio sociologiją“ – H. W. Prahl'io monografijos pavadinimas) ar įsteigti universitete „laisvalaikio organizavimo magistro“ studijas – negirdėtas dalykas tais laikais, kai laisvalaikio sinonimai buvo dykinėjimas, tinginystė ir valkatavimas (iš 1979 m. ispanų kalbos sinonimų žodyno).
Šie semantiniai poslinkiai liudija, kaip pakito mūsų mąstysena: jau „pamiršome“, kad laisvalaikis yra naujas tinginystės vardas, taip pat kaip ir atsiejome darbą nuo viešosios erdvės. Aukščiau atkreipėme dėmesį, kad Lietuvių kalbos žodyne, kur pateikiami pavyzdžiai iki 2001 m., darbas įkyriai apibrėžiamas kaip „visuomenei naudingas žmogaus veikimas“ arba siejamas su veikla gamyboje, tačiau to paties Lietuvių kalbos instituto parengtas Dabartinės lietuvių kalbos žodynas jau jo atsisako ir apibrėžia darbą tiesiog kaip „fizinę bei protinę veiklą, dirbimą“ (www.dlkz.lt). Tad nuo šiol jau ir indų plovimas, dulkių valymas ir kapstymasis darže prie namų, pasirodo, yra darbas, nors visuomenei nuo to nei šilta, nei šalta, o ir gaminti nieko negaminame.
Tačiau vienas dalykas nepasikeitė: darbas ir toliau yra „reikalaujantis protinių ar fizinių jėgų įtempimo“ užsiėmimas, tai yra „triūsas“. Ispanų kalboje sinonimai dar iškalbingesni: „vargas, sunkumai, kliūtis, trukdis, pastanga, šunybė, bausmė, kančia, širdgėla, skausmas, prakaitas, trūkis...“ Tačiau, kaip jau minėjome, vis tiek jo ieškome ir ilgimės. Šie priešataravimai net patarlėse atsispindi: pavyzdžiui, jų rinkinyje internete galima rasti tyčia viena šalia kitos sudėtas tokias patarles kaip „už gerą darbą vis piktu užmoka“ ir  „už gerą darbą gerai ir užmoka“ arba  „nuo darbo nebūsi kuprotas, tik bagotas“ (ir atvirkštinis variantas  „iš darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas“) ir „nuo darbo ir arkliai gaišta“ (www.aruodai.lt/patarles). Tad, regis, ir mūsų seneliams buvo nelabai aišku, kaip vertinti tokią gyvenimo rakštį kaip darbas. Toliau esė – apie šią sąvoką supančias „tvoras“, pradėtas tverti nuo pat Adomo ir Ievos laikų.  

2. „Gamtavaikiai“: vieno žmogaus darbas – viena gyvybė

 Čia žodį „laukiniai“ pakeičiau „gamtavaikiais“, kad į jį šalia džiunglėse ir atokiuose kalnų slėniuose įsikūrusių genčių tilptų ir tokios mūsų amžininkų bendruomenės kaip amišai (The Amish) JAV ir Kanadoje ar „naujieji kaimiečiai“ Pietų Prancūzijoje, perėmę hipių tradicijas. Šioms bendruomenėms bendra tai, kad jose beveik nėra darbo pasidalijimo: kiekvienas žmogus moka viską, ko reikia išgyvenimui.
Ir mes ilgimės tokio paprastumo: tą rodo reklaminių filmukų siužetai ir didėjantis kaimo turizmo populiarumas, o kur dar tokie egzotiški pasiūlymai atostogoms kaip išlikimo stovyklos žiemą Prancūzijos kalnuose, kai tenka išmokti net ir kiškių susimedžioti ir juos savo rankomis išdarinėti. Turbūt, smagu taip „atsijungti“, kai stresas darosi nepakeliamas, o  gyvenimas – toks sudėtingas, kad dažnai nežinom, kodėl darom vieną ar kitą dalyką. Tokio ilgesio įkvėpti net anekdotą sukūrėm apie laukinį ir kapitalistą: kapitalistas atplaukia į tropikų salą ir pamato čiabuvį, kuris guli sau ramiai po palme, kai nukrenta kokoso riešutas, jį prisitraukia koja, pageria, pavalgo ir toliau guli. Kapitalistas sako: „Tai drybsai? O kodėl neini dirbti?“– „O kam?“ – „Na, uždirbtum pinigų.“ – „O kam?“ – „Galėtum ką kitą pasamdyti, kad už tave dirbtų, tada tau nereikėtų dirbti.“ – „Tai aš ir dabar nedirbu.“
Žinoma, tiesos šiame anekdote tiek pat kaip ir citrininių ledinukų reklamoje, kur matome, kaip jų skonis akimirksniu perkelia žmones iš pilkos, sausakimšos ir išmetamųjų dujų persmelktos gatvės į gaivų kalnų slėnį. „Laukiniams“ irgi tenka dirbti, bent jau savo nendrines lūšneles po kiekvieno cunamio ar uragano atsistatyti ir nė penkiasdešimties nesulaukusius giminaičius palaidoti. Tačiau vienas dalykas jiems gerokai aiškesnis nei mums: jie puikiai žino, kodėl dirba. Lygiai kaip Adomas, kuriam veido prakaitas buvo tapatus duonos kąsniui burnoje.

