Širvėnos pakrantėje ties Latvygalos gatve Biržuose, yra senosios žydų kapinės. Apie jas beveik nieko nėra žinoma. Tačiau jos – vienos iš didžiausių Lietuvoje. O pabandžius iššifruoti paslaptingus rašmenis ant antkapių, galima sužinoti įdomių dalykų apie Biržus ir juose gyvenusius žydus.

Žydai – neatsiejama Biržų istorijos dalis

Pasak istoriko Deimanto Karvelio, Biržai, dėl jų savininkų kunigaikščių Radvilų religinės tolerancijos buvo vienu iš Lietuvos žydų centrų.

1594 metais, praėjus vos penkeriems metams po Biržų įkūrimo, kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno rašte Biržų seniūnui ir visiems vėlesniems Biržų urėdininkams skaitome: „(…) visi žydai, dabar gyvenantys Biržuose ir kurie gyvens po to, negali būti teisiami kitaip, o tik lygiai taip kaip ir kiti”.

Tačiau: „Reikia prižiūrėti žydus, gyvenančius Biržų mieste, kad jie nedarytų skriaudos krikščionims. Žydus prižiūrėti turi miesto teismas. Jei atsirastų turtingas pirklys, kuris norėtų turėti turgavietėje namą, tai, tarybos nutarimu žydas savo vietą turi parduoti, o pats išsikelti į kitą vietą“.

1636 m. Kristupas Radvila konstatavo, kad mieste gyvena „dvejopi žydai: rabinai ir karaimai. Reiktų jiems skirti atskirus plotus ar gatves”.

1610 m. Biržuose buvo 25 žydų namai trijose gatvėse šalia turgaus aikštės. Jų namai stovėjo pačiame miesto centre, šaliai Biržų burmistro ir vaito namų. Kiti namai buvo įsiterpę tarp turtingiausių Biržų miestelėnų namų – pavyzdžiui, greta Radvilų auksakalio Kristupo namo. Beje, vienas iš pirmųjų Biržus garsinančios alaus gamybos istorinių paminėjimų taip pat susijęs su žydais. Praėjos vos dvidešimčiai metų po Biržams suteiktos Magdeburgo teisės dokumentuose minima, jog 9 žydai Biržuose verčiasi alaus, midaus ir degtinės gamyba.

1650 m. Biržuose mieste buvo 27 žydų-rabinų ir 15 žydų-karaimų namų.

XVII a. viduryje žydų mieste buvo jau nemažai, jie gyveno išsibarstę po įvairius miesto kvartalus. Kristupas II ėmėsi iniciatyvos surinkti miesto žydus į vieną vietą ir leido statytis jiems sinagogą. Žydų bendruomenės namai išsidėstė dviejose gretimose gatvėse, vedančiose į turgaus aikštę. 1650 m. dalis žydų ir karaimų gyveno atskirame miesto kvartale.

XVIII a. palengva atsistatančiuose Biržuose iš 528 namų krikščionims priklausė tik 128 namai. Likusiuose 400 namų gyveno žydai.

Grafų Tiškevičių laikais, XIX a. pabaigoje, iš 2630 gyventojų 1860 buvo žydai ir tik 740 – krikščionys (lenkai, rusai, lietuviai).

Tarpukario Biržuose veikė Biržų žydų liaudies bankas, net trys žydų sporto klubai, sionistų draugija „Mizrochi“, sinagoga su dviem rabinais, mokyklos. Iš 228 parduotuvių 160 priklausė žydams, o krikščionims – 68. Visa ši neatsiejamai su Biržų istorija susijusios tautos istorija žuvo per keletą 1941-ųjų metų vasaros pabaigos dienų, kai šalia Astravo esančiuose Pakamponyse buvo sušaudyta 2500 Biržų ir miesto apylinkių žydų.

