Lėlių teatro iš Nitros (Slovakija) spektaklis „Kvintetas arba jūra pasaulio gale“. Festivalio organizatorių nuotr.

Kaune organizuojamas festivalis šiais metais pakeitė pavadinimą: „Šypsos lėlės ir vaikai“ tapo „Skrajojančiu festivaliu“. Naujasis pavadinimas reprezentuoja Europos Komisijos kultūros programos remiamą tarptautinį projektą „Šeima ir vaikai šiuolaikinėje Europoje“, siejantį penkias šalis. Dvimečio projekto metu, kuriame dalyvavo penki skirtingų šalių lėlių teatrai, buvo kuriami spektakliai. Jų darbus kartu su papildoma svečių programa ir pristatys festivalis.

Jo programa – gausi ir ambicinga. Per keturias dienas Kauno lėlių, Dramos, Muzikiniame, Kameriniame ir Mažajame teatruose bus parodyti vaikams ir suaugusiesiems skirti lėlių, vizualinio teatro spektakliai, statyti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse: Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Kroatijoje, Slovakijoje, Olandijoje, Izraelyje ir Kinijoje.

Festivalio direktorius Sigitas Klibavičius pristato ne tik renginių programą, bet ir visa tai, kas sukasi aplink ją, lydi ar net trukdo jai. Nuo pat pradžių.

„1991 m., atgavus nepriklausomybę, pasinaudojome galimybe pasižvalgyti plačiau ir suorganizavome pirmąjį tarptautinį festivalį. Šiais metais jis bus jau devynioliktas. Kiekvieną kartą stengiamės, kad atvažiuotų nauji, nematyti kolektyvai, pasirodytų kiti veidai, nedalyvavusios šalys. Mes neturime tradicijos kviesti vis tuos pačius kolektyvus. Repertuaras sudaromas atsižvelgiant ne į trupes, o į spektaklius, kuriuos esame matę, apie kuriuos girdėjome arba kuriuos rekomenduoja patikimi žmonės. Kartais vienos šalies teatralai gali pasiūlyti kelis labai gerus spektaklius, tuomet skaudančia širdimi ko nors atsisakome, nes norisi parodyti kuo platesnę šalių ir jų teatrinės kultūros paletę. Skaudu, kai trupių ir nuostabių spektaklių negalime pamatyti dėl finansinių sunkumų. Šiais metais žiūrovai neišvys Irano, Norvegijos ir Vokietijos atstovų. Tik kovo viduryje sužinojome apie gerokai sumažintą festivalio biudžetą, todėl teko imtis drastiškų priemonių. Tai labai nemalonu ir neetiška pakviestųjų atžvilgiu. Jei situacija nepasikeis, apskritai nesame tikri dėl festivalio likimo. Galų gale jis atima daug laiko ir energijos, kuriuos turėtume skirti kasdienei teatro veiklai.

Labai svarbu teisingai išdėstyti spektaklius, nes festivalis turi būti dinamiškas, pamažu augti. Tai padaryti nėra paprasta, nes iš viso numatyta parodyti 21 spektaklį ir šventinę eiseną, kurioje sutiksime naujų, nematytų personažų. Džiaugiamės, kad pas mus sutiko atvykti Kretingos kojūkininkai – itin aukšto meninio lygio kolektyvas. Šia spalvinga eisena pradėsime festivalį. Norime, kad joje dalyvautų visi miesto teatrai.

Tik du spektakliai bus kartojami, todėl tempas išties spartus. Stengėmės surinkti neilgus vaidinimus, kad daugumą jų žiūrovai galėtų pamatyti. Kita vertus, Kaunas puikiai tinka teatro festivaliams, nes visi teatrai įsikūrę miesto centre.

Lėlių teatras – kamerinis žanras, todėl sunku pritraukti gausybę žiūrovų. Deja, mūsų pakviestas trupes galės išvysti labai nedaug žmonių. Mažojo ir Kamerinio teatro scenose, kurios gana ankštos, vaidinsime po du spektaklius.

Šiais metais festivalis bus didžiausias. Pirmą kartą atvažiuos Prancūzijos, Kroatijos, Olandijos, Kinijos, Čekijos trupės. Džiaugiamės, kad mūsų tradicijos nesusiniveliavo, nesupilkėjo. Atvirkščiai, jaučiamės tvirtesni, nes turime nemažai patirties. Norisi, kad kiekvienas išsivežtų pačius geriausius įspūdžius, stengiamės šiluma apgaubti visus atvykstančiuosius, todėl sulaukiame gerų jų atsiliepimų. Per metus, kai pradėjome ruoštis festivaliui, nuveikėme labai daug, tad tikimės paties geriausio rezultato.

