Dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Zenekos nuotrauka

Žinoma dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė - daugelio straipsnių apie šiuolaikinę dailę ir jos kūrėjus autorė, parodų kuratorė, leidinių sudarytoja, knygų autorė, filmo apie dailininką Audrių Puipą scenarijaus autorė ir redaktorė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja. Šių metų balandį Bažnytinio paveldo muziejuje ji skaitė vieną iš Gailestingumo metų renginių ciklo paskaitų „Gailestingumas ir dailė“. Tai ne pirmas nuoseklesnis tyrinėtojos žvilgsnis į krikščioniškąsias temas reflektuojantį meną – 2010-aisiais R. Rachlevičiūtė įvairioms auditorijoms skaitė paskaitą „Sakralinė dailė ir šiuolaikinis žiūrovas“.

Skaitytojams siūlome pokalbio apie gailestingumą dailėje metu užrašytas dailėtyrininkės mintis.

xxx

Apie motyvus ieškoti Dievo gailestingumo ženklų dailėje

Pakviesta jaučiau pareigą prisijungti prie „Gailestingumo metų“ renginių. Moderniosios dailės  panoramos  neįmanoma suvokti be jos sąsajų su klasikine daile. Iš pirmo žvilgsnio modernizmas tam tikrais periodais neigė klasikinį meną, visokeriopais būdais  su juo konfrontavo, bet atidžiau pažvelgus į tokius modernistus kaip Pablo Picasso ar Salvadorą Dali - tai jie gana stipriai rėmėsi  ir į klasikinę dailę. Salvadoras Dali, didysis narcizas ir savimyla, labai gilinosi į senąją dailę. Jis vienas iš pirmųjų XX-ajame amžiuje pradėjo parafrazės žanrą: ėmė kurti savo paveikslus pagal klasikinių autorių kūrinius: pavyzdžiui, sukūrė itin daug parafrazių pagal tokio nuosaikaus,  taikaus XIX a. realisto Jeano François Millet kūrinius, ypač pagal jo paveikslą  „Angelo valanda“. Vyras ir žmona po sunkių  dienos darbų  vakarėjant  meldžiasi  arime... Jis vis grįždavo prie šio kūrinio. Didieji avangardistai taip pat  rėmėsi  į klasikinę dailę.

Tikėjimo dalykai man visada buvo svarbūs. Daug metų vengdavau tai aiškiau formuluoti, o dabar galiu taip pasakyti.  Dabar matau, kad ypač perkopus viduramžį tikėjimas tampa labai tvirtu fundamentu. Vien dėl jo gali gerai jaustis šiame beprotiškame pasaulyje, beprotiškose aplinkybėse, į kurias vis esame įsukami. Kaip sako išminčiai, pirmasis gyvenimo trečdalis – mokslams, antras – vaikų auginimui, o  trečias - sau. Gal daugiau drąsos  atsirado  ir neberūpi, ką kiti pagalvos? Be abejo, gailestingumas  - sunki  tema. Nesu itin įsigilinusi į teologines tiesas, bet savo profesijos rėmuose stengiuosi susieti  dailės istorijos žinias su asmeniniu emociniu meno kūrinių išgyvenimu. Tarsi kokiu prožektorium pasišviesdama ieškau tos dermės.

Gailestingumo tema – nežmogiškai sunki, gal net anapus mūsų gebėjimų. Turbūt nieko nėra sunkiau, kaip būti gailestingam, ir parodyti gailestingumą taip, kad neišduotum savęs ir neįžeistum, nepažemintum kito. Pats būtum orus ir kitam leistum jaustis oriam...  

