1. Palikimas iš senovės graikų laikų: panieka fiziniam darbui

Kas bendra tarp graikų ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikto „darbo“ apibrėžimo? Ogi žodžiai „protinė ir fizinė veikla“. Šis pirminis elementarus darbo padalijimas gimė antikinio pasaulio balto marmuro lopšyje. Bent jau iš ten jį paveldėjome mes, nors ant to paties pamato susikūrė ir visos kitos didžiosios civilizacijos: tik užkraunant alinančio fizinio darbo naštą vergams buvo galima išlaisvinti kai kurių visuomenės narių laiką ir galvas, kad jie imtų tobulinti gamybos būdus ir darbo organizavimą. Nenuostabu, kad šis laisvalaikis buvo apdainuotas ir iškeltas kaip tauriausia laisvo žmogaus privilegija: galimybė dalyvauti valdant miestą (graikų politika) ar kuriant teisingus įstatymus (romėnų teisė). Didžiulė žmogaus energijos dalis buvo išlaisvinta nuo tiesioginio gyvybės palaikymo, tad ji buvo panaudota visokiems projektams, kurių dėka dabar tiek šalių gyvena iš turizmo: piramidės, graikų šventyklos, Romos koliziejus, viduramčių katedros...

Tačiau svarbiausia šio palikimo dalis yra menkai matoma: tai gili mūsų visų panieka fiziniam darbui. Jei galėtume, visi dirbtume vien tik pasitenkinimą teikiantį prestižinį protinį darbą, o purvinus buities užsiėmimus užkrautume visokioms indaplovėms ar savaime išsivalančioms orkaitėms ir skalbiamosioms mašinoms. Civilizuoto pasaulio darbo biržose net gimė sparnuotas posakis, kad aukštąjį mokslą baigęs žmogus yra praradęs sugebėjimą šluoti gatves.

Fizinis darbas visais laikais ir visur buvo laikomas menkesniu už protinį, tačiau graikų (ar izraelitų) vergai bent jau galėjo pasiguosti tuo, kad jie ir šeimininkai sudarė vieną organišką visumą. Kaip tik tą teigia pirmoje šio esė dalyje cituotas Mokytojo patarimas tausoti vergą: „Jeigu turi tik vieną vergą, elkis su juo kaip su savimi pačiu, nes jį nusipirkai krauju. Jeigu turi tik vieną vergą, elkis su juo kaip su broliu, nes tau jo reikės kaip reikia gyvasties“ (Sir 33, 31). Panašiai guodžiasi ir žemesniųjų kastų indai: kad ir gimę iš Brahmos pėdų, jie vis tiek yra to paties švento visuotinio kūno dalis – šiam legendiniam kūnui nepriklausantiems neliečiamiesiems belieka guostis, jog gal kitame gyvenime pavyks atgimti sėkmingiau.

Tačiau šiais laikais, kai kiekvienas rūpinasi savo asmeniniu išsiskleidimu, fizinis darbas prarado šią prasmę (taigi, ir paguodą). Tie, kuriems pasisekė, laikosi dantimis ir nagais įsikibę gero darbo ir palieka alinančius nešvarius užsiėmimus imigrantams. Baltos ir fizinio darbo nesugrubintos rankos visais laikais buvo ponystės požymis – tik tokia valstietiška kultūra kaip mūsiškė ir galėjo šaipytis iš „baltarankių“ (greičiausiai patyliukais jiems pavydėdama). Tik dabar tokių „ponų“ yra daugiau nei bet kada anksčiau, kai tik būrys tarnų padėdavo užsitikrinti atitinkamą gyvenimo būdą, kuriuo dabar džiaugiasi didžioji dalis piliečių. Gal dėl to turėti tarnaitę (rečiau tarną), nudirbančią fizinius buities darbus, daug kam tapo prestižo reikalu – ypač lygiavinės socializmo ideologijos „neužnuodytuose“ kraštuose.