Palaidota istorija, kurią mažai žinome

Širvėnos pusiasalyje prie sudegusių poilsiavietės namelių yra didžiulės kapinės, kuriose daugiau kaip keturis šimtus metų buvo laidojami žydai ir karaimai. Teko apie jas rašyti „Biržiečių žodžiui“, kai pavasarinių potvynių metu Širvėnos vanduo išplaudavo krantą ir antkapiai griūdavo į ežerą, o žemėje atsidengdavo palaidotųjų kaulai. Apmaudžiausia, kad vanduo naikino seniausiąją, toliausiai nuo miesto esančią kapinių dalį, kurioje buvo ankstyviausieji palaidojimai. Galbūt, Radvilų laikų. Ir ne tik žydų, bet ir ne musulmonybę, o judaizmą priėmusių totorių – karaimų. Pakrantė buvo sutvarkyta, krantai išbetonuoti ir likę palaidojimai nebeplaunami.

Bet senosiose žydų kapinėse palaidota dalis Biržų istorijos, kurią labai mažai žinome. Taip jau susiklostė, kad nuošalioje vietoje už buvusios skerdyklos esančios žydų kapinės nėra biržiečių dėmesio centre. Daugelis galbūt apskritai apie jas nėra girdėję. O jos – vienos iš didžiausių išlikusių Lietuvoje. Prieš keletą metų Izraelio „Yad Vashem“ institute dirbančios mokslininkės Irit Abramski ir Natasha Sigal labai nustebo, pamačiusios, kad Biržuose yra tokios didelės ir senos kapinės. Žiūrėdamos į ilgiausias antkapinių paminklų eiles mokslininkės perskaitė keletą užrašų antkapiuose.

Kapinės… apie kurias nieko nežinoma

Žydų istorija Biržuose domėjausi jau anksčiau, tad man šis mokslininkių vizitas tapo postūmiu sužinoti, kokie žmonės palaidoti senosiose Biržų žydų kapinėse. Pradėjau nuo pagrindinio valstybės saugomų objektų dokumento – Kultūros vertybių registro.

Apie žydų kapines informacijos jame buvo nedaug: „Biržų m. žydų senosios kapinės. Latvygalos g. Valstybės saugomas nekilnojamas pavienis objektas. Teritorijos plotas 33000. Vertingosios savybės,dalys ir elementai: Kapinių pietinė dalis aptverta vielos tinklo tvora. Stovi daug akmeninių antkapinių paminklų. Yra informacinis skydas su lentomis, kuriose žydų ir lietuvių kalbomis užrašyta: „SENOSIOS KAPINĖS. TEBŪNIE ŠVENTAS MIRUSIŲJŲ ATMINIMAS“. Prie įėjimo į kapines stovi paminklas 1941 m. antroje pusėje sušaudytų žydų atminimui. Kapinėse auga medžiai, krūmai, aukšta žolė“.

Viskas. Kad kapines slepia aukšta žolė ir krūmai, žinome ir patys. Lentą seniai pavogė „metalistai“. Kaip vertinga dalis įrašyta tvora, tačiau svarbiausios informacijos: kiek kapų yra kapinėse („daug“), kokio jie laikmečio, kokie žmonės kapinėse palaidoti, dokumente nebuvo. Ir niekur nėra, nes kapinės specialistų nedomino.

O man pasidarė įdomu. Tad daugiau kaip metus, ištaikęs laisvą nuo darbų pusdienį, vis traukdavau į senąsias žydų kapines. Arčiau miesto esanti jų dalis gana tvarkinga – seniūnijos siunčiami vyrai kerta krūmus, šienauja žolę, tad atsidengia gražiai surikiuotų antkapių eilės. Ant jų gerai išlikę paslaptingi žydiški užrašai, kai kur matomos akmenyje iškaltos Dovydo žvaigždės. Tačiau tai patys naujausi, prieš karą laidotų žydų antkapiai. Toliau, ežero link, turėtų būti senesnieji palaidojimai.

Dauguma antkapių sunykę, užslinkę žemėmis. Palaidojimus žymi nedideli akmenys. Užrašai ant jų paveikti korozijos, tad sunkiai įskaitomi. Dar keleri metai – ir jie išnyks visiškai. Ypač tragiška padėtis vidurinėje kapinių dalyje. Ji yra lomoje, kurią nuolat užlieja vanduo, o teritoriją slepia džiungles primenantys nepraeinami brūzgynai.