Tema dar ne viskas, daug svarbiau dailininko intencija

Rengdama paskaitą žiūrėjau, kaip tie septyni gailestingumo  darbai kūnui ir septyni gailestingumo darbai sielai perteikiami dailėje. Gal mano atradimas ne itin svarbus teologams, bet man kaip dailėtyrininkei pasirodė netikėta, kad daugelis dailininkų, pasirinkusių gailestingumo darbų temą, ne itin jautriai ar giliai šią temą atskleidžia, o dažnai nuslysta į buitinį vaizdavimą. Tai dar kartą parodo, kad tema – tik postūmis dailininkui nagrinėti jam pačiam asmeniškai rūpimus dalykus. Mane nustebino, kad prie tokios skausmingos, gilios temos kaip sūnaus palaidūno istorija daugelis dailininkų prisiliečia vaizduodami, kaip sūnus palaidūnas leidžia pinigus, linksminasi su laisvo elgesio moterimis, lėbauja užeigose. Dailininkui patrauklu vaizduoti nuodėmingą gyvenimą, apnuogintą kūną. Kiti dailininkai šią temą yra užkabinę giliau, pasinerdami į sūnaus palaidūno vidinius išgyvenimus. Visada vertinau Albrechtą Dürerį kaip labai mąslų ir rimtą menininką. Jis pasirinko sūnaus palaidūno istorijos atkarpą, kai šis veikėjas suklupęs prie kiaulių, paskendęs mintyse. Daugeliui kitų menininkų ši scena – dar viena proga pasimėgauti kaimo buities realijomis, vaizdingai parodyti jauno žmogaus nuosmukį. Bet Düreris jau šitoje scenoje įžvelgia sūnaus palaidūno atgailą, ir tai išskiria šį paveikslą iš animalistinio ir buitinio žanro tapybos darbų. Taigi tema dar ne viskas, daug svarbiau dailininko intencija. Tiek Dürerio, tiek Hieronymuso Boscho kūriniai liudija, kad galima parodyti tą palaidūniško gyvenimo foną, bet žiūrovas jaučia, kada dailininkas mus kreipia į tą gailestingumą, kuris vaizduojamo herojaus laukia tik ateityje, bet jau lyg yra nujaučiamas nuo pat ankstyvųjų šios istorijos scenų.

Sūnaus palaidūno sugrįžimas: nuo Rembrandto iki Puipos

Rembrandt Van Rijn „Sūnaus  palaidūno sugrįžimas“

Buvo proga dar kartą  perskaityti puikią dvasios tėvo  Henrio J. M.  Nouveno  studiją  „Sūnaus  palaidūno sugrįžimas: pasakojimas apie grįžimą namo“ („Aidai“, 1999). Autorius remiasi Rembrandto paveikslo „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ išgyvenimu. Man pačiai rudenį  dar kartą  teko pamatyti šio paveikslo originalą Sankt  Peterburge, Ermitaže. Iš šio paveikslo reprodukcijos tikrai labai sunku jį pajusti, mes matome tik paviršių. Originalas – milžiniško dydžio, kone altorinis darbas, jame pavaizduotos figūros didesnės už natūralaus dydžio žmogų. Žvelgiant pajunti rembrantiškąją  spalvų stichiją - gramzdinančią į bedugnę  tamsą tamsiose paveikslo vietose ir  pakylėjančią šviesą - šviesiuose, švytinčiuose  plotuose. Ir svarbiausia – visa atleidžiantį gailestingumą! Prie to paveikslo išties gali reflektuoti apie savąjį gyvenimą, pabūdamas ir pačiu sūnum palaidūnu, ir vyresniuoju broliu – tuo pavyzdingu, tvarkingu teisuoliu, kuris jaučiasi tėvo nuskriaustas, ir pačiu tėvu. Šiuos skirtingus personažus gal lengviau suprasti skirtingais savo paties gyvenimo tarpsniais. Labai sunku būti ne tik tuo sūnum palaidūnu, bet ir tuo pavyzdinguoju sūnum. O   užvis sunkiausia – būti tėvu ir įveikti troškimą niekad nepasenti,  ir „būti tėvu,  kuris gali pasveikinti namo grįžtančius vaikus, nieko jų neklausdamas, nieko nenorėdamas gauti mainais“ (Henri  J. M.  Nouwen).  Tapti  atleidžiančiu ir parodančiu gailestingumą. Ir dar svarbu, kad tai yra labai išgyventini dalykai:  „savęs atidavimas yra drausmė, nes tokie dalykai nedaromi spontaniškai.“