Kiek vakariečių namų šeimininkių verčiau sutiktų misti sausa duona nei atsisakyti tarnaitės. Šia tema senegalietis režisierius  Sembene Ousmane sukūrė įstabų filmą „La Noire“ (1966). Jame pasiturinčių prancūzų šeima grįždama iš kelerius metus trukusios komandiruotės Afrikoje, parsiveža senegalietę tarnaitę. Ją apgyvendina savo bute, kur šeimininkė nuobodžiaudama leidžia valandas stebėdama, kaip mergina dirba buities darbus. Tačiau tikroji jos paskirtis iškyla į aikštę tik tada, kai šeimininkė pasikviečia svečių: mergina privalo užsidėti prijuostėlę ir kyką, ir patarnauti prie stalo, kol šeimininkė išdidžiai diriguoja paradui: juk ji šitaip visiems įrodė, kad yra ponia – o kaipgi kitaip, juk ji turi tarnaitę. Turbūt niekas nenustebs, jei išduosiu dalį siužeto: šis darbo organizavimas yra toks svetimas abiem pasauliams – tiek senegalietės tarnaitės, tiek ir prancūzės namų šeimininkės – kad pirmoji nusižudo, o antroji ima vis mieliau kilnoti taurelę. Galbūt šis psichologinis neatitikimas atsiranda kaip tik dėl to, kad pažeidžiamas pamatinis principas „vieno darbas išlaiko vieną gyvybę“ (plačiau aptartas antrojoje šio esė dalyje). Šeimininkė nedaro nieko savo gyvybei išsaugoti, ji nenaudinga net sau pačiai, jau nekalbant apie visuomeninę darbo dimensiją. Tuomet ir tarnaitės darbas netenka prasmės: ji saugo gyvybę, kuri pati savęs nesaugo, nors pukiausiai galėtų tą daryti.

Šį tarno darbo beprasmiškumą puikiai atskleidžia Nikita Michalkovas filme „Juodos akys“ (1987, Italija). Tarnaitė pirmame aukšte atidaro šeimininkei lifto duris, o po to skuodžia kiek įkabindama laiptais į viršų, kad trečiame aukšte vėl atidarytų lifto duris juo užvažiavusiai poniai. Kodėl žmonės verčiami tai daryti? Aristotelis būtų atsakęs, jog aukštesnio intelekto žmonės tiesiog privalo prigalvoti visokių užsiėmimų tiems, kurie jau gimė skirti žemesniam, fiziniam darbui. Jis – mūsų akimis žiūrint, politiškai nekorektiškai – aiškina: „(Naminiai) gyvuliai turi būti valdomi žmogaus, nes taip jie išvengia pavojų. Taip ir patinas, palyginus su patele, yra iš prigimties pirmesnis, o ji – žemesnė, tad jis vadovauja, o ji paklūsta. Lygiai taip būtina, kad šis principas galiotų tarp žmonių. Visi, kurie skiriasi nuo kitų kaip siela nuo kūno arba kaip žmonės nuo gyvulių, kaip nutinka su tais, kurių veikla yra naudoti kūną – kaip tik tai jie ir mokda daryti geriausiai – yra iš prigimties vergai, kuriems naudingiausia būti valdomiems savo šeimininkų.“ Savo „Politikoje“ jis dar pakartoja: „Tas, kuris savo proto dėka sugeba numatyti, yra iš prigimties valdytojas; o tas, kurio tvirtas kūnas, sugeba vykdyti ir yra valdomas, ir iš prigimties vergas.“

Nenuostabu, kad valdantieji net pasirūpina apsaugoti vargšą vergą nuo pernelyg didelio laisvo laiko kiekio – kaip jau matėme ir Senajame Testamente, manyta, kad laikyti juodadarbius be užsiėmimo yra pavojinga tiek jiems patiems, tiek ir visuomenei: „Varyk [vergą] dirbti, kad nebūtų be darbo, nes buvimas be darbo išmoko daug pikta. Pristatyk jį dirbti, kaip dera, o jeigu jis nepaklūsta, uždėk grandines“ (Sir 33, 29–30).

