Mano entuziastingą pasiryžimą sekmadienį praleisti Britų muziejuje pažįstamas anglas sutiko mandagiai skeptiškai. Na taip, – kalbėjo jis, – ten yra daug labai įdomių dalykų, bet, žinai, jie yra... na, mes juos tiesiog pavogėme iš kitų kraštų. Tai ką, – neatlyžau aš, – dabar vien dėl to man nereikėtų į jį eiti? Ne, žinoma, ne, eik, ir gerai praleisk laiką...

Ir ėjau. Tačiau kolonijinio muziejaus aspekto iš galvos taip ir neišmečiau. O jei apie jį ir negalvodavau, jis vis vien išnirdavo, kai matydavau, jog vardinant gausias Pietų ir Pietryčių Aziją valdžiusias dinastijas tiktai lyg tarp kitko užsimenama apie britų vicekaralius, generolus ir kolonijinę kariuomenę, o Vakarų įtakos Azijos kultūroms, su nedažnomis išimtimis, pristatomos tarsi ne plieno durtuvų, o smalsių markų polų atneštos.

Kolonializmas – Europos praeities dalis, šiuolaikinei pastarosios kultūrinei sąmonei padariusi turbūt ne mažesnę įtaką nei krikščionybė, pasauliniai karai ar totalitarinės ideologijos. Kartais net ima atrodyti, jog visa Europos tapatybė būtinai turėtų būti paremta savotiška gėda – vieni ją jaučia dėl fašizmo, kiti – dėl kolonializmo. Vienaip ar kitaip jas prisiimti, pripažinti, jog dalyvavai juose, nebūtinai tu pats, bet tavo politinė bendruomenė ar tavo kultūra – labai keistas, bet užtikrintas kelias į europietiškumą.

Galbūt todėl lietuviški euroskeptikai gana dažnai sutampa su pačiais įvairiausiais –fobais. Mes niekada nieko nesukėlėme, mes niekam nedarėme nieko blogo. Čia visi aplinkiniai linkėjo ir aktyviai darė blogį mums. Pasak vyraujančios nuomonės, fašizmas mums niekuomet nebuvo būdingas, jį atnešė vokiečiai. Lietuviško socializmo-komunizmo irgi niekada nebuvo, visi į jį linkę lietuviai yra ne socialinio teisingumo ieškotojai, o Maskvos agentai. Nuostabus tyras, tarsi iš nieko sukurtas kraštas, visi -izmai – pats tikriausias importas.

„Mūsų“ Kuršo kolonijos – be ironijos, smagus istorijos kuriozas. Jos, dievaži, niekuomet išties nebuvo nei Lietuvos valstybės, nei juo labiau jos piliečių sąmonės dalis. Todėl europiečių vargai ir traumos dėl kolonijų ir jose iškrėstų, švelniai tariant, šunybių, čia nedaug kam rūpi. Pakantus požiūris į odos spalva ar kokia kita savybe besiskiriančius nuo „normos“ gali atsirasti, o nūdienėje Europoje faktiškai ir atsiranda tik iš apmąstymų apie tai, jog esi tokioje terpėje, kuri kažkada kitokiems buvo itin nesvetinga, maža to, tą nesvetingumą eksportavo po visą platų pasaulį. Bet mes juk ne tokie, ir niekuomet tokie nebuvom. Todėl pokolinijinio žargono nevengiantys šiandieniai Lietuvos intelektualai, didžiumai piliečių išrodo kaip pats tikriausiais nesusipratimas. Kuriozas. Juos pačius reikia į muziejų uždaryti... Išsilavinę piliečiai žino, kad mes draugiškai priėmėm ir totorius, ir karaimus... Na taip, sunku paneigti, jog baltosios rasės prigimtinio dominavimo idėjai pritarti pasirengusių Lietuvoje būtų ne taip jau ir mažai. Bet kuo čia dėta kolonialistinė sąmonė, ar ne?

***

Britų muziejus nemenka dalimi išties kolonijinio paveldo dalykas, po kurio sales vaikščiodamas norom nenorom klausi savęs: ar būtų geriau, jei visos tos vertybės būtų likusios ten, kur jos yra? Afrikoje, Azijoje, Amerikoje? Jie jos būtų tų, kurie save laiko tiesioginiais jų kūrėjų paveldėtojais, nuosavybė? Kas žino? Galbūt ne? Galbūt į asiriškus jaučius su žmonių galvomis ar egiptietiškus sfinksus pliektų sau dabar vahabitai iš kulkosvaidžių ir raketų, kaip talibai pliekė į Bamiano Budas, ar gerokai seniau mameliukai į tuos pat Egipto sfinksus? Tai koks ten kultūros paveldas ne per daug raštingų ir per daug karingų žmonių apsuptyje? Kaip liudija pastarojo šimtmečio istorija, tokia aplinka itin prasta ne tik kultūriniam paveldui, bet ir aktualiajai kultūrai.

O ir patys vakariečiai svetur anaiptol ne šventieji. Pakanka prisiminti amerikiečių sraigtasparnių nusileidimo aikšteles, pastarojo karo Irake pradžioje statytas ne bet kur, o Babilono archeologinių kasinėjimų vietoje, kad visi didieji Europos prisiplėštojo gero muziejai kaipmat būtų pateisinti.

Vakarietiškame muziejuje, kad ir pilname turistų, nekreipiančių dėmesio į raginimus eksponatų rankomis neliesti, jiems išties saugiau.

Na taip, uždaryti europietiškose muziejinėse salėse, jie nutolsta nuo tų, kurie paveldėjo kultūrines aplinkas, kuriose visa tai sukurta. Norintysis juos pamatyti turi sukrapštyti pinigų bent bilietui iki Londono (Paryžiaus, Berlyno...). Antra vertus, tie, kurie bilietui „nesukrapšto“, kažin ar eitų jų žiūrėti net tuomet, jei muziejus būtų įsikūręs iš molio drėbtoje lūšnelėje jų kišlako viduryje. Nors čia jau turbūt mano kolonijinė sąmonė byloja...

Bet negali nematyti ar neatkreipti dėmesio į tai, kad gausūs kinų ar japonų turistai apibėga tik neabejotinus hitus (Egiptą, Asiriją, Graikiją, Romą), na ir, žinoma, save (Pietryčių Azijai skirtas sales). Islamo mozaikos ir kaligrafija jiems nė motais, juo labiau Juodoji Afrika ar Amerikos indėnai... Na, Kinija save laiko vidurio valstybe. Pasaulio vidurio. Ir nieko čia nepakeisi. Ir ne mano reikalas keisti.

Tik pagalvoju, kad visgi gerai, jog Britų muziejus yra ten, kur jis yra. Pokolonijinės jausenos apimtoje Europoje. Jis yra šviesioji kolonializmo pusė. Paskui durtuvus einančių tyrinėtojų noras pažinti. Ir pamatyti, kad likusioji pasaulio dalis tai ne tik tie, kurie nori trūks plyš patekti į Europą, bet ir tie, kurie kūrė kitas, ne mažiau įdomias nei mūsiškė, kultūras. Ir šią kolonializmo dalį prisiimti yra gerokai lengviau.