Kai kalbame apie karo didvyrius, paprastai turime galvoje žmones, kurie uždega kitus mūšyje, veda į pergalę, iš paskutiniųjų ginasi nuo priešų. Tačiau yra ir tylių herojų, kurie dėl idėjos atiduoda savo gyvenimą. Vienas iš jų – pediatras, pedagogas ir rašytojas Januszas Korczakas (1878–1942).

J. Korczakui 10 metų. Tai ankstyviausia jo nuotrauka.

Januszas Korczakas (Janušas Korčakas) gimė 1878 metais Varšuvoje, pasiturinčių žydų pasauliečių šeimoje. Jo tikras vardas – Herszas Goldszmitas, tačiau vadindavo jį – Henriku. Henriko tėvas – advokatas Jozefas Goldszmitas, mama – Cecilija Gembicka. Gavęs puikų išsilavinimą, Henrikas labai anksti apsisprendė būti gydytoju pediatru. Dar anksčiau buvo pasižadėjęs niekada nevesti ir paskirti savo gyvenimą vaikams, ypač neprivilegijuotiesiems.

Užsiimdamas gydytojo praktika, Henrikas ėmė kurti dramas ir esė, pasirašydamas Januszo Korczako slapyvardžiu. (Janaszas Korczakas – pagrindinis Jozefo Krasewskio romano Hystoria o Janaszu Korczaku veikėjas.) Korczako esė reguliariai pasirodydavo didžiausiuose Lenkijos dienraščiuose. Dėl savo originalių pažiūrų ir profesionalumo J. Korczakas greitai išgarsėjo plačiuose visuomenės sluoksniuose.

1906 metais per atostogas J. Korzakas dirba vasaros stovykloje, skirtoje Varšuvos lūšnynų vaikams. Patirtis prižiūrint gatvės vaikus tą vasarą pakeičia jo gyvenimą. Jis nusprendžia įsteigti prieglaudą našlaičiams ir apleistiems vaikams. Tokia galimybė pasitaiko 1911 metais, kai J. Korczakas Varšuvoje aplanko siaubingai apleistą žydų prieglaudą, tikrą miesto gėdą. Jis įtikina žydų organizaciją, besirūpinančią našlaičiais, paremti naujų namų beglobiams steigimą.

Prieglaudoje jis taiko šveicaro Johanno Pestalozzi ir vokiečio Friedricho Fröbelio pedagogikos metodus, praturtindamas juos savo unikaliomis interpretacijomis. Kaip vėliau sakys jo asistentė Hanna Mortkowicz-Olczakowa, „ponas gydytojas buvo didelės prieglaudoje gyvenančios šeimos siela, pasižymėjusi kūrybingumu ir vaizduotės lakumu. Kaip tėvas jis atsirasdavo pačiu reikiamiausiu momentu, visą laiką būdavo geranoriškas, padrąsinantis ir linksmas“.

J. Korczakas 1898 metais.

1914-iaisiais Europoje prasidėjo karas, virtęs pasauliniu. Tuomet J. Korczakui buvo 36-eri. Jis paimamas į Rusijos kariuomenę, kur dirba vyriausiuoju gydytoju divizijos ligoninėje. Divizijai judant per Ukrainą, ilgas naktis jis praleidžia palapinėje, rašydamas pirmąją knygą vokišku pavadinimu „Kaip mylėti vaiką“ (Wie man ein Kind lieben soll). Joje jis sąmojingai ir su humoru rašo apie vaikų mitybą, apie jų miegą, apie tėvų pareigas, kaip atpažinti, gerbti ir puoselėti kiekvieno vaiko individualybę. Skaitytojams autorius turi vieną prašymą: atkreipkite dėmesį! Per tuos metus karo lauke jis rašė ir esė, kurių rinkinį pavadino „Vaikas ir pavasaris“ (Der Frühling und das Kind), pagrįstas karo draskomame kaime gyvenančių šeimų gyvenimo stebėjimais.

