Zenekos nuotrauka

Sveikas, malonusis skaitytojau,

Ar galėtum pasakyti, kas prieš keturis šimtus aštuoniasdešimt devynerius metus gegužės 20 dieną nutiko Vilniuje? Jei nebūčiau netyčia nugirdęs, tikrai nebūčiau prisiminęs, kad būtent šią 1522 metų dieną įkurta pirmoji spaustuvė. Ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ją sostinės burmistro namuose įsteigė iš Prahos su visais reikalingais padargais ir popieriaus atsarga atkeliavęs Pranciškus Skorina.

Įdomu, koks jausmas lankė prieš keletą šimtų metų spausdinant knygą?.. Leidžiant ją... Rūpesčiai? Džiaugsmai? Nežinau, bet noriu nuo šio fakto ir pradėti savaitės skiautinių siuvimą.

Dabar bet kuriame didesniame knygyne rasi keliolikos ar keliasdešimties tūkstančių pavadinimų knygų. Žvilgsnis klaidžioja tame miške, kažką užkabindamas, kažką praleisdamas. Galų gale išeini nieko ir neįsigijęs, tarsi iš kokios parodos. Su įbruktu lankstinuku apie nuolaidas... Anksčiau tų leidinių tikrai buvo mažiau, daugiau buvo specifinių. Tarkim, kaip atrodė senovinės liturginės knygos, galima pažiūrėti, aplankius parodą Bažnytinio paveldo muziejuje.

Prisižiūrėjęs parodos, einu džiaugdamasis, kad Vilniuje tiek įvairiausių vietų, užkaborių ir užkaborėlių, kur galiu pasitikrinti savo paties santykį su kultūriniu miesto pasauliu. Pavyzdžiui, iki vasaros pabaigos Nacionalinėje dailės galerijoje veiks ekspozicija, skirta paminklams, kurių nėra.

Vien vaikščioti po parodų sales nelabai įdomu. Atsisėdu, atsiverčiu šių metų poezijos almanachą „Poezijos pavasaris“. Dar kvepia spaustuvės dažais. Turbūt iš dalies dėl to, kad įpakuotas į celofaną. Praplėšiu. Paskaitinėju. Užverčiu. Įsiskaitysiu paskui. Birželį. Kai jau bus pasibaigęs šis didžiausias poezijos festivalis Lietuvoje.

Bus skaitoma eilėraščių skaitymų tradicinėse erdvėse – sostinės Rašytojų klubo salėje Europos parke ar laureato vainikavimo Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Šalia atsiranda ir naujienų renginių tinklelyje – pavyzdžiui, buvusių ir esamų VU Filologijos fakulteto literatų skaitymai „Ant laktos“.

Į tokį renginį renkasi poetai, literatai, kartu ar karta po kartos tupėję ant tos pačios laktos, daugelis jų ištupėję jau ne vieną knygą, ir premijų pelnę bei nusipelnę. Tokie skaitymai yra tarsi geras džiazas. Kas yra geras džiazas Lietuvoje, galima sužinoti iš puikaus apžvalginio Jono Rimšos straipsnio.

Zenekos nuotrauka

Vienas gražiausių tekstų, paviešintų Bernardinai.lt šią savaitę, buvo iš „Šiaurės Atėnų“ perpublikuotas Mikalojaus Vilučio rašinys, liūdnas, bet nuskaidrinantis atsidūsėjimas. Netekus bičiulio. Draugo. Nedaug tokių. Žmonių. Ir rašinių. Nes nedaug tokios draugystės, kaip ši.

Bet labai daug tikrų draugų ir nebūna. Kartais net priešų daugiau. Ypač, jei esi kategoriškesnis. Tiesesnis. Turi garbės ir orumo. Kaip tie indėnai iš Karlo Majaus ar Lizelotės Velskopf-Henrich  kūrinių, kurių vertimai lietuvių skaitytoją pasiekė padedant rašytojui ir vertėjui Teodorui Četrauskui.

Žinoma, geri vertėjai vieni knygos į pasaulį nepaleistų. Reikia, kad būtų susitarimas su leidykla. O ši savo ruožtu turėtų parinkti gerą redaktorių. Aišku, ne visi gali džiaugtis, galėdami bendradarbiauti su „Auksinės lupos“ apdovanojimą turinčiu redaktorium. Šiemet taip pagerbtas Petras Kimbrys.