Šį principą nuostabiai suformulavo senegaliečių rašytojas, baigęs filosofijos studijas Paryžiaus Sorbonoje, Cheikh Hamidou Kane. Garsiajame savo romane „Dviprasmiškas nuotykis“ (L'aventure ambiguë, 1961) jis analizuoja, kaip Vakarų civilizacijos atnešta iš pažiūros nekalta pažanga (mokyklos) jo gentainiams išmušė iš po kojų kai kuriuos esminius gyvenimo sanklodos principus – tiek, kad natūraliausia išeiga jiems tapo beprotybė ar savižudybė. Vienas iš tokių esminių principų buvo darbo samprata: „Anksčiau egzistavo visuotinis dėsnis, teigęs, kad vieno gyvo [padaro] darbas galėjo išmaitinti tik vieną gyvybę.“ Šis dėsnis toks paprastas ir aiškus, kad padeda priimti net ir prievartinę darbo kaip kančios dimensiją: „Galime dirbti priversti – tam, kad nutildytume didžiulį skausmą, gimstantį iš kūno ir žemės alkio, kad nutildytume visus tuos mus supančius ir iš mūsų reikalaujančius balsus. Tuomet dirbame tam, kad save išlaikytume, kad išsaugotume rūšį.“

Nenuostabu, kad taip gyvenant įgyja didžiulę reikšmę dosnumas, vaišingumas, svetingumas: tiesiog nėra nereikalingų daiktų, kiekvienas niekniekis, net spalvotų stikliukų amuletas padeda išsaugoti gyvybę, tad yra neįkainojamas, juo dalintis – tai lyg dalintis gyvybe. Šis ryšys – tiesioginis, nes mainuose dar nedalyvauja pinigai. Žmonės tegali kaupti daiktus, skirtus vartoti, kuriuos nelabai išsaugosi ir norėdamas, nes jie genda beveik taip pat greitai, kaip ir dangiškoji mana, kurios tegalėjai pasirinkti tai dienai. Tad jau geriau pasidalinti su kitais ir taip juos susaistyti dėkingumo ryšiais – gal kada ir jie galės pasidalinti gyvybe su vaišingai juos priėmusiu šeimininku. Ir keistas dalykas: moralės sociologijos specialistė Maria Ossowska ironiškai sako, kad vaišingumas sunyko, kaip tik tuomet, kai buvo išrasti pinigai. Šitie gi negenda, jais nebūtina dalintis, galima krauti sau į čiužinį juodai dienai ir nekurti su kaimynais tarpusavio solidarumo saitų.  

Cheikh Hamidou Kane teigia, kad Vakaruose šis dėsnis „vieno darbas – viena gyvybė“ jau nebegalioja, nes „ten vieno darbas gali išmaitinti daug, kaskart vis daugiau žmonių.“ Šių dienų nedarbo sąlygomis jo žodžiai skamba pranašiškai: „Vakarams tuoj jau nereikės žmogaus, kad dirbtų. Užtenka labai mažai gyvybių tam, kad būtų nudirbtas neaprėpiamas darbas.“ Dabar dirba mašinos, o kur jų neišeina pritaikyti, pasidaliname darbą, ir taip jis tampa vis našesnis, gyvename geriau nei bet kada anksčiau, na ir kas, kad sugriauname dėsnį „vieno darbas – viena gyvybė“?

