Fotomenininkas Romualdas Požerskis

Zenekos nuotrauka

1974 m. dar visai jaunas fotografas Romualdas Požerskis su fotoaparatu rankose iškeliavo į senamiesčius. Pirmiausia aplankė Kauną, o po dvejų metų – Klaipėdą ir Vilnių. Pilka senamiesčių kasdienybė buvo tarsi neatrasta žemė, kurią teko užkariauti. Fotografijų susikaupė labai daug, visos jos, prabėgus nemažam laiko tarpui, įgijo naujų galių ir prasmių. Todėl dabar menininkas rengia naują fotografijų albumą ir jubiliejinę parodą Kauno fotografijos galerijoje. Ta proga pakvietėme R. Požerskį prisiminti tai, kas užfiksuota senuose kadruose ir kas liko anapus jų.

Kaunas

Vaikystėje, jaunystėje gyvenau Žaliakalnyje, ten lankiau mokyklą ir su senamiesčiu neturėjau beveik jokių ryšių. Jis atrodė baugus, tolimas ir paslaptingas, tačiau susidomėjęs fotografija vis dėlto nuėjau po jį apsidairyti. Tuo metu pagrindinė Vilniaus gatvė buvo triukšminga, važinėjo automobiliai, namai baisiai apleisti, o visi kiemai gyveno labai uždarą gyvenimą pagal savas taisykles. Į juos įžengdavau kaip į visiškai svetimą, privačią teritoriją, kurios gyvenimas nebuvo lengvai perprantamas ir atveriamas prašalaičiui. Teko ieškoti pažinčių, kontaktų, tačiau vos užsuki į kitą kiemą, vėl susiduri su tuo pačiu uždarumu. Jį pralaužti galėjai tik pasitelkęs labai stiprų kūrybinį užtaisą. „Magnum“ fotografijų serijos, kurias kūrė garsūs pasaulio meistrai, man buvo postūmis einant fotografuoti senamiesčių. Lyg narkotikas, suteikiantis jėgų įveikti žmonių pasipriešinimą. Turėjau būti stipresnis už tai, ką ruošiausi nugalėti, bent vienas pralaimėjimas viename senamiesčio kieme galėjo nuslopinti norą užeiti į kitą. O nugalėti labai norėjosi, nes pergalės tikslas viliojantis – gatvės fotografija, kurios Lietuvoje buvo labai nedaug. Ne peizažiniai miestovaizdžiai ir ne miestiečių portretai, o gatvės gyvenimas iš labai arti. Net ir dabar tokios fotografijos nėra daug, dažniausiai ji mus pasiekia iš kitų miestų, šalių. Lietuviai miestus, gatves ir, svarbiausia, jų gyventojus fotografuoja kur nors nuvykę, o ne savo gyvenamoje vietoje. Veikiausiai tam reikia atstumo, kuris paaštrintų žvilgsnį.

Fotografuoti Kauno senamiestyje nebuvo lengva: šviesos aukštuose kiemuose labai mažai, supo keisti, šiek tiek bauginantys gyventojai. Aplink tvyrojo skurdas: vos viena „Žibutės“ valgykla, keli automatai, kuriuose galėjai nusipirkti alaus ar pigaus spirituoto vyno, namai šildomi anglimi, žmonės, gyvenantys tamsiuose, drėgnuose pusrūsiuose. Viską teko atrasti ir prisijaukinti. Pirmiausia pradėjau fotografuoti vaikus, nes jie labai guvūs, drąsūs, nuoširdūs, greitai užsimiršta, kad yra fotografuojami.

„Vaikai krantinėje“. Kaunas, 1977 m. Romualdo Požerskio fotografija

Į senamiestį patekau ir jį pažinau virsmo laiku. Tuomet vyko masinės rekonstrukcijos, buvo tiesiamos šiluminės trasos. Mėgau fotografuoti darbininkus: klojančius trasas, dengiančius stogus, net kaminkrėčius. Man visada įdomūs paprasti žmonės – ledų pardavėjai, šlavėjai – retai tampantys fotografijų herojais. Gatvėse, kiemuose sutikdavau keistų tipažų: bekojį vyriškį, kuris prekiavo samane, tačiau buvo geras, kultūringas ir visų labai gerbiamas; paslaptingą moterį, raiščiu užrišta nosimi – kalbėta, kad tai sifiliu serganti Smetonos meilužė. Šie žmonės buvo tapę tikrais senamiesčio simboliais. Čia sklandė daugybė legendų.