Tęsiant visuotinių pagarbos ženklų temą, prisimenu ir primenu, kad pagerbiami ne tik poetai ir redaktoriai. Už geriausią per pastaruosius metus išleistą lietuvišką romaną kūrinį kuris nors rašytojas bus apdovanotas Liudo Dovydėno premija.

Skelbimų apie nugalėtojus literatūros srity nestinga ir už Lietuvos ribų. Štai, tarkim, amerikiečių rašytojas Philipas Rothas gauna tarptautinę „Man Booker“ premiją už kūrybinius viso gyvenimo nuopelnus.

Savaip „amerikietiškas“ yra ir savąjį gyvenimą teatrui atidavęs yra aktorius Antanas Žekas, kuriam sukanka 80 metų. Būtent spektaklis „Amerika pirtyje“, kuriame vaidina ir jubiliatas, bus rodomas Kauno valstybinio dramos teatro scenoje šios sukakties proga.

O kokie sceniniai vėjai pučia Vilniaus rusų dramos teatre, vadovaujant Jonui Vaitkui? Apie premjerinį spektaklį „Tas, kuris gauna antausius“ (pagal Leonido Andrejevo pjesę) rašo teatro kritikas Ridas Viskauskas.

Dar vienas su teatru susijęs pokalbis Bernardinai.lt langus pasiekia iš LNOBT žurnalo „Bravissimo“: Andželika Cholina dalinasi mintimis artėjant jos režisuoto baleto spektaklio „Barbora Radvilaitė“ premjerai.

Jei režiserė kalba apie meilę, tai neišvengiamai kas nors rašo apie karą. Pavyzdžiui, Vygantas Vareikis „Literatūros“ rubrikoje pasakoja apie knygas karo temomis.

Zenekos nuotrauka

Apie kiek kitokią kovą rašoma „Dailės“ skiltyje. Kovos aspektus Virginijaus Viningo tapyboje aptaria ir pastaruoju metu dosniai įžvalgiais tekstais apie dailininkus besidalijantis Vidas Poškus.

Mažiau metaforiški, bet ne mažiau efemeriški kartais atrodo paveldosaugininkų veiksmai, siekiant užkirsti kelią įvairiausiems statybiniams darkalams. Tarkim, garsioji Kauno „stiklainio“ istorija, rodos, tapo pretekstu kovoti su panašia „tara“ visoje Lietuvoje.

Atrodo, sostinėje kovos irgi įsibėgėja – turiu omeny Valdovų rūmų bylą. Dialogą su statinių kompleksą stačiusia bendrove atrasti reikia keliolikos asmenų grupės. Praktiškai rūmai jau galėtų apie juos tvyrančio absurdo svoriu bent minimaliai pasigalynėti su Kafkos „Pilimi“. Ten irgi veikia daug biurokratinių, dėl to itin reikšmingų, mechanizmų.

Beje, senuosius laikus daug sėkmingiau prakalbina Marijos Matušakaitės parengta knyga „Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Gaila, kad dėl autorės ligos nukeltas leidinio pristatymas.

Sveikatos linkėdami garbingai leidėjai vartome kitokio pobūdžio ir stilistikos Arvydo Juozaičio knygą. Ne taip seniai raštu įamžinęs Karaliaučių, šį sykį filosofas ir rašytojas pristato knygą apie Rygą.

Tačiau svarbiausia savaitės literatūrinė naujiena, kuri puikuojasi daugelyje knygynų matomiausiose vitrinų vietose – sena gera klasika virtusios „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“.

Ko gero, ir pats P. Skorina būtų išleidęs... Na, gerai, perlenkiu. Gal ir nebūtų. Bet, ko gero, būtų tikrai pasidžiaugęs, kad valdžia skirs pinigų bažnyčių ir vienuolynų remontui.

Juk jo spaustuvė buvo burmistro namuose...

Tiek skiautinių šį sykį. Tad skaitykim ir skaitydami permanykim tas pavasariškai į vasarą žaliuojančias dienas.