Zenekos nuotrauka

Labas, mielasis skaitytojau,

net nežinau, nuo ko pradėti šį savaitlaiškį. Gal paeiliui...

Dabar vyksta Pats Žinai Koks Festivalis... Taip, taip, „Poezijos pavasaris“...

Nepatikėsi, rašau Tau šias eilutes savo galvelėje, nes į kelionę nepasiėmiau rašiklio. Juokinga, važiuoju į „Poezijos pavasario“ renginį ir nepasiimu, kuo rašyti. Todėl atleisk, jei mano atmintis kiek iškreips tai, ką noriu Tau pakeliui papasakoti... Žinoma, ir apie Bernardinų tekstų skiautes užsiminti. O už trūkčiojančią sintaksę atleisk, vis dėlto važiuojame autobusiuku...

Kur važiuojame, klausi? Mmm, jei neklystu, į Babrioniškes... Kaip tai „kur kur“? Gražus pasienio kaimelis, Margaraščių apylinkės. Kasmet, vos pasodinę bulves, ten rengia kolektyvines šventes ir kviečiasi poezijos kūrėjų iš sostinės. Kažkodėl būtent poetus, o ne, sakykim, kanklininkus, kurių irgi pilna sostinė šiom dienom.

Taigi, paskambino prieš savaitę organizatoriai ir sako – „kviečiame skaityti Vardinbuškėse“ Kad buvau...  užpernai... Tada sako: „O Zabraponiuose?“ Esu pasipūtęs, tad sakau: „Ir ten buvau”. Pernai. Vardino daug miestų ir miestelių, o mano geografijos žinios plėtėsi ir plėtėsi, kol užsimerkiau ir tariau: „Stop!“ Va, ir važiuoju – į Babrioniškes. Įdomiau gal būtų tik Barzdaskudutiškyje, bet nieko nepadarysi, visiems tenka rinktis kurio nors kiemo festivalį. Štai kai kurie tokį organizuoja tame pačiame Vilniuje, bet ten jau gyvenu tiek metų, kad daugelis kiemų matyti, ypač arčiau Antakalnio.

Taigi į skaitymus, be manęs, važiuoja dar keturi – gal jų tapatybių neišduosiu, trys moterys ir vyras. Tiesa, ir dar vairuotojas. Pastarasis eilėraščių nerašo, bet gal jam ir nereikia – vežioja dabar pundeliais tuos kūrėjus, prisiklauso jų eilių vakaronėse ir blevyzgų vežant namolio – tai kam jam rašyti, kai toks gyvasis lėlių teatras jo autobusiuke, nereikia nė specializuoto festivalio.

Šalia manęs sėdi poetas, dairosi pro langus, į poetes, paskui pro poetes į langus, galų gale dirsteli į mane, klausia „ar esi buvęs Babrioniškėse?“ Sakau: „Ne, nesu. O tu?“ Poetas mąsliai patyli, paskui taria: „Ten geros žemės... O jau kokia naminė!.. Ten galima gyventi ir gyventi.“ Užmušk, nesuprantu, kodėl jam parūpo ten gyventi, bet kažkodėl prisimenu vieno gero pažįstamo gerą tekstą apie kolonializmą.

Vairuotojas kol kas dar tik išvažiavo iš Vilniaus, jo nuotaika gera, kažką niūniuoja, trys poetės apkalbinėja ketvirtą ir penktą, kurios išvažiavo į Barzdaskudutiškį, aš bandau susivokti... Bet vairuotojas niūniuoja vis garsiau. Rodos, Kernagį... Populiarus, populiarus, amžinai gyvas... Neseniai mačiau straipsnį apie su juo susijusią parodą, parengtą ypatinguosiuose archyvuose.