Garsas apie J. Korczaką, tiek kaip apie rašytoją, tiek kaip apie gydytoją, pasiekė ir aukštesnių instancijų ausis. Jis buvo komandiruotas į Kijevą dirbti pediatru. Čia jis ir sutiko lenkę seselę Maryną Rogowską-Falską, praeityje išgyvenusią daug sunkumų. Vienu metu ji priklausė Lenkijos socialistų partijai, buvo ištremta į Sibirą. Vėliau, jau po išlaisvinimo, ji ištekėjo, susilaukė dukros, tačiau vyras ir dukra netrukus mirė nuo šiltinės.

Pasibaigus karui, 1919 metais, J. Korczakas grįžta į ankstesniąją prieglaudą Varšuvoje, pasikviečia Maryną Rogowska-Falską į Varšuvą steigti namų krikščionių našlaičiams, kuriuose būtų auklėjama remiantis jo filosofija. Namai buvo pavadinti tiesiog „Mūsų namais“ (Nasz Dom). Lenkijai tai buvo sunkūs laikai, šalyje siautėjo ligos ir badas. Karo metu Našlaičių namams“ stebuklingai pavyko išvengti šiltinės epidemijos. Ir pokaris nebuvo lengvesnis. J. Korzakas ir M. Rogowska-Falska dirbo petys petin. Vasaros atostogos, kurias jiedu praleisdavo kartu su abiejų prieglaudų vaikais kaime, buvo netikėčiausių nuotykių laikas.

Našlaičių prieglaudos valgomasis

1923 metais J. Korczakas parašė savo žymiąją pasakų knygą vaikams „Karalius Motiejukas Pirmasis“ (König Hänschen). Prasidėjo ji kaip ir visos pasakos: „Vieną kartą gyveno senas geras karalius, kuriam mirus sostą paveldėjo jo jaunesnysis sūnus. Kadangi berniuko motina taip pat buvo mirusi, mažasis Motiejukas neturėjo nieko, kas jį mylėtų...“ Tai buvo pasaka ne tik apie našlaitį ir jo tapimą suaugusiu žmogumi, tačiau kartu ir apie visą tai, kas vyko po karo – korupciją, godumą ir cinizmą. Gerasis karalius atsisakė sosto, kad galėtų klaidžioti po kaimo vietoves, pasitikėdamas tik vaikais, taip patirdamas stebuklingų nuotykių. Grįžęs į savo karalystę, jis prisiima suaugusio žmogaus įsipareigojimus, tačiau galų gale yra nugalimas blogųjų jėgų – užuomina į netolimą ateitį – nacizmą.

Naciams politiškai artimos Nacionalinės demokratų partijos išpopuliarėjimas trečiajame dešimtmetyje Lenkijoje vietos žydų bendruomenei sukelia didelį nerimą. J. Korczakas mato, kas vyksta šalyje, tačiau, rūpindamasis savo vaikais, ir toliau atkakliai bei ištvermingai ieško paramos „Našlaičių namams“ bei Marynos Falskos įsteigtai prieglaudai. Jis netgi išspausdina pokalbių su vaikais rinkinį „Vaikai kalba“ (Kinderberichte).

Vasaros stovykloje su darbuotojais (1928)

Neišsenkantis J. Korczako optimizmas buvo supurtytas 1935 metais, Didžiosios depresijos išvakarėse. Lenkijoje plito antidemokratiškos nuotaikos, tuo pat metu šaliai grasino nacių Vokietija. Tarp žydų jaunimo kilo didelis entuziazmas vykti gyventi į modernųjį Sioną, Palestiną. 1934 metais ir J. Korczakas šešias savaites praleidžia viename iš Palestinos kibucų. Tos aplinkos skleidžiamas idealizmas ir viltis paskatino jį 1935 metų liepą nuvykti ten dar kartą, galbūt tikintis surasti namus. Nepavyksta. J. Korczakas pernelyg stipriai tiki rasinių bei klasinių skirtumų neskaldoma bendruomene. „Žydų rojaus“ idėjas jis atmeta panašiai kaip „Darbininkų rojaus“ ar „Arijų rojaus“ idėjas. Jo idealas – visuotinė brolystė demokratinėje sistemoje. Gerai žinodamas, kad tiek Lenkijai, tiek Europai toli iki tokio idealo, jis grįžta į Varšuvą, pas savo vaikus.

