Šįkart užsienio spaudos apžvalgoje dvi temos – poslinkiai Artimuosiuose Rytuose ir finansinė korupcija Amerikoje. Jeigu taikos nebuvimas tarp izraeliečių ir palestiniečių vis dar yra bene sunkiausia problema Artimuosiuose Rytuose, tai Amerikoje, be daugelio kitų rūpesčių, skausmingai tebeieškoma teisybės ir kaltųjų dėl 2008 metų finansų krizės.

Paryžiaus savaitraštyje „Le point“ jo bendradarbis, filosofas Bernardas-Henri Levy palestiniečių grupių „Fatah“ ir „Hamas“ susivienijimą pavadino katastrofa Izraeliui, palestiniečių savivaldos prezidentui Mahmudui Abbasui, kitiems palestiniečiams ir, nepaisant visko, katastrofa vis dar galimai taikai.

„O, be to ir galop, tai katastrofa arabiškajam pavasariui. Juk niekam ne paslaptis, kas tai yra, būtent, kad tas pavasaris reiškiasi   ideologiniame mūšio lauke, kuriame susikauna dvi jėgos.

Iš vienos pusės – demokratinė ir liberalioji srovė, žmogaus teisių šalininkai, nuosaikaus islamo atstovai. Iš antros, senieji radikaliojo islamizmo krienai, vakarykštės ir užvakarykštės dienos tironijos – niekaip nenustygstantis, 1928 m. bundančio nacizmo įkandin įsikūręs musulmonų brolių sąjūdis, kurio palestinietiškasis sparnas šiandien vadinasi „Hamas“.

Kodėl gi niekas nemato, kad šitas „istorinis“ susivienijimas yra žingsnis atgal į priešistorę? Kodėl nesuvokiama, kad šis inscenizuotas susibroliavimas yra įžeidimas visiems naujausiems sukilimams, galintis arabų pasaulį iš naujo parklupdyti po jungu – įžeidimas visų Tahiro aikštėje susirinkusių jaunuolių, kurie savaičių savaites demonstravo be mažiausio antivakarietiškų, antiamerikietiškų ar antiizraelietiškų šūkių šešėlio?“ – klausė B. H. Levy Prancūzijos savaitraštyje. 

O Izraelio dienraštis „Jerusalem Post“ kalba apie kitą „katastrofą“. Jis rašo, kad būtent posakis, jog „Izraelio sukūrimas buvo katastrofa arabams, rodo, kad palestiniečių vadovybė neturi jokio intereso taikiai su Izraeliu sugyventi.  

Tai galioja tiek grupei „Fatah“, kuri šį sakinį išpopuliarino, tiek ir grupei „Hamas“, kuri jį dėkingai perėmė. Jeigu Izraelio egzistencija palestiniečiams yra katastrofa, tai visai akivaizdu, kad kiekvienas patriotiškai nusiteikęs palestinietis privalo siekti Izraelio sunaikinimo“, – rašė Jeruzalės anglakalbis dienraštis.  

Eilinių Izraelio valstybės sukūrimo metinių proga praėjusį savaitgalį vyko kruvinos demonstracijos, apie kurias Tamperės Suomijoje laikraštis „Aamulehti“ rašė, jog „ypač keista tai, kad Sirija netrukdė demonstrantams brautis į šiaip jau labai griežtai kontroliuojamą zoną. Damaskui svarbiausia nukreipti dėmesį nuo neramumų savo paties šalyje ir prie gėdos stulpo prikalti Izraelį.  

Aišku, galima sukritikuoti izraeliečių panaudotos prievartos lygį, tačiau taip pat galima kelti klausimą, ką tokia nepriklausoma valstybė, kaip Izraelis, turėtų daryti, jei žmonės be leidimo siekia peržengti jos sieną“.

Jordanijos sostinės Amano dienraštis „Jordan Times“ rašė, jog „teisybę pasakius, palestiniečiai prieš Izraelį privalėtų imtis taikaus pasipriešinimo strategijos. Deja, šitoks užmojis nesuveiktų. Aukšto rango „Fatah“ politikas kadaise taip atsakė į klausimą, kodėl palestiniečiai nesielgia taip, kaip kovotojas už žmogaus teises ir Indijos nepriklausomybę Mahatma Gandhis:   

„Palestiniečiai ne tokie kaip indai, izraeliečiai – ne britai,o mes neturime jokio Gandžio“, – rašė arabų angliakalbis laikraštis.

Jeigu taikos nebuvimas tarp izraeliečių ir palestiniečių vis dar yra bene sunkiausia problema Artimuosiuose Rytuose, tai Amerikoje, be daugelio kitų rūpesčių, skausmingai tebeieškoma teisybės ir kaltininkų dėl 2008 metų finansų krizės.

Tam, kad parodytume, jog Amerikoje ne viską valdo Volstrytas ir   klastingų finansininkų šutvės, kad galima šiuos gaivalus laisvai, viešai ir net žiauriai kritikuoti, štai ištrauka iš ilgo straipsnio, kurį gegužės 26 d. data pažymėtame numeryje išspausdino populiarusis dvisavaitinis žurnalas „Rolling Stone“. Jame žurnalistas Mattas Taibbis rašo taip:

„Jie nebuvo žudikai ar šiaip nuožmūs smurtautojai, jie tik pavogė daugiau pinigų, negu galima racionaliai įsivaizduoti, nugvelbė juos iš savo pačių klientų ir tai padarė per vos kelias akimirkas.

Bet tada jie žengė dar vieną žingsnį. Jie atvyko į Vašingtoną, Kongreso akivaizdoje davė priesaiką ir apie visa tai primelavo.

Dabar, senatoriaus Carlo Levino vadovaujamo Senato pakomitečio, vienašališkai nusprendusio prisiimti atsakomybę, kurios baudžiamojo teisingumo sistema pakartotinai kratėsi, atlikto tyrimo dėka, žinome, apie ką tiksliai firmos „Goldman Sachs“ vadovai Lloydas Blankfeinas ir Danielis Sparksas melavo. Mes žinome tiksliai, kaip jie ir kiti aukšto rango firmos vadovai, įskaitant Davidą Viniarą ir Thomą Montagą, apgaudinėjo savo klientus.

Amerika laukė bylos, kurią galėtų užvesti Volstrytui. Na, štai ji! Įkalčiai gražiai įrišti ir padėti prie federalinių prokurorų durų – tai įkalčiai, kurie nepalieka jokių abejonių, jog firmą „Goldman Sachs“ reikia patraukti į teismą.

Tai galinga, gerų ryšių turinti firma, kurios klausosi prezidentas bei finansų ministerija ir kuri, rodos, užvaldžiusi visą reguliavimo ir priežiūros struktūrą. Dabar jai šypsosi galimybė kad ir per nago juodymą, bet oficialiai ir formaliai išsisukti iš vieno didžiausių finansinių nusikaltimų istorijoje.  

Neleiskime tai galimybei tapti realybe.

Jeigu Levino pakomitečio pranešime surinkti įkalčiai bus ignoruojami, tai bendrovė „Goldman Sachs“ bus pasiekusi tam tikrą korupcinio verslo nirvaną – ji pričiupta, bet vis tiek laisva: ji virš įstatymo“, – rašo savo ilgame, bendrovės finansinius nusikaltimus aiškinančiame straipsnyje žurnalistas M. Taibbis.

Apžvalga skambėjo per Lietuvos radiją.