Tiksliau, jį praskiedžiame ir išdaliname į tiek atskirų smulkių operacijų, kad tas ryšys tarp darbo ir gyvybės tampa nematomas. Štai liberaliosios kapitalizmo ekonomikos „tėvo“ Adamo Smitho esė „Tautų turtų prigimtis ir priežastys“ pateiktas pavyzdys iš tų laikų, kai anglai išrado manufaktūras: amatininkas, gaminantis smeigtukus, geriausiu atveju jų sugebėdavo pagaminti 200 per dieną. Tuo tarpu fabrikėlyje, kur 10 darbininkų buvo pasidalinę visą darbą į 10 operacijų, kiekvienas galiausiai įsimiklindavo tiek, kad jie pagamindavo 48 000 smeigtukų per dieną. Koks turtų šaltinis! Tik viena maža bėda: atskirai paimtas kiekvienas manufaktūros darbininkas jau nemokėjo net smeigtuko pagaminti, kad jį pardavęs išsaugotų savo gyvybę... Koks gi tu pasaulio kūrėjas ir gamtos valdovas, jei visą dieną tik karpai vielą? Po tokios mechaniško darbo dienos ne vienas imame elgtis kaip Charlie Chaplino sukurtas veikėjas, kuris visą dieną fabrike spaudęs mygtukus, po darbo susitikęs su savo mergina užsimiršęs ima spaudinėti jos suknelės sagas.

O XX amžiuje, siekiant dar didesnio darbo našumo, vienas gudruolis vardu Frederickas W. Tayloras išrado „teilorizmą“, tai yra būdą, kaip dar optimaliau išnaudoti darbo laiką: jis stebėdavo dirbančiųjų judesius, siekdamas juos taip sudėlioti, sustyguoti, suderinti, kad darbas eitųsi daug sparčiau. Kuo mechaniškesni darbininko judesiai tuo geriau... Gerai, kad Karlas Marxas gyveno anksčiau ir to nematė – kitaip jis greičiausiai nebūtų užčiuopęs skirtumo tarp bitės triūso ir žmogaus darbo, padarančio žmogų žmogumi.

Regis, na ir kas? Kad tik pinigus mokėtų, galima ir pakentėti tas aštuonias darbo valandas. Tik kyla nemaža problema: spaudinėdami mygtukus pamirštame, kaip rūpintis gyvenimu. Jei staiga užsidarytų supermarketai, ar daug kas iš mūsų žinotume, kur ir kaip „susiveikti“ maisto? Na, mes, lietuvaičiai, dar šiek tiek apie tai nutuokiam: ne veltui kone visi dar vadiname save „antrąja karta nuo žagrės“, o savaitgaliais keliuose, vedančiuose iš didmiesčių į kaimus ir sodo sklypus, susidaro kamščiai, ypač bulviakasio ir bulviasodžio metu. Tačiau tikriems kelių kartų miestiečiams nėra taip paprasta. Pažįstu vieną ispaną, kuriam plaukai ant galvos pasišiaušė pamačius, kaip jo draugė lietuvaitė valgo braškes tiesiai nuo krūmo. O dar liežuvauja žmonės, kad Hollywoodo žvaigždė Cameron Diaz svečiuose pas ispanų kilmės aktorių Antonio Banderasą išlėkė iš virtuvės isteriškai šaukdama, kad ten yra „negyvas gyvulys“. Pasirodo, jai šleikštulį sukėlė ispanų virtuvės pasidižiavimas – tradiciniu būdu vytintas kumpis, kurio kilogramas gali kainuoti net 460 eurų (2005 metais jį pirkę japonai paklojo 3200 eurų už vienetą)! Tačiau gležnoji Cameron viso labo matė nupjautą kiaulės koją. Juokai juokais, tačiau kiek iš mūsų – ir ne vegetarų, bet mėsėdžių – atlaikytume tradicinių lietuviškų skerstuvių vaizdą? Jei kas nori pasitikrinti, tepasižiūri Nikitos Michalkovo filmą „Urga, meilės teritorija“ (1991, Rusia, Prancūzija), kaip vienišoje jurtoje gyvenanti klajoklių šeima pjauna avį atsitiktinio svečio garbei. Maži vaikai apsupę tėvą atidžiai stebi, kaip jis pamažu švelniai išplėšia avies širdį, kad nė lašas brangaus kraujo neprasilietų ant žemės – panaudojama viskas iki paskutinio plauko.