Bendrauti su žmonėmis buvo be galo įdomu, norėjosi užmegzti asmeninį kontaktą. Kartais tekdavo ir pameluoti, jog turiu nufotografuoti tai, kas dar išlikę, nes namus gali greitai nugriauti. Ilgiau pabendravus žmonės prieš objektyvą laisviau elgdavosi, tapo artimesni. Kartą teko išgerti vyno taurę kartu su išlydimu į kariuomenę jaunimu, nes norėjau juos fotografuoti, o jie man pateikė tokias sąlygas.

Buvau sumanęs senamiesčio fotografijų cikle atskleisti laiko slinktį, fiksuoti vaikus, subrendusius, dirbančius žmones, senatvę ir mirtį. Tai lyg vienos dienos – nuo ryto iki vakaro – metafora, kalbanti apie amžiną laiko kaitą, besisukantį ratą. Deja, idėją įgyvendinti buvo nelengva, negaliu teigti, kad man pavyko.

Tuo metu, kai fotografavau, Kauno senamiestyje pasikeitė ne tik namai, bet ir jų gyventojai. Senieji išsikeldavo ir labai retai sugrįždavo atgal. Apsigyvendavo inžinieriai, medikai – visiškai naujas, kultūringesnis visuomenės sluoksnis. 1988 m. viskas pasikeitė, rekonstrukcija baigėsi, tada ir aš lioviausi fotografuoti. Senos pažintys nutrūko, darėsi sunku patekti į kiemus, juos imta vis labiau saugoti. Pasikeitė aplinka, o kartu išnyko ir labai išraiškingi žmonių tipažai. Supratau, kad tema išsemta.

Dabar, žvelgiant į senas fotografijas, kartais sunku atpažinti senamiesčio erdves. Viskas labai pasikeitę. Šiandien stovi namai ten, kur anksčiau plytėjo aikštės, o kai kurių fotografijose užfiksuotų pastatų jau seniai nėra, net nepamenu jų vietos. Neatpažįstamai pasikeitė upės krantinė, tuomet labai jauki, apsupta žaliuojančių medžių. Išties gaila, kad pačios gražiausios vietos sunaikintos. Tačiau mano fotografijos įgijo kitą vertę. Jos svarbios ne tik meniniu požiūriu, bet ir kaip labai įdomus, vertingas dokumentas, iš praeities atsinešantis išnykusį laiką. Visi jose užfiksuoti objektai tampa savotiškais praeities simboliais. Meniniai kriterijai užleidžia vietą laiko tyrinėjimams.

„Ledų pardavėjas“. Kaunas, 1977 m. Romualdo Požerskio fotografija

Klaipėda

Klaipėdos senamiestį atradau paraleliai su Kaunu. Nuvykau ten 1976 m. į vasaros stovyklą kartu su kitais aktyviai dirbančiais fotografais. Netikėtai uostamiestis man atsivėrė visomis savo spalvomis. Po tamsaus, paniurusio Kauno senamiesčio, glūdinčio slėnyje, staiga išėjau į klaipėdietiškojo šviesą, gaivą ir nesuvaržytas erdves. Jūros dvelksmas, skaidrus dangus kūrė visiškai kitokį senamiesčio, kuriame gyvena linksmi ir energingi žmonės, vaizdą. Nedidelės, atviros, lengvai pereinamos erdvės, jokio klaustrofobiško uždarumo. Šviesa, keistos joje atsiskleidžiančios pastatų faktūros, šešėliai tapo mano fotografijų objektais. Fachverkinė architektūra, naujas medžio ir mūro derinys, kur ne kur kabantys tinklai, vėjyje laisvai plevėsuojantys skalbiniai kūrė visai kitas nuotaikas. Labai graži gatvių faktūra, iš įvairių pusių sklindanti ir ją keičianti šviesa, įvairuojanti aštrių šešėlių ornamentika, atspindžiai buvo didžiausi atradimai. Šiame mieste pagavau subtilių fotografinių akimirkų. Matai, kaip fotografijoje netikėtas paskutinis spindulys ryškiai apšviečia praeivius, ir žinai, kad po minutėlės to jau nebus.

Tuomet tai buvo itin energingas miestas. Nuvažiuodavau į Klaipėdą gana dažnai, vaikštinėdavau po senamiestį ir laukdavau progų, netikėtų situacijų. Labai sekdavosi, nes visą laiką klajones lydėjo geras oras.

Uostamiestyje taip pat vyko intensyvi restauracija, daug kas pasikeitė. Fotografavau Jūros šventes, kurios buvo be galo įspūdingos. Keistos eisenos, procesijos lyg spalvinguose karnavaluose. O šalia viešo gyvenimo – labai intymios, jaukios šeimyninės scenos. Vaikai visur panašūs – drąsūs, guvūs ir laisvi, susibūrę į grupeles, gyvenantys pagal savo taisykles. Juos fotografuoti buvo labai paprasta, o dabar jau sunku prieiti.