Kaip ir kiekvienas poetinis ekipažas, vežame du almanachus į Babrioniškių pagrindinės mokyklos biblioteką. Visi, patekę ar nepatekę į tą leidinį, turime pasirašyti knygoje – tokia tvarka. Pasiskolinu rašiklį iš poetės nr. 1 ir bandau suraityti kuo mažiau įskaitomą parašą... Gėda juk – eilėraščių nedaviau, nu neturėjau tuo metu... Poetė nr. 2, deja, mano minčių viražų neįskaito ir taria: „Kam taip kuklintis? Parašykite ir vardą bei pavardę šalia parašo...“ Matydama, kad delsiu, atima almanachą ir raito savo ilgą mergautinę bei parašą, tokį labai jau primenantį kokį stambų banknotą. „Dabar jūs“, – sako. Šleivindamas kuo smulkiau savo pavardę, svarstau, ką tokie parašų dėjimo skirtumai galėtų sakyti apie bendrą lietuvišką identitetą. Reikėtų kada kokios analizės, panašiai, kaip kartais apžvelgiami spektakliai.

Reikėtų dar daug ko... Prisimenu savo seną mintį parašyti kokią recenziją ar pusiau anotaciją apie naujausią leidinį. Va, „Poezijos pavasario“ almanachas – pats naujausias, pats šviežiausias – tik skaityk ir rašyk – duonos neprašyk. Ne, pritrūksta vis jėgų. O kiti ir kitos tos energijos randa.

Bet iš kur tos jėgos? Kas ten žino? Va, važiuojame į Babrioniškes, jau gerokai nuo sostinės – sukame į siauresnį kelią miške, net trys poetės trumpam meta savo kalbines intrigas ir žiūri pro langus... Kol jos tyli, žvelgdamos į tą mišką, man galvoje ima skambėti tokios grupės daina. Gal dėl to, kad ta muzikinė kompozicija vadinama „Ošia“, o gal dėl to, kad neseniai skaičiau jų interviu?

Važiuojame vis giliau į mišką, tad matome vis daugiau medžių, bet Babrioniškių dar nesimato. Anei sodybos, anei koplytstulpio, tik tolydžio siaurėjantis kelias. Su ilgesiu prisimename Vilnių.

Poetas susiraukęs išsitraukia nešiojamąjį kompiuterį. O, stebukle, šiame miške kažkokių vorų dėka veikia interneto tinklas! Negražu, bet dirsčioju per petį, skaito apie dailę.

Klausiu kaimynystėje sėdinčio poeto: „Mėgstate žvelgti į paveikslus?“ Poetas mąsliai pasižiūri į pro autobusiuko langą slenkančius brūzgynus ir ironiškai krenkšteli kažką panašaus į „kai būnu mieste...“.

Deja, ironija greitai dingsta nuo mano kaimyno veido. Sulig internetinio ryšio trūkiu, kuris ištinka vos jam įpusėjus straipsnį apie viltingą jaunųjų teatrą...

Darosi nejauku, poečių trio paprašo vairuotojo įjungti radiją. Tas Vaido Jauniškio balsu kalba apie kintančias festivalio tapatybes.

Bet paskui ir jis užsikerta... Gal ir laiku. Miške atsiradusi laukymė iš tiesų ir yra Babrioniškės. Mokyklos ilgai ieškoti nereikia – už penketo namų stovi pusiau mūrinis dviejų aukštų pastatas, įsukame į kiemą. Pasitinka vietinė kultūros namų direktorė ir mokyklos direktorė viename asmenyje. Ir panašu, kad šiuos amplua sugeba suderinti ne prasčiau už kokį prabangų Kanų aktorių.

Direktorė išsyk apklausia kūrėjų penkiukę, ar katras negroja gitara? Atsakius neigiamai, nusimena. Turėjo ateiti vienuoliktokai ir pagroti kažką iš „Svajoklio“ repertuaro, bet, deja, kitame kaime „užu miško“ vakar buvo šokiai – visi pervargę, miega... O ir gitara – į šipulius. Aha, nuo šokių... „Tad ar tikrai nėra bardų tarp jūsų?“, klausia. „Nėra“, atsakom choru. Juk negalėjom pasiimti dar ir akademijos kurso, kad teatrines tradicijas puoselėtume – Poezijos paukštė ant savo sparnų nepaneštų.