Šie vaikai jau nuo mažumės žino, ką jie valgo ir kaip tą maistą susirasti. Čia jie toli pranoksta mus, besipiktinančius „laukinio“ žiaurumu (bet ir toliau perkančius dailiai įpakuotą mėsytę parduotuvėje), kaip pranoksta prancūzų literatūros dėstytoją Bruno, vieno populiariausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų Michelio Houellebecqo romano „Elementariosios dalelės“ (Les Particules élémentaires, 1998) veikėją. Jis prisipažįsta: „Aš niekam netinku, – tarė Bruno su rezignacija. – Nemokėčiau net auginti kiaulių. Nežinau, nei kaip gaminamos dešrelės, šakutės, mobilieji telefonai. Nesugebu pagaminti nė vieno iš mane supančių daiktų, kuriuos naudoju ar valgau; netgi nepajėgiu perprasti paties jų gamybos proceso. (...) Esu ekonominės-industrinės sanklodos išorėje, ir netgi negalėčau užtikrinti savo paties išgyvenimo: nemokėčiau prasimaitinti, apsirengti ar apsisaugoti lauke. Mano techninės žinios yra šiek tiek mažesnės nei neandertaliečio. Esu visiškai priklausomas nuo mane supančios visuomenės, tačiau aš pats jai esu paprasčiausiai nenaudingas; juk vienintelis dalykas, kurį sugebu, tai - kurti abejotinus komentarus apie pasenusius kultūros objektus. Nepaisant to, gaunu atlyginimą ir dar priedo gerą atlyginimą, daug aukštesnį nei vidutinis.“

Turbūt kaip tik čia slypi raktas į Robinzono Kruzo tipo veikėjų populiarumą. Juos puikiai apibūdino populiarios romantinės komedijos „Šešios dienos ir septynios naktys“ (1998, JAV, rež. Ivan Reitman) veikėja: „Tai tokie vyrukai, na, tie visų galų meistrai, kuriuos išsodini negyvenamoje saloje tik su kišeniniu peiliuku rankoje, ir jie tau per savaitę pastato prekybos centrą.“ Kaip tik tokia yra Jane Auel sukurtos romanų serijos apie akmens amžiaus žmones veikėja Aila: penkiolikmetė mergaitė, kuri, gentainių palikta, sugebėjo ne tik pati viena išgyventi sunkią ir pavojingą žiemą, bet dar ir išgelbėjo ir išmaitino kitą žmogų (graži romantiškos istorijos pradžia). Šis buvusios namų šeimininkės kūrinys išsilaikė perkamiausių knygų dešimtuke iki pat pasirodant kitos namų šeimininkės sukurtam Hariui Poteriui.
Kiti populiariosios kultūros pavyzdžiai – milijonus prie televizijos ekranų sutraukiančios laidos apie „survivors“ (angl. „išlikęs gyvas“), arba anglų nuotykių ieškotojo Bearo Gryllso dokumentinių filmų serija apie tai, kaip išgyventi atšiauriausiose planetos vietose – dykumose, kalnuose, džiunglėse... TV anonsas bando paaiškinti jų populiarumą tuo, kad jie, esą  „išmoko elementarių dalykų, kaip išgyventi tokiomis aplinkybėmis, į kurias gali pakliūti bet kuris nuo grupės pasimetęs turistas.“ Tačiau kiek iš mūsų trenkiasi į tokias vietas? Tikrai jau ne milijonai šio anglo gerbėjų visame pasaulyje – jau tikrai ne viena mano draugų pora, tikri asfalto vaikai, nemokantys net vaikščioti pieva: jie po sunkios darbo savaitės savaitgalį ritasi iš lovos ankstyvą valandą (dešimtą ar vienuoliktą ryto) vien tam, kad nepražiopsotų eilinės Bearo avantiūros. Regis, sau pakankamo žmogaus mitas gyvuos tiek pat kaip ir žmonija, ir mūsų anūkai taip pat patyliukais svajos, kaip būtų smagu gyventi sau kokiame „Namelyje prerijose“.