Gali būti, kad valdantieji dar ir dabar taip galvoja – bent jau galvojo George'o Orwelo laikais tarpukariu. Kandusis „Gyvulių ūkis“ kūrėjas ekonominės krizės metu buvo priverstas dirbti indų plovėju viešbutyje, valkatauti ir net elgetauti. Šios juodadarbio patirtys apmąstytos jo prisiminimuose „Dienos Paryžiuje ir Londone“ (išleista ir lietuviškai 2007-aisiais): „Jei staiga imtų ir atsirastų šiek tiek sveiko proto viešbučiuose ir restoranuose, ir darbas būtų dirbamas tiesiog veiksmingai, indų plovėjai dirbtų kokias šešias–aštuonias valandas, o ne dešimt–penkiolika kaip dabar. Žodžiu, galime sakyti, jog indų plovėjo darbas yra daugiau ar mažiau beprasmis. Tad kyla klausimas: kodėl norima, kad jis ir toliau dirbtų? Stengiuosi žvelgti giliau nei tiesioginės ekonominės priežastys: kam gali teikti kokį malonumą mąstyti, kad kažkas leidžia gyvenimą plaudamas indus. Nes neabejotinai žmonės – pasiturintys žmonės – randa malonumą. Vergas, sakė Katonas, turi dirbti, kai nemiega. Nesvarbu, ar darbas reikalingas, ar ne, turi dirbti, nes pats darbas yra geras... bent jau vergams. Šis jausmas tebegyvuoja ir kaupia vis didesnius kalnus nedėkingo, bjauraus ir nenaudingo darbo. Iš esmės čia kalta baimė masei. Masė (galvoja jie) yra gyvuliai, ir tokie šiurkštūs, kad būtų pavojingi, jei neturėtų ką veikti. Saugiau laikyti juos užsiėmusius, kad neturėtų laiko galvoti."

Keisčiausia, kad ir ateities visuomenės vizijų kūrėjai neriasi iš kailio projektuodami, kaip užimti vergais gimusių žmonių minias. Pavyzdžiui, Kurto Vonneguto „Pianoloje“ jie kelias valandas per dieną pristatomi tvarkyti kelių ir dirbti kitus protinių pastangų nereikalaujančius darbus. Aldous'as Huxley'is pasitelkia dar Anglijos luditų išbandytą metodą: atsisakyti mechanizacijos. Jo sukurto šauniojo pasaulio valdytojai sąmoningai riboja mokslo pažangą, kad žmonėms ir toliau netrūktų darbo. Vienas jų aiškina metodą: „Kad darbas yra bjaurus? Jiems taip neatrodo. Priešingai, jiems patinka. Jis lengvas, paprastas, vaikiškas. Septynios su puse valandos nesunkaus darbo, kuris neišsekina, po to porcija somos [legalus lengvas narkotikas, sukeliantis malonių haliucinacijų – vert. past.], žaidimai, seksas be apribojimų ir sensorama [visus pojūčius dirginantis kinas – vert. past.]. Ko dar norėti? Taip, žinoma, - pridūrė. – Jie gali prašyti mažiau valandų. Ir, savaime aišku, galėtume jiems tai suteikti. Mūsų techninės galimybės leidžia sutrumpinti žemesniųjų kastų darbo dieną iki trijų–keturių valandų. Tačiau ar tai juos padarytų laimingus? Ne, nepadarytų. Prieš pusantro šimto metų buvo atliktas eksperimentas: visoje Airijoje įvesta keturių valandų darbo diena. Ir koks rezultatas? Nerimas ir labai padidėjęs somos vartojimas, nieko daugiau.“ Keisčiausia, kad pats Aldous'as Huxley'is nejučia pakliūva į to paties prieštaravimo spąstus kaip ir indaplovio Orwelo darbdaviai: jis tiki, kad visuomenėje turi būti nereikalingą darbą dirbančių žmonių. Juk Huxley'io sukurtame pasaulyje būtų labai paprasta sumažinti žemesnių kastų žmonių skaičių – vaikai „gaminami“ mėgintuvėliuose, ir jų skaičių sprendžia valdančiosios kastos...

Regis, visiems lengviau ant širdies, jei šalia kažkas nepakeldamas galvos plauna indus. Kaip tik dėl to einame valgyti į restoranus – atseit, kad nereikėtų patiems indų plauti, o iš tiesų gal tam, kad mums kažkas patarnautų, nors kelias valandas. Pažįstu tokią porą, kurie vienuolika mėnesių susiraukę dirba valytojais viename prašmatniame sostinės pastate, kad paskui visas santaupas išleistų mėnesio atostogoms kokiame pusiau prašmatniame pajūrio viešbutyje ir parvažiavę girtųsi, kaip jie „pastatė į savo vietą“ kokį nevėkšlą padavėją ar kambarinę. Ką gi, prašmatnūs viešbučiai juk ir skirti ne apsistoti, bet klientų savigarbai kelti, kaip kandžiai pabrėžė Orwelas: „Manoma, kad jie teikia prabangą, bet iš tiesų jie viso labo teikia pigią ir varganą jos imitaciją. Beveik visi žmonės nekenčia viešbučių. Yra gerų restoranų, tačiau ir ten neįmanoma pavalgyti taip skaniai kaip namie išleidžiant tą pačią sumą. Iš esmės 'elegantiškas' viešbutis yra vieta, kur šimtas žmonių neriasi iš kailio tam, kad kiti du šimtai mokėtų astronomines sumas už dalykus, kurių, tiesą sakant, visai nenori.“