Audrius Puipa. Iš fotografijų ciklo „Gyvieji paveikslai“. Parafrazė „Sūnaus palaidūno sugrįžimo“ tema

Ėmiau ieškoti lietuvių dailininkų, prisilietusių prie šios temos. Nors ir esu  gerai susipažinusi su Audriaus Puipos (vos trisdešimt septynerių mus palikusio talentingo menininko) kūryba, visgi nustebau, prisiminusi  vieną iš paskutinių jo darbų iš fotografijų  ciklo „Gyvieji paveikslai“, kuriame kaip tik paliečiama sūnaus palaidūno tema. Tai prieš pat mirtį sukurti Audriaus Puipos kūriniai drauge su fotomenininku Gintautu Trimaku.  Viename iš šių darbų Senojo Testamento tėvas vaizduojamas kaip Kalėdų senelis, taip įtraukiant dar vieną platų įvaizdį – tėvo, šventiškai  dalijančio dovanas. Kitame  darbe, taip pat rembrantiškoje „Sūnaus palaidūno“ parafrazėje,  Audrius  Puipa, sūnus palaidūnas, glaudžiasi prie „tėvo“ - vyresniosios kartos tapytojo  Lino Katino. Tų „gyvųjų paveikslų“  A. Puipa yra kūręs įvairiomis temomis:  pavyzdžiui, pagal XVII amžiaus olandų tapytojo Jano Steeno „Lėbautojus“, kuriuose irgi galima įžvelgti sūnaus palaidūno temos atgarsius. Šio mūsų dailininko „Gyvuosiuose paveiksluose“ ryški ir lėbavimo, ir atsisveikinimo su gyvenimu, kūryba, viskuo, kas artima, tema, sykiu įtraukianti gailestingumo ženklą.

Gailestingumas su komercijos prieskoniu ir „blankus“ romumas

Kristaus palyginimas apie paklydusią avį: „Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų, – iš tiesų sakau jums, – jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios.“ (Iš Evangelijos pagal Matą, 18, 12-14). Pasižvalgius internetinėje prekyboje, kokius ji siūlo  plakatus, atvirukus, reproducijas šia tema, nustembi, kad XXI amžiuje ji įgauna paviršutinišką komercinį pobūdį. Viena vertus, jaučiamas polinkis vaizduoti egzotišką Rytų gamtą, o Kristų – lyg supermeną  kalnuose, ant uolos atbrailos, beatodairiškai drąsiai gelbstintį avį nuo bedugnės krašto. Tokia drastiška temos interpretacija. XXI-ajame amžiuje romus gailestingumo išgyvenimas gal jau būtų per blankus po tokių „drąsių“ pavyzdžių?

Elena Kniūkštaitė „Paklydusi avelė“, 2007.

Tačiau romumą sau netikėtai radau nepaprastai talentingos liaudies menininkės Elenos Kniūkštaitės darbuose. Viename paveiksle ji vaizduoja paklydusios avelės sugrįžimą. XXI-ajame amžiuje labai netikėtas toks taikus vaizdavimas: angeliukai parveda romią ir susitaikiusią avelę. Tai labai savita šiuolaikinės menininkės pozicija: nebūti perdėm ekspresyviai, originaliai, veikliai šiame sumaištingame pasaulyje. Neseniai Elena Kniūkštaitė sukūrė  Rumšiškių  bažnyčiai  altorinį  paveikslą, kurio dar nemačiau, bet esu įsitikinusi, kad jis tikintiesiems  skleidžia  ramybę, kviečia į susikaupimą, byloja apie šventumą.

Pasakojimas, istorija dailėje

Gera istorija visada yra įdomi. Savo profesijoje man neįdomus vien bešališkas stebėjimas ir fiksavimas to, kas pamatyta, pažinta, su kuo bendrauta. Norisi į refleksijas įtraukti ir savo asmeninį patyrimą. Mes kiekvienas savo gyvenimu verpiam kažkokią pasakojimo giją, į kurią susieina daugybė kitų gyvenimų gijų.