1939 metų rugsėjo 1 dieną į Lenkiją įsiveržia nacių Vokietija. Rugsėjo 17 dieną rytines valstybės sienas kerta Sovietų Sąjungos armija. Varšuva krenta rugsėjo 28 dieną, po dviejų savaičių atkaklių mūšių. Mieste siaučiant chaosui, „ Našlaičių namai“ išlieka gaubiami tylios vienatvės. Tuo tarpu J. Korczakas atkakliai rūpinasi maistu ir pinigais. Naciams paliepus visiems žydams nešioti Dovydo žvaigždę, jis atsisako. Ir liepia prieglaudoje pasiūti didelę mėlyną vėliavą – ant vienos pusės pavaizduoti karalių Motiejuką Pirmąjį su jo karalystės gėlėmis, ant kitos pusės – didelę Dovydo žvaigždę.

Liūdnai pagarsėję nacių įsakymai leidžia žydams apsipirkti tiktai žydų parduotuvėse, vaikščioti tik tam tikromis gatvėmis, draudžia važiuoti tramvajumi, nustato maisto porcijos – dukart mažesnes nei lenkams, nors ir šios vos tenkino pagrindinius žmogaus poreikius. Tais retais atvejais, kai vaikai būriu išeina už našlaičių namų sienų, su jais visada būna ir J. Korczakas. Jis visada eina pirmosiose eilėse, o už jo vienas iš vaikų neša našlaičių namų vėliavą. Vokiečių pareigūnams toks vaizdas išties neįprastas. Lenkai taip pat pastebi ekscentriškojo Daktaro, gyvenusio vien dėl savo vaikų, tvirtybę. Jis netrunka sulaukti įvairių pasiūlymų – pogrindininkai jam siūlo bėgti iš miesto, galbūt netgi iš šalies. Tačiau J. Korczakas ignoruoja visus pasiūlymus.

J. Korczakas su bendradarbe Stefania Wilczynska (Stefanija Vilčinska). Jie kartu dirbo „Našlaičių namuose“.

1940-ųjų pabaigoje vokiečiai šiaurinėje Varšuvos dalyje įsako pastatyti sieną, – tai Varšuvos getas, į kurį bus sugabenti tūkstančiai žydų ne tik iš Lenkijos, bet ir iš kitų šalių, pradžia. Į siena apsuptą teritoriją patenka ir našlaičių namai. Spalio mėnesį visiems žydams liepiama įsikelti už geto sienų. Per keletą dienų našlaičių namuose gyventojų padvigubėja. Neįtikėtinai sudėtingomis sąlygomis personalui reikia išmaitinti 200 vaikų. Apie baisias gyvenimo sąlygas ir apgailėtiną užkariautojų elgesį Varšuvos gete daug prirašyta. Trumpai tariant, gete susitelkia 400 tūkstančių badaujančių, sergančių, mirštančių nuo šalčio žmonių.

Gerasis daktaras prižiūri ir gina savo vaikus visomis įmanomomis priemonėmis. Jis nuolat sulaukia pasiūlymų bėgti – žydų pogrindis jam pagamina suklastotą pasą, lenkų pogrindis siūlosi padėti pinigais. Tačiau J. Korczakas visus raginimus atmeta. Jis negali palikti savo vaikų, nes yra vienintelis jų gynėjas.