Tik ar užkrovę nepageidaujamo fizinio darbo naštą tarnų funkcijas mūsų pasaulyje atliekantiems žmonėms prisiimame drauge su protiniu darbu einančią pareigą? Kaip tik tokia buvo antikinio otium prasmė: rūpintis bendruomenės ir dirbančiųjų mūsų labui gerove, tik mes tai pamiršom – kaip ana prancūzė namų šeimininkė iš „La Noire“. Tik graikų įgyvendinta perskyra tarp protinio ir fizinio darbo mus pasiekė ir įsitvirtino Dabartinės lietuvių kalbos žodyno puslapiuose, o jų jausta panieka fiziniam darbui – mūsų protuose.

2. Ką žinojo dirbantieji iki pat Reformacijos, o mes nesugebam prisiminti

Po antikos atėjus „tamsiesiems amžiams“ nebeliko graikiškojo polio, tai yra miesto su jam būdingu darbo pasidalijimu, tad ir išsilavinusių protiniam darbui pasišventusių žmonių luomo. Valstiečiai ir toliau kapstė žemę, o feodalai pasišventė ponavimui. Tačiau darbo metodai šiek tiek pagerėjo, ir ėmė rastis laisvo laiko. Bet greičiausiai jo ėmė atsirasti dėl to, kad žmonės „beveik visuomet turėjo pakankamai sveiko proto, kad dirbtų tik tiek, kiek reikia norint linksmai gyventi“, – žodžiai, pasakyti Goethe'ės apie Jenos amatininkus, taigi XVIII amžiaus pabaigoje. Bet pati idėja siekia Aristotelio laikus. Juk tai jis yra pareiškęs: „Dirbame, kad galėtume dykinėti“. Tik Aristotelio laikais dykinėti galėjo vien laisvieji, užkraudami fizinio darbo naštą vergams, tuo tarpu „tamsiaisiais“ viduramžiais iki pat Reformacijos progą šventai padykinėti turėjo praktiškai visi žmonės.

Krikščioniškosios Europos dykinėjimas (tai yra laisvalaikis) skyrėsi nuo antikinio ne tik visuotinumu, bet ir pobūdžiu, o ypač užmoju. Pavyzdžiui, senovės Romoje laisvieji žmonės iš 355 romėniškojo kalendoriaus dienų 200 skyrė įvairiems viešiems renginiams, iš kurių net 175 dienas organizuoti žaidimai, kovos ar muzikantų pasirodymai, teigia laisvalaikio sociologijos tyrinėtojas Hansas W. Prahlis (2002). Iš romėnų laisvalaikio organizavimo net ir mums reikėtų pasimokyti: pavyzdžiui, Romos termose vienu metu galėjo mirkti 60 000 romiečių, o „Circus Maximus“ sutalpindavo net 385 tūkstančių žiūrovų, kitaip tariant, ten būtų susėdę du trečdaliai Vilniaus gyventojų. Palyginkim: didžiausiame šiuolaikiniame stadione telpa „tik“ 150 000 asmenų, ir tai jis suręstas megalomanija „sergančiame“ krašte, t. y. Šiaurės Korėjoje (Rungrado May Day stadionas), tuo tarpu civilizuotesnės pasaulio šalys pasitenkina kokiems šimtui tūkstančių skirtais stadionais: kaip „Azteca“ stadionas Mechike (114 tūkst.) ar „Maracana“ Rio de Žaneire (anksčiau 200 tūkst., bet perstačius ir pagerinus saugumo priemones 103 tūkst.), „Camp Nou“ Barselonoje (98 tūkst.) ar „Wembley“ Londone (100 tūkst.).