Mano akimis žiūrint, lietuvių dailė nėra intelektuali. Ji daugiau pagrįsta emocijomis, jų raiška, subjektyviais išgyvenimais. Mažai tėra lietuvių autorių kūrinių, kurie turėtų filosofinį, biblinį, , literatūrinį pagrindą. Mūsų dailės tradicija – ekspresionizmas – pagrįsta betarpiška, spontaniška saviraiška. Tai nėra blogai, tiesiog per tai išreiškiami visai kiti dalykai. Intelektualiam-filosofiniam apmąstymui pasiryžta tikrai nedaugelis. Žinoma, tai lemia ir dabartinė epocha – sumaištingas, narciziškas laikas. Kiekvienas mėgina gilintis tik pats į save.  Pasikliaujama, regis, tik spontaniška kūno raiška, suvokiama per gestą, judesį. Tai šiokia tokia savivokos deformacija, nes jeigu sovietmečiu visiems buvo kalama į galvą, kad dera būti tik kolektyvo dalimi, objektyviems ir be asmeniškų emocijų, tai dabar vyrauja šūkis, kad privalai būti emocionalus, veiklus ir išreikšti save. Tikiu, kad ilgainiui mūsų dailėje rasis šiokia tokia pusiausvyra tarp šių dviejų kraštutinumų.

Akademinė bendruomenė ir krikščioniškieji klausimai

Jaunystėje daug kam reikia išgyventi sūnaus palaidūno etapą (juokiasi), kad vėliau, kai ateis laikas, taptum tikru atleidžiančiu ir besąlygiškai savo  vaikus mylinčiu tėvu. Kad išmoktum  „būti ne tik tuo, kuriam atleidžiama, bet ir tuo, kuris atleidžia“ (Henri  J. M.  Nouwen). Mano kolegė Aleksandra Aleksandravičiūtė Vilniaus dailės akademijoje dėsto pasirenkamą „Sakralinės dailės“ kursą, ir į jį tikrai susirenka daug jaunų žmonių. Ar studentai pamils, susidomės vienu ar kitu dailininku, tema, dailės kryptimi, labai priklauso nuo lektoriaus. Kai kunigas Antanas Saulaitis skaitė kursą „Kultūra  ir religija“, į jį susirinkdavo didžiulis srautas studentų. Geriausia, kai lektoriaus asmenyje darniai susijungia profesinės žinios ir asmeninė pozicija.

Šiaip jau lietuviškoje akademinėje aplinkoje gana sudėtinga viešai pripažinti, kad esi tikintis. Tuo lyg išsiduodi, kad esi silpnas, turi problemų, esi kompleksuotas ir nepajėgus – netgi intelektualiąja prasme. Tikėjimo klausimai pas mus daug kam vis dar kelia įtarimą. Bet kunigas Antanas Saulaitis iš garsių Europos, JAV  universitetų atsikviesdavo profesorių, kurie mums skaitė paskaitas – iš Čikagos Ignaco Lojolos universiteto, iš Belgijos  Lioveno katalikiškojo universiteto, iš Romos, ... Vilniaus akademinės sielovados centras  organizuodavo, o ir dabar organizuoja  rekolekcijas aukštųjų mokyklų dėstytojams Paštuvoje (Kauno raj.), basųjų karmeličių vienuolyne. Tie kviestiniai profesoriai būdavo  aukštos klasės intelektualai, meno žinovai -  dauguma iš jų priklausė jėzuitiškajam katalikybės sparnui, atsidavę tikėjimui. Jų paskaitos, bendravimas su jais ir man pačiai leido dvasiškai sustiprėti. Šios paskaitos pritraukdavo  dėstytojų iš visos Lietuvos aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų. Tai buvo didžiulė dovana. Leido pamatyti, kad rašomos rimtos teologinės disertacijos, kuriose nagrinėjami ir modernūs meno kūriniai.

Amžinosios temos lyg šaltinio versmė

Šarūnas Sauka. Vienas iš naujųjų darbų, eksponuojamų Dusetų dailės galerijoje, 2011 m.