Festivalis – naujų pažinčių vieta. Jame gimsta ne vienas naujas projektas. Mes taip pat dažnai lankomės kitose šalyse organizuojamuose renginiuose, kartais tampame projektų partneriais. Tokia patirtis be galo vertinga lėlininkams, nes jų scenos menas labai subtilus, kitų žanrų menininkams sunkiai perprantamas. Kad ir kiek kartų spektaklius mėgindavo kurti dramos teatro režisieriai, puikaus rezultato nesulaukdavome. Gerai, jog dabar turime nemenką režisierių pasirinkimą. Tik iš pažiūros atrodo, kad viskas lengva ir paprasta. Tačiau lėlių teatro užkulisiai paslaptingi.

Kadangi pirmus metus festivalis glaudžiasi prie tarptautinio projekto „Šeima ir vaikai šiuolaikinėje Europoje“, mes pakeitėme pavadinimą. Tokių minčių, tiesa, turėjome ir anksčiau, nes akcentuota lėlių teatro paskirtis vaikams šiuo metu jau negalioja. Anksčiau festivalyje būdavo du trys spektakliai suaugusiesiems, o dabar situacija priešinga. Norisi priminti, kad lėlių teatras gimė kaip teatras suaugusiesiems, siekiant parodyti, kokių didelių galimybių turi šis žanras. Tikimės, kad tai ir mums bus paspirtis žengti prie spektaklio suaugusiesiems savo teatre.

Į festivalį turėjome pakviesti visus projekte dalyvaujančius teatrus. Nors ne visi jie atitinka aukštus mūsų reikalavimus, šį tą įdomaus tikrai atrasime kiekviename jų. Tačiau rizikuoti ir organizuoti festivalį kviesdami tik šias trupes mes negalėjome. Šalia jų pasirodys visoje Europoje žinomi ir pripažinti teatrai: du kolektyvai iš Olandijos, Kroatijos trupė, iš Prancūzijos – kamerinis pirštų teatras, taip pat pasižiūrėsime labai mielą, prasmingą ir mąslų čekų spektaklį. Matysime egzotišką, tradicinį marionečių teatrą iš Kinijos, kurios kultūrą menkai pažįstame. Bene didžiausias festivalio atradimas – publikos favoritu tituluojamas Duda Paiva – brazilų kilmės menininkas iš Olandijos, sujungęs šokį ir teatrą. Naujoji D. Paivos trupės premjera „Išpera!“ sukurta remiantis prancūzų autoriaus Boriso Viano novelės „Širdžių plėšikas“ motyvais. Jo valdoma žmogaus ūgio elastinė lėlė kuria stulbinamą tikroviškumo jausmą – sunku patikėti, kad ji nėra gyvas žmogus. Tai aukštasis teatrinio meno pilotažas, bet nemanau, jog šis vienas spektaklis „nušluos“ visą kitą programos dalį.

Festivaliuose itin sudėtingas vertimų klausimas. Jie reikalauja labai didelių finansinių išlaidų. Ausinės – per brangu, titrų ekrane neperskaito vaikai, o tiesioginis vertimas trukdo aktoriams. Todėl žiūrovams prieš spektaklį dažnai pateiksime trumpą anotaciją, o siužetą suprasti paprastai nėra sunku, ypač vaidinimuose vaikams. Kai kuriuos spektaklius suaugusiesiems versime arba pasitikėsime žiūrovų užsienio kalbų išmanymu, o kitiems vertimo visiškai nereikia – jie be teksto arba pagrindiniai akcentai yra visai kiti.

Laukiame festivalio ir tikimės, kad Kaune žiūrovai išvys labai plačią lėlių teatro, populiaraus visame pasaulyje, įvairovę. Tikrasis širminis teatras, kuriame nematome aktoriaus, jau beveik išnykęs. Kai šalia lėlės scenoje yra aktorius, režisieriui atsiveria daug daugiau galimybių. Širminiams spektakliams reikalingas labai aukštas menininkų meistriškumas – šiuo metu tai, deja, nėra dažna, o lėlė turi būti gyva. Vargu ar dar kada grįšime prie širminio teatro, nes kvalifikacija ir įgūdžiai prarandami. Kita vertus, dabar matyti daug bandymų statyti klasiką suaugusiems žiūrovams. Antonas Čechovas, Nikolajus Gogolis, Fiodoras Dostojevskis ir, be abejo, Williamas Shakespeare’as – labai dažni autoriai. Lėlių teatras gyvybingas, nes nuolat atranda naujų formų, drąsiai eksperimentuoja, sieja skirtingus žanrus.

Kiekvienas pabuvimas festivalyje – puiki galimybė pasikrauti energijos. Todėl visus kviečiame ir laukiame.“