Ir viduramžių europiečiams iki tokio laisvalaikio organizavimo buvo toli. Juo daugiausia pasirūpindavo Bažnyčia. Pats laisvalaikis buvo glaudžiai susietas su religiniu gyvenimu. Mane labiausiai nustebino tai, kad anuomet žmonės nepersidirbdavo: Hansas W. Prahlis teigia, jog, pavyzdžiui, XIII amžiuje net 90 dienų per metus buvo skiriamos religinėms šventėms, o kur dar 52 sekmadieniai, kai, žinoma, drausta dirbti, tad belikdavo tik 200 darbo dienų, kitaip tariant, kokios 2300 darbo valandos per metus – taigi, viduramžių krikščionys dirbo ne daugiau nei mes, besididžiuojantys tuo, jog gyvename laisvalaikio visuomenėje. Keisčiausia, kad jie nesukdavo sau galvos nei apie laisvo laiko, nei darbo prasmę. Abu kilo iš Dievo: darbas laikytas bausme, kurią Dievas uždėjo žmogui, tad ją nuolankiai priimant atsiverdavo kelias į šventumą. Laisvalaikis oficialiai laikytas maldai ir religinių tiesų apmąstymui skirtu laiku.

Be to, susilpnėjo ir skirstymas tarp protinio ir fizinio darbo: abu buvo Dievo duoti ir abu vedė pas Dievą. Ne veltui ir šv. Benediktas pagrindė savo regulą principu „ora et labora“, o vienuolynuose daug žemesniojo rango vienuolių buvo beraščiai – jie dirbdavo fizinį darbą, ir per jį keliavo į šventumą nė kiek ne lėčiau nei raštingieji protinį darbą dirbę jų kolegos. Tačiau net ir einant per darbą į šventumą nevertėjo persistengti: darbštumas buvo pirmąkart įtrauktas į dorybių sąrašą tik XVII amžiuje, ir tai padarė Arnoldas Geulinxcas – filosofas, kuriam daug profesinių problemų sukėlė kaip tik jo simpatijos kalvinizmui. Ši smulkmena patvirtina garsiąją M. Weberio įžvalgą, kad kapitalizmo ekonominės filosofijos šaknys slypi protestantizme, tai yra, jo tezėje, „kad žmogus gali save realizuoti prieš Dievą per darbą“ (H. Prahl). Kaip tik Liuteris pradėjo energingai griauti iki tol viešpatavusį ganėtinai laisvą požiūrį į darbą ir suformulavo griežtą darbo moralę, negailestingai pasmerkdamas pramogas ir linksminimąsi kaip laiko švaistymą. Nuo šiol laikas tapo galimybe pelnyti dangų per darbą, tad žmonės, kurie jo neskaičiuoja ir skrupulingai neplanuoja kiekvienos minutės, iš tiesų nusideda sunkiausia nuodėme. Darbas tampa žmogaus gyvenimo centru. Kaip įžvalgiai pažymėjo Pekka Himanenas „Hakerio etikoje“, iki tol kiekvieną minutę skaičiavo ir stengėsi racionaliai panaudoti tik vienuoliai, tačiau sulyg protestantizmu ir pasauliečiams tapo privaloma griežta regula, tik ji sukosi jau ne aplink maldą, bet aplink darbą.

Prie šios tendencijos kalvinizmas XVI–XVII amžiuje dar pridėjo idėją apie darbo rezultatų svarbą, kurią H. Prahlis apibendrino taip: „Nors visi žmonės turi galimybę pasinaudoti darbu, kai kurie Dievo malonės dėka yra paskirti tam tikrai veiklai, tai yra profesijai (pavyzdžiui, pirklio ar bankininko), ir tą turi įrodyti asketiškai gyvendami pasaulyje ir taip siekdami kuo didesnės ekonominės sėkmės.“ Iš to logiškai seka įsitikinimas, kad kuo didesnis turtas, tuo labiau žmogus gyvena pagal Dievo valią, o žengus dar vieną žingsnį iš šios formulės nejučia išnyksta Dievas. Tuomet jau galima priversti žmones ir sekmadieniais dirbti – juk nestovės dykos brangios mašinos fabrikuose...

Ši permaina atnešė neįtikėtiną technikos pažangą ir pakėlė gyvenimo lygį. Tačiau mums puikiai pažįstama ir tamsioji šio reiškinio pusė: pamažu darbas taip sureikšmintas, kad žmonės tapo nuo jo priklausomi, 1891 metais rašė Paulis Lafargue'as (Karlo Marxo žentas) knygoje „Teisė dykinėti“ (Recht auf Faulheit): „Keista priklausomybė (Sucht) užvaldė darbininkų klasę visose šalyse, kur viešpatauja kapitalistinė civilizacija (...). Tai – meilė darbui, be galo stipri, individą ir jo palikuonis iki išsekimo privedanti priklausomybė nuo darbo (Arbeitssucht). Užuot kovoję prieš ją, kunigai, ekonomistai ir moralistai paskelbė darbą šventu. (...) Tik pažiūrėkim į išdidų laukinį, kurio prekybos misionieriai ir religinių reikmenų prekeiviai dar nepalaužė pasitelkę krikščionybę, sifilį ir darbo dogmą, ir palyginkit jį su nustekentu mašinų vergu.“

