Mus pasiekia toks Dykumos Tėvų pasakojimas. Kartą pas senolį vienuolį, garsėjusį šventumu, atėjo jaunas vienuolis ir pasidalijo savo džiaugsmu: „Aš taip uoliai meldžiuosi, kad maldose pradėjau matyti angelus.“ Tačiau vietoj pagyrimo jis teišvydo susirūpinusį senolio veidą ir išgirdo perspėjimą: „Nemanau, kad tuo iš tiesų reikėtų džiaugtis. Kai malda padės tau vis labiau išvysti savo nuodėmes, o ne angelus, tada bus galima sakyti, kad esi tikrame kelyje.“

Kokiame kelyje esame mes? Šiais metais vis dažniau girdime nuostabų žodį „gailestingumas“. Tai iš tiesų viena pagrindinių krikščionybės sąvokų. Tačiau kaip nevalia kalbėti apie Prisikėlimą atsietai nuo Kryžiaus, taip pat beprasmiška kalbėti apie gailestingumą atsietai nuo mūsų nuodėmingumo. Tai būtų tas pat, kas kalbėti apie gydytojo profesijos kilnumą, pamirštant apie skausmą ir ligas, su kuriomis gydytojui skirta kovoti. Jei žmonės nesirgtų, tai gydytojas būtų paprasčiausiai nereikalingas. Jei išgydyti žmogų būtų taip pat paprasta, kaip pataisyti serijiniu būdu pagamintą paprastą mechanizmą, tai gydytojo profesija nebūtų tokia kilni ir garbinga, nereikėtų tiek mokytis.

Dievas yra ne tik visagalis ir išmintingas Kūrėjas, Jis taip pat yra ir Gydytojas, išliejantis gailestingumą ant mūsų žaizdų, grąžinantis gyvybę ir net, kaip liudija Evangelija, prikeliantis iš numirusiųjų. Šie žodžiai paprastai labai patinka žmonėms. Gera girdėti apie Dievo gailestingumą. Lygiai kaip mums visada tampa ramiau, kai sužinome, jog mums ar kuriam nors brangiam žmogui operaciją darys ne tik profesionalus, patyręs, bet ir labai jautrus žmogaus skausmui ir kupinas atjautos gydytojas. Tačiau kalbėjimas apie gailestingumą neatsiejamas nuo kalbėjimo apie nuodėmės negalią, kurią kiekvienas turime. Ši pasakojimo apie gailestingumą dalis paprastai priimama kur kas sunkiau.

Taip, krikščionybė yra meilės religija, o Biblija pagrįstai vadinama Dievo meilės prisipažinimu žmogui. Tačiau jei atrasime drąsos įsiklausyti į Biblijoje mums apreikštą žinią, mes išgirsime ne tik kvapą gniaužiantį taip žmogų pamilusį Dievą, kad Jis apglėbia visą pasaulį nuo Kryžiaus, tačiau taip pat ir tragišką tiesą apie mūsų egzistencijos tragizmą.

Kiekvienas esame sukurtas pagal Dievo paveikslą, tačiau mūsų ryšys tiek su Dievu, tiek su savimi pačiais yra išsiderinęs. Kaip atsidūsta apaštalas Paulius Laiške romiečiams: „Nėra teisaus, nėra nė vieno.“

Hebrajiškas žodis, kuriuo Senajame Testamente įvardijama nuodėmė, reiškia taip pat „nepataikyti į tikslą“. Kiekvienas žmogus yra tarsi strėlė, Kūrėjo iššauta į tikslą. Būti savo kelyje, gyventi savo gyvenimą – reiškia leisti išsiskleisti kiekviename iš mūsų esančioms potencijoms, talentams. Tačiau, deja, nuodėmės žaizda viską sujaukia, nukreipia mus nuo tikslo, sugriauna vidinę vienovę, sukelia skilimą mumyse. Pasak apaštalo Pauliaus, tarsi norime gero, bet vis nusidedame, o kai tik kliaujamės vien savo jėgomis, vis suklumpame.

Šiandien yra tapęs populiarus Dievo, kaip Greitosios pagalbos, kurią išsikviečiame, kai iškyla koks sunkumas, vaizdinys. Yra net sukurta teorija, jog esą Dievo idėja buvo reikalinga, kol žmogus dar pats nesugebėjo tvarkytis su savo gyvenimu, kai žmonija dar nebuvo pasiekusi pilnametystės. O dabar esą galime apsieiti ir be Dievo vaizdinio ir patys prisiimti visą atsakomybę už savo gyvenimus. Beje, panašus aiškinimas reguliariai sugrįžta per visą krikščionybės istoriją.

Pavyzdžiui, IV amžiaus pabaigoje Romoje įvykęs labai svarbus ginčas iškėlė esminę dilemą Bažnyčiai. Į Romą anuomet iš Britanijos salų atvyko religingas mąstytojas Pelagijus. Jis gyveno labai dorovingai ir asketiškai, šlovė apie nekompromisinę jo laikyseną pasklido plačiai. Pelagijus pabrėžė valios ugdymo svarbą ir sakė: tik sunki treniruotė ir kasdienis ryžtas gali leisti mums tapti tikrai dorais žmonėmis. Savo sekėjams jis akcentavo Naujajame Testamente užrašytus Jėzaus žodžius: „Būkite tobuli, kaip Jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ Pelagijus juos aiškino kaip raginimą gyventi nenusidedant. Pasak jo, tai tikrai įmanoma ir mes esame atsakingi už tai. Visos kalbos apie tai, jog mes esame nuodėmės pagraužti – išsisukinėjimas nuo atsakomybės.