„Ką gi“, sako direktorė, „iki skaitymų dar geras pusvalandis. Anksčiau atvykote. Gal esate alkani?“ Palinkčiojame. Skaitysim, dirbsim paskui. Laisvalaikis irgi yra labai svarbu. Bent taip kai kam atrodė Antikoje.

Babrioniškėse irgi panašiai. Aplink nesimato daug dirbančių. Bet kad kažkas būna dirbama, pamatome tik nuvesti į mokytojų kambarį sumuštinių, pro atvirą patalpos langą matome rūtų darželį... Taip, direktorė jį ravi. Tiktų dainuoti sutartines kur nors šalia jo. Kas beatmena jas čia?

Kemšame sumuštinius su arbata ir kava, mano kaimynas poetas vis dairosi, kada paduos tos stebuklingos naminukės, tačiau kol kas niekas neskuba. „Nesvetingi“, - nusimena poetas, norintis labiau patirti visą Margaraščių apylinkę per jos vaisius, – taip sakant, juslėmis, o ne šnekomis. Panašiai kaip vieno filosofuojančio bardo pokalbyje.

Po užkandos esame kviečiami į mokyklos Aktų salę, ten jau suvaryti mokiniai, jų tėveliai, mokytojai, jų tėveliai, ir dar nežinia kokios miškų dvasios. Vietoj muzikinės įžangos direktorė pasako prakalbą apie Poezijos paukštės kelią. Deja, įvadinės pastabos primena prastą nekrologą nukamuotam biurokratui. Geriau jau skaitytų... kad ir „Literatūrą ir meną“, kurį atsainiai vartė 3-ioji poetė – ten gedulinga tema bent prasmingas tekstas apie Petronėlę Česnulevičiūtę nuaustas.

Žinoma, Babrioniškės niekad nebuvo Perloja, o ir žymiais žmonėmis nebegali pasigirti, nes nebeturi atminties. Nebuvo čia ir kolūkio, toli nuo rajono valdžios, tad ir premijos, panašios į Zigmo Gėlės, niekas neįsteigė.

O kadangi bažnyčia sudeginta dar per pirmą Pasaulinį, tai Babrioniškės negali pasigirti ir šventais paveikslais. Tiesa, direktorė kalbą baigė linksma gaida, paminėdama, kad kūrėjai susirinko tikrai ne prastesni nei į Barzdaskudutiškį.

Paskui iš lapelio pradėjo pristatinėti mus. Kai paminėjo maniškę pavardę, staiga mane nusmelkė kiaurai aiškumas – pamiršau ne tik rašiklį, bet ir visus tris savo eilėraščius. Nė nepajutau, kaip įsitvėriau kaimynystėje stovinčio poeto rankovės: „Viešpatie, pamiršau, visus eilėraščius pamiršau! Paskolink porą posmų, ką? Labai labai labai prašau!“ Tas mąsliai dirstelėjo, nusišypsojo...

Desperatiškai apsidairiau – ir, nemeluoju, man iš tiesų pro pravirą Aktų salės langą pasirodė, kad virš Babrioniškių skrenda didžiulė būtybė, šiek tiek panaši į angelą...

Klausei, ką sapnavau? Babrioniškes. Ten Poezijos pavasaris niekada nesibaigia. Net ir tiems, kurie tik apsimeta poetais Margaraščių apylinkėje.

Iki, mielasis skaitytojau.

P. S. Visi galintys pasitaikyti pavadinimų bei įvykių sutapimai yra neatsitiktiniai, tačiau sudėtinga paprastai paaiškinti, ką jie reiškia.

P. P. S. O „Užkietėjusio skaitytojo kronikas“ skaityti – labai prasmingas užsiėmimas.