Daugiau kaip pusė tūkstančio antkapių

Per pirmuosius savo vizitus į žydų kapines mėginau bent jau suskaičiuoti antkapius. Didžiuosius ir neišgriuvusius antkapius suskaičiuoti buvo nesunku. Daug sunkiau buvo surasti ir kapus, ženklinamus nedidelių, žole apaugusių akmenų. Įsitikinau, kad geriausia antkapius skaičiuoti anksti pavasarį, kol žolė ir lapai nesužaliavę, arba vėlų rudenį – kai antkapių nepaslepia sniegas. Manyčiau, kad senosiose Biržų žydų kapinėse yra apie 500 – 600 antkapių, bet šie duomenys labai netikslūs. Kad Lietuvoje kur nors dar būtų tiek daug žydų palaidojimų vienoje vietoje, man neteko girdėti – daugelis žydų kapinių suniokotos, ant jų stovi gyvenamieji namai, gamyklos, ar jos suartos…

Beskaičiuojant žydų kapus ypač įdomūs pasirodė keli antkapiai prie pat ežero, mano manymu, seniausioje kapinių dalyje. Metro aukščio antkapinėse plokštėse iškalti vingrūs rytietiški ornamentai (ant žydų antkapių jų nėra), užrašai iškalti kitokiu stiliumi. Pamaniau, kad ryškiai besiskiriantys nuo tradiciškų žydų antkapių mano rastieji gali būti karaimų palaidojimai. Juk karaimai Radvilų laikais sudarė nemažą Biržų miestiečių dalį: 1650 metais, anot senųjų inventorių, Biržuose stovėjo 27 žydų rabinų ir 15 žydų – karaimų namų.

Antrasis etapas buvo pasistengti užfiksuoti kapus ir ypač – išlikusias antkapines plokštes. Stengiausi nufotografuoti antkapių užrašus, tačiau tai nebuvo paprasta. Dalį užrašų pavyko nufotografuoti taip, kad jie būtų įskaitomi.

Užrašų kalba sunkiai perskaitoma

Bet kaip sužinoti, kas ant kapų parašyta? Va čia susidūriau su didele problema. Kreipiausi pagalbos į Žydų muziejų, Kėdainių sinagogoje įsikūrusį muziejų, žydų bendruomenes, net Lietuvos gyventojų genocido tyrimų centrą. Niekas senųjų žydiškų užrašų nesiėmė perskaityti. Pasirodo, Lietuvos žydai vartojo dvi žydų kalbas: hebrajų su aramėjų kalbos elementais ir jidiš. Buityje jie kalbėdavo jidiš kalba, kurios ištakos – Vokietijoje. Tačiau žydai turėjo ir „šventąją“ kalbą – hebrajų. Ja būdavo skaitoma Tora, Talmudas, kaip tik šia kalba būdavo iškalami užrašai ant antkapių. Pasirodo, po holokausto ir daugelio iš išlikusių žydų emigracijos į Izraelį Lietuvoje sunku surasti žmogų, galintį iššifruoti senuosius užrašus hebrajų kalba…

Netikėtai pagalbos sulaukiau iš ten, kur visai jos nesitikėjau. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė, kuri nuolat domėjosi mano sumanymu, praėjusių metų vasarą atsiuntė vieno išeivio iš Lietuvos elektroninio pašto adresą. Aleksandras Avramenko šiuo metu gyvena Olandijoje, Amsterdame, kur yra viena iš seniausių ir didžiausių Europoje žydų bendruomenių (juk šis miestas – stambus deimantų, finansų, prekybos centras). A. Avramenko taip pat domisi senosiomis žydų kapinėmis Lietuvoje, netgi turi sukūręs joms skirtą tinklapį, kur deda žydų kapinių nuotraukas ir šifruoja kai kurių antkapių užrašus. Išsiunčiau jam kelis šimtus Biržų žydų kapinių antkapių užrašų nuotraukų.