Pelagijaus tvirtinimu, Adomo ir Ievos nuodėmė – tai jų asmeninė kaltė ir perspėjimas mums visiems. Tačiau kiekvienas iš mūsų turime laisvą valią ir galime rinktis kitaip, nei pirmieji žmonės pasirinko, galime nekartoti jų klaidų.

Vienas iš žymiausių ankstyvosios Bažnyčios mąstytojų – šventasis Augustinas į Romą atvyko panašiu laiku kaip ir Pelagijus. Būsimasis Hipono vyskupas pripažįsta, kad kurį laiką jam didžiulę pagarbą ir pasigėrėjimą kėlė Pelagijaus ir jo sekėjų dievobaimingumas ir siekis gyventi laisvam nuo nuodėmės. Tačiau netrukus pagarba virto polemika ir Bažnyčios istorijoje didelę žymę palikusiu susikirtimu.

Esminė Pelagijaus klaida, pasak Augustino, yra iškreipta žmogaus laisvos valios ir nuodėmingumo santykio samprata. Augustinas pabrėžė, kad pirmųjų žmonių nuopuolis nėra vienasmeninė kaltė, bet turi esminį poveikį visai žmonijai. Tai, ką mes vadiname „gimtąja nuodėme“, yra savotiškas virusas, kuris veikia kiekvieną žmogų. Mes esame priklausomi nuo nuodėmės ir negalime nuo jos išsilaisvinti vien savo jėgomis.

 Svarbu vengti nuodėmės, tačiau didžiausia problema yra ne tai, kas žmogaus išorėje, bet tai, kas yra mūsų viduje. Tik Dievo malonės išgydyta žmogaus valia gali atgauti laisvę. Viešpats mus išgelbėja, gydo ne dėl mūsų nuopelnų, bet dėl savo beribės meilės ir malonės. Šioje vietoje siūlau pažvelgti į save, į savo širdis ir nuoširdžiai paklausti: ar aš Pelagijaus, ar Augustino pusėje? Kai mąstau apie savo gyvenimą, stengiuosi sekti Kristumi, mokau vaikus – ar pirmiausia akcentuoju moralinių normų svarbą ir jų praktikavimą, ar raudu širdyje, sakydamas: „Viešpatie Jėzau, Gyvojo Dievo sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio?“

Noriu priminti, kad pelagianizmas Kartaginos sinodo (418 m.) ir Efezo Susirinkimo (431 m.) buvo pasmerktas kaip klaidatikystė. Ką tai reiškia? Pirmiausia tai, jog nuodėmė nėra įkyrus svečias, kuris įsiveržia į namus, jei tik mūsų durys ar langai palieka atviri. Jei tik viską sandariai uždarysime, vidų dezinfekuosime, viskas bus gerai? Deja, ne. Puvinys įsimetęs kur kas giliau. Todėl psalmėje ir giedama: „Sukurk man naują širdį, o Dieve“. Naują. Kurios negaliu pats susikurti kokiomis nors dvasingumo pratybomis, tinkamų knygų skaitymu.

 Tikėjimas nėra dopingas, paverčiantis mane herojumi. Tai pirmiausia savosios niekybės pripažinimas, puikybės nugalėjimas, pasišlykštėjimas savuoju nuodėmingumu ir kartu didžiulis dėkingumas dangiškajam Gydytojui, kuris, nepaisydamas mano nuodėmių apstybės ir bjaurasties, mane nuvalo, liedamas savąjį gailestingumą.

Sunku pripažinti savo nuodėmingumą. Prisiminkime, kad pirmoji istoriškai ir savo esme didžiausia nuodėmė yra puikybė, noras save, o ne Viešpatį paversti gyvenimo ašimi. Aš pats galiu – Viešpatie, Tave pasikviesiu tik tada, kai bus per sunku. Herojiška? Veikiau komiška. Primena vaiko, sėdinčio ant tėvo pečių, pagyras, kiek šiandien daug vietų jis apkeliavo.

Dar Bažnyčios Tėvai mokė, kad šėtonas mėgsta susireikšminti ir susireikšminusius, o labiausiai bijo komizmo ir iš karto atstoja nuo to, kuris sugeba pasijuokti iš savęs.

Tikiu, ne kartą esate skaitę evangelistų perteiktus Jėzaus žodžius apie piemenį, kuris palieka bandą ir ieško nuklydusios avies, taip pat pasakojimą apie pamesto pinigėlio paieškas. Tačiau spėju, kad retai susimąstydavote, jog tai ne apie juos, palaidūnus, tai pasakojimas apie mus, nes kiekvienas esame sūnus ar dukra palaidūnai, kiekvienas bėgame nuo savojo Tėvo, priešinamės tam gyvenimo keliui, kuris mums dovanojamas, bandome imti gyvenimą į savo rankas ir… vis labiau pasiklystame. Tačiau kantrus ir gailestingas Viešpats nepaliauja mūsų gydyti ir gelbėti, tiesti mums rankas.

Ne sveikiems, bet ligoniams reikia gydytojo… Tad dėkokime Dievui už visas gyvenimo žaizdas, kurios įveikia storą mūsų egoizmo ir pasitenkinimo savimi odą ir mus atveria Jo gailestingumui, kurios mums dovanojamos, kad sudiltų mūsų puikybė ir mūsų silpnume pražystų Viešpaties stiprybė.

2011 m. Nr. 5