1942-ųjų liepą geto gyventojams pranešama, kad jie perkeliami į rytus. Rugpjūčio 4-ąją J. Korczakas dienoraštyje įrašo paskutinį įrašą: „Šiandien palaisčiau gėles, varganus prieglaudos augalus, žydų prieglaudos. Išdžiūvusi žemė kaip mat sugėrė vandenį. Sargybinis žiūrėjo į mane bedirbantį. Gal jis pavydėjo man tokio taikaus užsiėmimo tą ankstyvo ryto valandą, gal buvo sujaudintas? Plačiai išžergęs kojas jis stovi ir žiūri. Aš laistau gėles. Matau savo atvaizdą lange, geras ženklas. Jis turi ginklą. Kodėl jis ten stovi ir žiūri į mane taip taikiai? Nieko neįsakinėja. Galbūt kažkada jis gyveno normalų gyvenimą, buvo kaimo mokyklos mokytojas ar teisininkas, o gal šlavėjas Leipcige arba padavėjas Kelne. Kas būtų, jei linktelėčiau jam? Draugiškai nusilenkčiau? Gali būti, kad jis nesupranta, kas vyksta. Galbūt jis atvyko tik vakar iš kur nors...“

J. Korczakas ir našlaičiai (1935). Tai turbūt gražiausia Daktaro nuotrauka. Jam iš dešinės – Hana Mendel (g. 1926). Motina 1942 metais atsiėmė Haną iš prieglaudos ir slapta perdavė į vadinamąją „arijų pusę“. Mergaitei pavyko išlikti gyvai. Vėliau ji apsigyveno Izraelyje, Haifoje.

Rugpjūčio 5 dieną visi prieglaudos gyventojai kartu su tūkstančiu kitų žmonių iš geto išžygiavo geležinkelio link, kur jau stovėjo belangiai, užantspauduoti jiems vežti paruošti gyvuliniai vagonai. Vienas iš minioje buvusių geto gyventojų tapo nepaprastos dramos liudininku:

Priversta eiti ankštoje kolonoje, kūnas prie kūno, iš visų pusių apsupta prižiūrėtojų, laikančių rankose bizūnus, žmonių masė ėmė bėgti traukinio platformos link. Staiga komendantas liepė policijai atsitraukti... Siauros rikiuotės priešakyje pasirodė Korczakas! Ne, negali būti? Tos scenos niekada nepamiršiu. Priešingai nei dauguma kaip gyvuliai į skerdyklą varomų žmonių, pasirodė grupė vaikų, einančių tvarkinga rikiuote. Tai buvo vaikai iš prieglaudos, po keturis vienoje gretoje, už Korczako nugaros. Jo akys buvo pakeltos į dangų. Netgi kariškiai (žydų policininkai – reng. past.) atsistojo ramiai ir atidavė pagarbą. Kai vokiečiai pamatė Korczaką, jie paklausė, „Kas tas žmogus?“

Kitas liudininkas, kuriam pavyko pabėgti nuo platformos, atsimena, kaip J. Korczakas ir jo vaikai pateko į vagoną. Tie vaikai neverkė, tie nekalti padarėliai netgi nekūkčiojo. Kaip sergantys žvirbliukai jie glaudėsi prie mokytojo, savo globėjo, tėvo ir brolio Januszo Korczako, kad jis apgintų juos savo silpnu, išsekusiu kūnu... Traukinys nuvežė juos į Treblinkos mirties stovyklą, ir niekas niekad jų daugiau nebematė. Šis paskutinis žygis po karo apaugo legendomis. Buvo pasakojama, kad vaikai ėję aukštai iškėlę prieglaudos vėliavą ir kad tarp jų buvęs berniukas, kuris grojo smuiku, kai jie visi lipo į vagoną. Kai kas netgi sakė, jog Januszas Korczakas tuo metu garsiai skaitęs savo pasaką, kurią buvo parašęs Varšuvos lūšnynų vaikams: Negrįžkite į Varšuvą, pasiimkime vėliavas su savimi, užtraukime dainą ir keliaukime... Kai tik pasieksime kaimą, Gešelis gros smuiku ir jie duos mums pieno...

J. Korczako gyvenimo santrauką, remdamasi Monikos Pelz biografija „Nicht mich will ich retten!“ Die Lebensgeschichte des Janusz Korczak, parengė Jane Pejsa.

Parengė Zigmas Vitkus