Iš pradžių elektroniniu paštu, o vėliau per „skaipą“ užsimezgė smagus ir bent jau man labai naudingas bendravimas. Juk, pasirodo, aš tiek mažai žinau apie šalia mūsų gyvenusios didelės tautos tradicijas ir kultūrą. Štai fotografuodamas nė nepagalvojau, kad žydai rašo iš dešinės į kairę, tad objektyvą fokusuodavau ne į užrašo pradžią, o į pabaigą.

Pasak A. Avramenko, antkapių užrašų kalba yra labai specifinė, tad net žmonės, kurie moka hebrajų kalbą, retai gali suprasti, kas ten parašyta. Labai daug trumpinių, simbolių. Žydų kalba labai lakoniška. A. Avramenko rašė: kai kurios raidės yra labai panašios, todėl vertėjas Yossi visą laiką prašo kuo tikslesnių nuotraukų, nes labai lengva apsirikti, ypač kai metai rašomi raidėmis. Galima apsirikti ir dėl datų – čia viskas gana viskas sudėtinga. A. Avramenko bandęs padėti pažįstamas, kuris ilgai gyveno Izraelyje ir laisva kalba hebrajiškai, labai mažai ką galėjo perskaityti…

Žydų kapinės ir laidojimas

Kol vyko nelengvas senųjų užrašų šifravimas ir vertimas, toliau domėjausi žydų papročiais. Sužinojau, kad žydų tradicija draudžia iškasti ir perlaidoti palaikus. Mirusiojo lietimas ir jo ramybės drumstimas yra nepriimtinas ir vertinamas kaip nepagarba. Žydai tiki, kad netgi naudos siekimas iš ant kapo augančių augalų prilygsta mirusiojo išniekinimui. Pavyzdžiui, nupjauti ant kapo augantį medį leidžiama tik tada, jei jis kelia grėsmę antkapiui, tačiau panaudoti medieną savo reikmėms draudžiama. Draudžiama kapinėse nupjauta žole šerti gyvulius, naudoti kapuose užaugusius vaistinius augalus. Dėl to kartais žydų kapinės įgaudavo netvarkingumo, nesirūpinimo jomis vaizdą. Daugelis žydų kapinių buvo aptvertos. Aptveriama norint apsaugoti nuo niokojimo, žvėrių ir pašalinių žmonių, bet dar svarbiau – pažymėti ir atskirti ritualiai nešvarią teritoriją. Kapinėse yra draudžiamas bet koks veiksmas, kuriuo gali būti parodyta nepagarba mirusiajam. Kapinėse negalima atlikti kasdienybę primenančių veiksmų: valgyti, gerti, miegoti, garsiai kalbėti, ganyti gyvulių, eiti per kapines, norint susitrumpinti kelią.

Žydų kapinės visada būdavo atskiros. Mirusiuosius jie laidodavo tą pačią dieną. Mirusiojo kambaryje jo atminimui nuolat dega žvakė – dvasios simbolis. Visuose namuose uždengiami veidrodžiai, paveikslai, televizoriaus ekranas. Artimiausi giminės septynias dienas gedi, sėdėdami ant grindų ar žemų suoliukų ir neišeidami iš namų. Gedėdami žydai nenaudoja papuošalų ir kosmetikos, nedalyvauja pramogose. Gedulą ženklina ne juoda spalva, o įkarpas žydo rūbe.

Judaizme nepriimta puošti mirties: miręs žmogus laidojamas įkapėse ir be karsto arba paprasčiausiame karste. Drobule apvyniotą kūną nuveždavo į kapus ir, nuleidę į duobę, uždengdavo mirusiajam akis šukėmis. Laidodavo negilioje duobėje, antkapį darydavo tik iš akmens. Po laidotuvių žydai iš kapinių tuo pačiu keliu niekada negrįždavo, nes buvo tikima, kad jei grįši tuo pačiu keliu, iš paskos į namus atseks mirtis. Į laidotuves nenešamos gėlės ir vainikai, kaip ir vėliau lankantis prie artimųjų kapų (kartais ant kapo paliekamas akmenukas). Praėjus trisdešimčiai dienų po mirties rengiama atminimo ceremonija prie kapo. Po to galima statyti antkapį.