Taip gyvenant tampa daug aiškiau, kaip sutvarkytas pasaulis. Ką gali apie tai pasakyti žmogus, visą dieną karpantis vielą? Arba maištingojo provokuotojo Aldous'o Huxley'io sukurto tobulai organizuoto ir sustyguoto pasaulio gyventoja, tobulai išmananti siaurą savo sritį, kurios žinios jai buvo diegiamos nuo pat motinos įsčias atstojusio mėgintuvėlio laikų? Šis „naujas šaunus pasaulis“ veikia kaip laikrodis, kur kiekvienas žino, ką ir kaip turi daryti, tačiau kai ši jo narė netyčia paliekama „laukinių“ rezervate tarp atšiaurių Naujosios Meksikos dykumų, jai tenka mokytis elementariausių dalykų. Blogiausia, kai jau rezervate pagimdytas sūnus pradeda ją klausinėti, kaip veikia pasaulis: „Yra tiek dalykų, kurių nežinau! Aš ir neturėjau jų žinoti, aišku. Noriu pasakyti, kai vaikas tave klausia, kaip veikia malūnsparnis arba kas padarė pasaulį... Na, ką gali jam atsakyti, jei esi Beta [antros aukščiausios socialinės kastos narė. Vert. past.] ir visą laiką dirbai Apvaisinimo Salėje? Ką gali jam atsakyti?“ Nenuostabu, kad augančiam berniukui atrodė daug įtikimesnį genties senolių mitai ir legendos: juk jo motina nesugebėjo net išsamiau papasakoti apie savo buvusį darbą toje salėje: „Tačiau kaip padaromi cheminiai produktai? Iš kur jie atsiranda?“ – „Nežinau. Juos išima iš stiklinių indų. O kai indai lieka tušti, atsinešame daugiau produktų iš sandėlio. Manau, kad dirbantys Cheminių Medžiagų Sandėlyje juos gamina. O gal jų parsineša iš Cheminių Medžiagų fabriko. Aš nežinau. Aš ten nedirbau. Mano darbas buvo rūpintis embrionais.“

Ir tas pat pasikartodavo kiekvieną kartą, kai ją apie ką nors paklausdavo. Atrodo, jo motina apskritai beveik nieko nežinojo. Kaimelio senoliai pateikdavo daug konkretesnių atsakymų.“

Norint jaustis pasaulyje kaip namie, daugiau psichologinio ir emocinio saugumo suteikia mitas, esą žmones nulipdžiusi deivė X iš purvo ir kokio paaukoto dievo kraujo, o ne atsakymas, kad esame embrionai, išauginti kažkokiose nežinia iš kur paimtose cheminėse medžiagose. Pirmasis atsakymas yra universalesnis, tad padeda nusibrėžti mintyse pagrindinių pasaulio hierarchijų planelį ir taip jame susiorientuoti. Tačiau Vakarų civilizacijoje pasirinkome antrojo tipo atsakymą, nes jis - kitaip nei pirmasis - leidžia užvaldyti gamtą. Tik ar ne per brangiai užmokėjome?

Išsitrynė ne tik ryšys tarp darbo ir gyvybės palaikymo, bet net ir, regis, daug akivaizdesnis ryšys tarp gyvybės palaikymo ir maisto. Ne vienas nusistebime staiga „atradę“ šią sąsają, kaip ir Helenos Fielding sukurtoji Bridgeta Johns, kurią jos draugas Tomas paklausė: „Kiek kalorijų reikia suvalgyti jei laikaisi dietos?“ – „Apie tūkstantį. Na, aš stengiuosi neviršyti tūkstančio, bet galiausiai susidaro kokie tūkstantis penki šimtai“, – atsakiau, ir tardama šiuos žodžius suvokiau, kad antroji dalis nėra visai tiesa. „Tūkstantį? – nepatikliai perklausė Tomas. – Bet aš maniau, kad reikia bent dviejų tūkstančių vien tam, kad išgyventum.“ Įsistebeilijau į jį sumišusi. Supratau, kad tiek metų prasilaikius dietos pati mintis, jog kalorijų reikia gyvybei palaikyti, man visiškai išgaravo iš galvos. Pasiekiau tokį lygį, kai jau tikiu, kad ideali mityba yra visiškai nieko nevalgyti, ir kad žmonės valgo tik dėl to, kad niekaip nesugeba laikytis dietos.“   

„Gamtavaikių“ įsitikinimas, kad darbas (kaip kančia ir pastanga) ir gyvybė yra neatsiejami, atsispindi ir mus pasiekusiose patarlėse, tokiose kaip „kas nedirba, tas nevalgo“, primenančiose garsųjį šv. Pauliaus paskatinimą Naujajame Testamente. Tai – giliausias darbo sąvokos klodas, siekiantis Adomo ir Ievos laikus, kai dar neegzistavo nei darbo pasidalijimas, nei laisvalaikis. Ir mums, supermarketų robinzonams, pasiklydusiems tarp tūkstančių blizgančių pakelių, naudinga žinoti, kad kaip tik tokio aiškumo, o ne bet kokio juodo darbo ar nesaugumo gamtos prieglobstyje ilgimės, kai prilipę prie televizorių ekranų iš šiuolaikinių „laukinių“ mokomės išgyventi.