Nenuostabu, kad ir XIX a. pabaigos rašytojas Romain'as Rolland'as su gilia nostalgija atkuria XVII amžiaus Prancūziją, kai dar galėjo gyventi linksmasis stalius Colas Breugnon'as, kuris, nors ir myli savo darbą, prie jo labai neskuba ir mielai sustoja išmesti burnelės su kaimynais. Jo žmona, priešingai, yra visų kapitalistinių dorybių įsikūnijimas: „Tegyvuoja šventasis Martynas! Verslas einasi prastai. Neverta nugaros lenkti. Ir taip per daug dirbau per savo gyvenimą. Reikia kiek pailsėti. Sėdžiu prie stalo, vyno ąsotis iš dešinės, rašalinė iš kairės, o naujas dailus sąsiuvinis atveria man savo glėbį. Į tavo sveikatą, vaike mano, ir pasikalbėkim! Apačioj šūkauja mano žmona. Bet kokia žmona, vardan Kristaus, kokia žmona! Tik paklausykit, kaip plėšosi. Neleidžia pamiršti, koks aš laimingas: visas mano tas dailus paukštis, esu jo savininkas! Oi, apsukruolis Breugnon'as! Visi man pavydi... Ponai, neturit ką pasakyti. Jei tik kuris norėtų ją pasiimti... Ji – taupi, aktyvi, blaivaus proto, sąžininga, tiesiog pilna dorybių (tik jos beveik neina jai į kūną, o aš, nusidėjėlis, prisipažinsiu, kad labiau nei septynias perkarusias dorybes mėgstu apvalutę nuodėmėlę...“ Tačiau XVII amžiaus pradžioje šis laisvas požiūris į darbą ir dorybę jau skaičiavo paskutines savo dienas.

Kaip tik tuomet Nürnbergo miesto laikrodžiai ėmė mušti jau ir valandos ketvirčius, o La Fontaine'as parašė savo garsiąją pasakėčią apie Skruzdę, kuri be mažiausios širdgraužos leidžia, kad Žiogas mirtų badu ant jos namų slenksčio. Taip jam ir reikia: prašokti visą vasarą užuot dirbus ir krovus atsargas žiemai, mūsų manymu, yra viso labo lengvabūdiška, tačiau Liuteriui ir Kalvinui tai – Dievo duoto laiko ir pašaukimo švaistymas, tad – didžiausia iš nuodėmių. Kaip toli praeity liko tie laikai, kai žmonės niekuomet nevėluodavo į pasimatymus, nes paprasčiausiai nebuvo laikrodžių... Nieko nuostabaus, kad pirmuosius miesto laikrodžius, XIII amžiaus pabaigoje įtaisytus rotušių bokštuose, žmonės netruko sulaužyti – jie dar nebuvo pratę kaip mes aklai paklusti negyvo daikto švytuoklių diktatui.

Ir man kyla dar vienas baisus įtarimas apie tą Žiogų amžių: nors ir nebuvo jie einšteinai ir nieko nenutuokė apie reliatyvumo teoriją, jie visgi greičiausiai visai rimtai tikėjo, kad laikas priklauso Dievui, tad Jis gali šį savo nuožiūra ištempti ar sutraukti – kaip aną mūšio dieną prie Gibeono: „Jozuė kreipėsi į Viešpatį. Visų izraelitų akivaizdoje jis tarė: 'Sustok, saule, virš Gibeono ir tu, mėnuli, virš Ajalono slėnio!' Ir saulė sustojo, ir mėnulis stovėjo, kol tauta atkeršijo savo priešams.“ (Joz 10, 12–13). Ką jie pasakytų apie mūsų darbo organizavimą, kai Dievo paveikslas turi prasėdėti prie kompiuterio aštuonias valandas per dieną nepriklausomai nuo to, gerai ar blogai jis dirba, o jei jau nenumaldomi kūno poreikiai priverčia nuo jo laikinai atsitraukti, tenka pasižymėti kompiuteryje ne tik kada atsijungta ir vėl prisijungta, bet ir kokiam reikalui buvo atsitraukęs: nueiti į tualetą, parūkyti, pavalgyti, pasikonsultuoti?..