Daug sužinojau apie žydų aprangą, kodėl vyrai nešioja mažas plokščias kepuraites ar neskuta plaukų nuo smilkinių ir augina „peisus“. Dar įdomiau buvo gilintis į jų mitybos papročius – košerinius reikalavimus, tradicinę virtuvę (kiek lietuviškų patiekalų, pasirodo, atėję iš žydų virtuvės…).

Iššifruotas „žydų kodas“

Tačiau grįžkime prie mūsų (tiksliau – žydų) antkapių. Po kelis mėnesius trukusio sunkaus darbo šifruojant užrašus senąja hebrajų kalba, į mano kompiuterį pradėjo plaukti iššifruoti kai kurių žydų antkapių vertimai. Deja, pavyko iššifruoti tik 82 užrašus. Tradicinis užrašas ant antkapio atrodo maždaug taip: „Čia ilsisi garbusis Gerchon Moshe, Ha Levy Yehuda sūnus. Mirė Yud Zion mėnesio 17 d. Tuf Rash Zadek Hai 5685 metais“. Arba: „Čia ilsisi jauna moteris Rachel, Leibos Zelig dukra. Mirė Kuf Alef 26 d. Tuf Raish Nun Bet 5652 metais“.

Ačiū vertėjams, šalia nieko mums nesakančių hebrajiškų datų surašė ir lotyniškojo kalendoriaus datas. Iš jų matyti, kad dauguma palaidojimų yra iš 1870–1930 metų laikotarpio. Biržų žydų kapinėse buvo laidojami netgi Papilio žydai. Ant moters antkapio būdavo pažymima, ar ji ištekėjusi, ar mirė jauna. Ant vyrų antkapių buvo užrašai „garbusis“, „studentas“, „mokytojas“, ar net „Rabi“.

Patys žydai atkreipė dėmesį, kad Biržuose yra antkapis vienam iš garsiosios „Yashiva Knesset Israel“ įkūrėjų rabi Natan, Shmuelio sūnui. Paieškojau internete – pasirodo, ta Kaune XIX a. pabaigoje įkurta religinė mokykla buvo viena iš įtakingiausių ir didžiausių visoje Europoje, joje XIX a. pabaigoje mokėsi net 500 mokinių. Į šią ješivą mokytis atvažiuodavo net Lenkijos ir Vokietijos studentai. Po I pasaulinio karo ji išsikėlė į Jeruzalę. Šios ješivos auklėtiniai ir jos mokymas turėjo daug įtakos kuriant dabartinę Izraelio valstybę.

Įdomu buvo sulaukti ir iššifruotų rašinio pradžioje mano minėtų „karaimiškų“ antkapių užrašų. Pasitvirtino spėjimas, kad prie ežero esančioje dalyje antkapiai yra seniausi. Deja, užrašas sunkiai įskaitomas, tačiau bent jau paaiškėjo, kad ten 1828 metais (vos 15 metų po Napoleono karų!) yra palaidotas gerbiamas rabinas. Deja, nei jo vardo, nei pavardės perskaityti nepavyko.

Tik didelio darbo pradžia…

Teks eiti į senąsias Biržų žydų kapines dar kartą. Ir ne vienąkart. Norisi nufotografuoti dar daugiau antkapių, išryškinti dar daugiau užrašų. Gal pavyks iš užmaršties prikelti ir daugiau žymių žmonių. Mūsiškių, biržiečių. O turint sąrašus su kapinėse palaidotų žydų pavardėmis ir gyvenimo metais norisi pradėti dar vieną „avantiūrą“ – pasiknisti archyvuose, muziejaus fonduose ir sužinoti, kur šie žmonės gyveno, kuo užsiėmė, ką veikė. Juk užtenka paimti 1932 metų Biržų telefonų knygą ar paskaityti puikų Broniaus Januševičiaus straipsnį knygoje „Preities miestas“, ir įsitikinsime, kad žydai Biržuose sudarė didelę miestelėnų dalį. Tegul ir su sava kultūra, savomis tradicijomis. Laikas būtų atversti šį istorijos puslapį.

„Biržiečių žodis“