Menininkai dabar iškelia žmogaus „griešnumą“. Nuodėmė, sūnaus palaidūno kelias – labai patrauklu vaizduoti. Teigiamas gyvenimo idėjas, tikėjimo klausimus sunkiau įtikinamai pavaizduoti -  lengviau jas ironizuoti. Bet vilties suteikia tokie menininkai kaip Elena Kniūkštaitė. Jos tikėjimas kvepia kaimo gryčios dūmu, ir jos tikėjimo bei kūrybos vaisiai – labai tikri. Tokios dailės niekaip nebūtų galima pavadinti nei kičine, nei saldžia, nors gal kai kuriems dailininkams ar dailėtyrininkams taip ir atrodo. Daug kas įtariai žiūri į tikėjimo temas mene, nes bijo moralizavimo. Paskui prieinama ir iki to, kad pradedama bijoti netgi paskirų motyvų – sakykim, vaizduoti angeliukus. Bet juk nė viena tema ar joks motyvas nėra savaime blogas! Kičą galima sukurti ir vaizduojant angeliukus, ir velniukus. Dar daugiau – ne kiekvienas tikėjimui pasišventęs dailininkas, nusiteikęs vaizduoti sakralius dalykus, negarantuoja mums, kad sukurs meniškai įtaigų, stiprų kūrinį.

Sakykime, Raimundo Sližio kūryba. Visi, kurie pažinojo šį dailininką, buvo tikri, kad jam tikėjimo dalykai buvo abosliučiai nesvarbūs.  O peržvelgus jo kūrybą... galima atrasti ir Nukryžiuotojo, ir Tomo Netikėlio įvaizdžius. Įvairių Nukryžiuotojo variacijų. Ir Tomas Netikėlis, ir Kristus vaizduojami autoportretiškai ir yra sportiški, drastiški personažai. Yra daugybė piešinukų, tušo darbų, akvarelių su šiais motyvais. Kūrybos visumoje jie užima ne tokią jau menką vietą. Vadinasi, menininką tos temos jaudino, kurstė jo vaizduotę, įkvėpdavo. Tebūnie tik bendražmogiškame lygmenyje, bet, vadinasi, dailininkas suprato, kad tai pamatinės temos, prie kurių prisilietęs kūrėjas gali atsinaujinti, atskleisti tai, ko nagrinėdamas kitas temas nepajėgia atskleisti.

Kitas dailininkas Šarūnas Sauka taip pat prisiliečia prie šių pamatinių temų asmeniškai, autoportretiškai. Paveiksluose jis pats yra ir Poncijus Pilotas, ir Tomas Netikėlis, ir Jėzus Kristus (Dusetų bažnyčios  Kryžiaus kelio stotys). Šios temos, lyg amžina šaltinio versmė, kviečia dailininkus atsigert – tegu intuityviai, bet nujaučiant, kad kitur tokios versmės neras. Mažiausiai vilties aš dedu į pasyvius menininkus, kurie šių temų net nepastebi. O net ir aršiausiam ateistui, kuris konfrontuoja su tikėjimu, tikėjimas, kad ir savaip, yra svarbus, yra jo dėmesio lauke.

xxx

Ramutė Rachlevičiūtė albumo „Elena Kniūkštaitė“ (2010 m.) įžangoje rašė: „Pats didžiausias išmėginimas menininkui – rinktis sakralinę temą, religinius motyvus: iš vienos pusės spaudžia profesionalūs vertintojai, reikalaudami, netgi  budriai sergėdami, kad nebūtų nusikalstama autentiškai  raiškai, meniškumui. Iš kitos pusės – tie, kuriems tikėjimas brangus,  jie ilgisi būtent menininko pagalbos, kad  jis ištiestų   ranką ir pritrauktų  prie širdžiai brangių dalykų. Elena Kniūkštaitė  traukia širdis ir įtikina profesionalus, nors jos vaizdai iš pirmo žvilgsnio tokie paprastučiai kaip  prieškarinėje močiutės maldaknygėje. Ir kvepia bičių vaško žvakėmis, praėjusių amžių mediena lyg kokioje Beržoro bažnytėlėje.“

Elena Kniūkštaitė. „Angelai po vyšniomis“, 2009.