Vilnius

„Varpinė“. Vilnius, 2010 m. Romualdo Požerskio fotografija

Į Vilnių taip pat nuvykau 1976 m., tačiau jis mane pasitiko visai kitaip. Buvo tarsi užkerėtas ir man užvertas. Kai tik nuvažiuodavau, oras subjurdavo, sutemdavo, pradėdavo lyti. Tekdavo grįžti atgal. Keista, bet tokia pati lemtis sostinėje fotografuojant mane lydi ir dabar, po trisdešimties metų.

Vilniaus senamiestį sudėtinga fotografuoti ne tik dėl rūstaus oro, bet ir todėl, kad jis didelis, daugiatautis. Sutinki žmogų ir nežinai, kokia kalba jį užkalbinti. Suklysti negali, nes nepavyks jo atverti, artimiau pabendrauti. Dažnai leisdavau jiems pirmiems prabilti.

Vilniaus senamiestis taip pat gyveno uždarą kiemų gyvenimą, bet jo žmonės nebuvo tokie draugiški kaip Kaune. Tai daug niūresnis ir agresyvesnis miestas. Tačiau ir jame pavyko sugauti labai keistų, netikėtų situacijų, kupinų ano laiko ženklų. Tose vietose sustodavau ilgiau ir laukdavau sėkmės. Fotografija kartais primena žvejybą – kur kimba, ten ir žvejoji, kur jauti verdant gyvenimą, ten ir lauki.

Sostinės senamiesčio namai aukšti, todėl kuria labai tirštus šešėlius, tamsą. Kiemai apgriuvę ir nejaukūs. Gerai, jei už jų atsiverdavo platesni vaizdai, peizažai ar bažnyčių bokštai. Vilniaus architektūra pakeri aukščiu, į dangų besistiebiančiais siluetais.

Tiesa, Vilniuje fotografuodavau ne tik senamiestį, bet ir Dailės institutą, pažinojau ne vieną ten studijuojantį, todėl ciklas sudėtas tarsi iš dviejų dalių.

Na ir dar šunys... Ši tema sieja visus miestus. Fotografuojant šunis visada lengviau suartėti su žmonėmis, kurie labai tuo džiaugiasi. Tačiau nepaisant džiugių ir jaukių artumo akimirkų, Vilniaus senamiesčio fotografijos persmelktos vienišumo. Žmonės atrodo uždari ir prislėgti. Regis, ten tvyro tikrasis gyvenimo dramatizmas.

Šiandiena

Visai neseniai vėl fotografavau visų šių trijų miestų senamiesčius. Geriausiai sekėsi Klaipėdoje, nes ten vyko daug švenčių, buvo linksmo šurmulio. Atradau įdomaus jaunimo, kuris tiesiog sėdėjo ant pievelės, kalbėjosi.

Dabar senamiesčiai gerokai uždaresni, žmonių gyvenimai paslėpti nuo aplinkinių akių. Dažnai būna, kad nuvažiuoji į kitą miestą, visą dieną vaikštinėji gatvėmis, tačiau taip ir išvažiuoji nieko įdomaus neradęs. Kasdienybė tuščia, o per šventes minios lyg ir per didelės. Todėl gatvės fotografija ir yra labai sudėtinga.

Pastaruoju metu man labiausiai patinka fotografuoti senamiesčius šviečiant saulei. Tas akimirkas ypač gaudau. Kauno senamiestį jau atmintinai moku, žinau, kada ir kur bus apšviestas dieninės ir vakarinės saulės. Klaipėdoje jis apšviečiamas ir rytinės šviesos. Kai jau pastatų faktūros „paruoštos“, išeinu ir ieškau, laukiu, kol pasitaikys kas nors įdomaus.

Kai kurias gatvės fotografijas galima dėti į albumus, eksponuoti parodose, o kitos skirtos tiesiog archyvuoti, nes įdomios taps praėjus tam tikram laikui. Jas smalsu derinti su dabartimi, stebėti laiko tėkmės ženklus. Kai lyginu senąsias fotografijas ir šiandieną, matau, kiek vis dėlto buvo įdėta darbo restauruojant senamiestį. Tačiau fotografams griuvėsiai, kitaip nei graffiti mėgėjams, labai patinka. Išgražinti, glotnūs senamiesčiai daug mažiau patrauklūs. Su siaubu prisimenu laiką, kai pastatai buvo dažomi prastais ir ryškiais dažais. Tuomet kūriau spalvotas fotografijas, kurios dabar visiškai nevertingos, įgavo atvirukinio kičo bruožų. Jose nerasime jokio dramatizmo.

Fotografą kalbino Audronė Meškauskaitė