Donaldas Kajokas. Kurčiam asiliukui: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 160 p.

Donaldo Kajoko (g. 1953), Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, naujoji eilėraščių knyga „Kurčiam asiliukui“ – jau trylikta. Nuo 1980-ųjų debiuto su eilėraščių knyga „Žeme kaip viršūnėmis“ pasirodė šešios eilėraščių knygos ir viena rinktinė, trys esė bei poetinis romanas.

Pats poetas apie šią knygą viename interviu yra pasakęs: „Šiais metais baigiau rašyti lyrikos knygą „Kurčiam asiliukui“, kurioje žaidžia Horacijaus sentencija surdo asello fabellam narrare – kurčiam asiliukui pasakėlę sekti. Kitaip sakant, kalbėti niekus, tuščiai taukšti, nes asiliukas kurčias. Dabar poezija žmonės ne itin domisi, jeigu tavo knygas skaito koks tūkstantis per visą Lietuvą, būtų maksimumas. Todėl ir pasakėlė tokia...

Apie skaičius… Iš pradžių rinkinyje buvo 99 eilėraščiai, paskui – 100, o man kažkodėl norėjosi 101. Turi kažkokią prasmę, asocijuojasi su „Tūkstančiu ir viena naktimi“, Šecherezada. Knygoje 3 skyriai po 33 eilėraščius, dar įvadinis ir gale. Poetas matematikos gali nemokėti, bet su matematika jis niekada nėra susipykęs. Su matematika kaip proporcijų mokslu, o poezija, manau, ir yra pastanga atspindėti kaži kokias realiai egzistuojančias, ne žmogaus sukurtas proporcijas. Vieni sakys Dievo, kiti – kosmoso, visatos, treti – gamtos, kiekvienas pagal savo išmanymą ir tikėjimą. Nė vienas menas negali egzistuoti nejausdamas proporcijų, bet poezija – ypač. Žiūrėdamas, skaitydamas, būdamas neišvengiamai susiduri su skaičių magija, kuri tikrai įdomi. “.

Šioje knygoje ypatingai ryškėja minimalistinis poetinis kalbėjimas – dar daugiau tylos tarp žodžių – nes kaip kitaip kalbėti kurčiam asiliukui?, arba kokia žodžių prasmė? – , žaismingi paradoksai, koncentruota forma ir mintis.

Poetas jautriai ir išmintingai priėmęs dvasinę dzen patirtį į poeziją atnešė ne tik estetines „tuštumos“, „non-finito“ kategorijas, bet ir ne-mąstymą, kaip esminę dzen sąmonės būseną, kurioje atsiskleidžia pasaulis toks, koks yra TIK TAI akimirka (neatsitiktinai vienintelė poeto eilėraščių rinktinė išleista 1997 m. pavadinta „Meditacijos“, o ir pats poetas prisipažįsta, kad „Malda ir meditacija ar kokia kita dvasinė praktika, mano galva, turi kur kas didesnį tikslą nei eilėraščio, straipsnio ar romano rašymas. Didesnį ir slaptesnį. O jei svarbiausiu rūpesčiu nepastebimai tampa pats eilėraštis, tuomet poezija iš dvasios kelionės virsta rafinuotu laiko leidimu, ir tiek“).

D. Kajoko kūryba – tiek poezija, tiek ir proza, gimsta iš meditatyvinės žmogaus patirties, todėl ji nėra tikslas ar siekinys. Ji – dvasinės kelionės ir / ar džiaugsmo būti padarinys. Tokia ir ši knyga:

krantukas, saulė, kelios dėlės,
sandalai, šermukšnynas – ir gana

tiesa
      dar didelė erdvi diena
it mažas mažas džiugesėlis

                              („Gimtadienis“)

Stilistine prasme tekstai pasižymi neišbaigtumu – trumpos eilutės, vaizdų fragmentiškumas, tarp jų glūdintys tarpai, daugtaškiai. Visa tai kreipia žvilgsnį į tai, kas nepasakyta. Poetinės pauzės čia yra kaip tuščias plotas dzen tapybos ritinėlyje, kur svarbiausia – „gebėti harmonizuoti formą su tuščia erdve ir pajusti akimirką, kai reikia sustoti“. Tai puikiai iliustruoja ne tik D. Kajoko poezija, bet ir knygos dailininkės Jūratės Stauskaitės piešiniai-teptelėjimai, kurie savaip pratęsia ir papildo poetinį tekstą. Ttai jau trečioji šių dviejų menininkų knyga.

Gediminas Kajėnas