Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ triumfavo šiemetiniuose Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė 2011“, susišlavęs 8 apdovanojimus, tarp jų geriausio filmo, geriausio režisieriaus, geriausių aktoriaus ir aktorės nominacijose. Mindaugo Vaičiulio / BFL nuotrauka

Kaip ir kasmet, baigiantis pavasariui, iškiliausi Lietuvos kino ir televizijos filmų kūrėjai yra apdovanojami bei pagerbiami „Sidabrinės gervės” statulėlėmis. Žinoma, svarbu pažymėti pasiekimus, kartu apibendrinant praėjusius kūrybos metus, kad ir kokie šykštūs jie būtų. O jie - kaip ubago sermėga – lopyti, aplopyti, bet vis vien, savo kiaurymėmis akis badantys. Ir išvilkti į ryškias šviesas kažkaip tik dar labiau pabrėžia tą varganą vargą ir tas pačias, lyg ir sprendžiamas, bet taip ir neišsprendžiamas problemas. Apie jas per šventę tarsi ir nesinorėtų, gal ir nederėtų kalbėti, bet kaip tada vertinti paradoksalią situaciją, kai išsivysčiusioje valstybėje, kurioje, pasak garbių politikų, ekonominė krizė baigėsi ir bendrasis vidaus produktas (BVP) tegul ir nežymiai, bet vis dėlto - auga, kinematografas suvokiamas labiau kaip meno saviveikla, kuria užsiiminėja trūks plyš savo idėjas bandantys realizuoti entuziastai. Tie entuziastai, o tiksliau, atkakliausieji, sukuria vieną kitą daugiau-mažiau profesionalų vaidybinį filmą (dažniausiai su kolegų bei koprodiuserių iš Rytų ar Vakarų pagalba), keletą tradiciškai įsimintinų, vietos ar tarptautiniuose kino festivaliuose rodomų ir šalį garsinančių dokumentinių juostų, animacijos darbų, tad viskas lyg ir gerai – vežimas, nors ir girgždėdamas, rieda, tad biurokratiniuose popieriuose galima užsidėti kokį paukščiuką ar pliusiuką ir pasidžiaugti, kad stebuklingu būdu ir vėl pavyko nenugarmėti į prarają.

„Mes artėjame prie Amerikos, kur nėra valstybinės paramos nei kultūrai, nei kinui“, – įteikdamas “Sidabrinę gervę“ geriausiam metų filmui, sakė Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Geriausiuoju, kaip turbūt žinote, tapo Kristojono Vildžiūno vaidybinis filmas „Kai apkabinsiu tave“, kuris atsiėmė aštuonias „Sidabrinių gervių“ statulėles. K. Vildžiūnas pelnė geriausio režisieriaus ir scenarijaus autoriaus titulą, o filme vaidinę aktoriai: Andrius Bialobžeskis, Elžbieta Latėnaitė ,Giedrius Arbačiauskas ir Margarita Broich buvo apdovanoti už pirmo ir antro plano aktorystę. Už geriausią profesinės meistrystės darbą statulėle įvertintas dailininkas statytojas Galius Kličius. „Virš mūsų filmo skrenda visas būrys gervių“, - juokavo K. Vildžiūnas, pridurdamas, kad tamsiausias metas būna prieš aušrą.

Iš tiesų, faktas, kad viena juosta susižeria gausybę prizų nėra išskirtinai „lietuviškas“. Pavyzdžiui, šiais metais daugiausiai britų kino ir televizijos meno akademijos BAFTA, o kiek vėliau ir amerikietiškųjų "Oskarų" pelnė režisieriaus Tomo Hooperio istorinė drama "Karaliaus kalba" ("The King's Speech"). Prancūzų "Cezario" kino apdovanojimų ceremonijoje prizais už režisūrą, geriausią adaptuotą scenarijų, montažą ir muziką buvo pažymėtas Romano Polianskio filmas „Vaiduoklis“ („The Ghost Writer“). Galima teigti, kad, nepriklausomai nuo sukuriamų filmų skaičiaus, sėkmingų darbų yra ne tiek jau ir daug, o įvairūs, kino kūrinį sudarantys komponentai, ne taip dažnai tobulai dera tarpusavyje.

Tačiau situacija, kai vienas profesionalus vaidybinis pilno metražo filmas varžosi su ne itin pavykusiu debiutu, yra paradoksali, jeigu ne tragiška. Tai liudija, kad, nepaisant gražių žodžių ir pavienių žmonių pastangų, kinas paliktas savieigai. Neišgryninus finansavimo koncepcijos ir neįsteigus atsakingos institucijos, vargu ar kino industrija funkcionuos taip, kaip norėtųsi.

„Pamatęs kinui skirtas biudžeto eilutes, supratau, kad tarp manęs ir kino nieko bendro nėra“, – pripažino A.Gelūnas, neužmiršdamas padėkoti ir privačiam apdovanojimų ceremonijos rėmėjui.

Galima palyginti - lietuviškų filmų gamybai šiais metais KM skyrė šiek tiek daugiau nei 4 mln. litų. Tuo tarpu vieno, beje, ispanų ir lietuvių bendros gamybos istorinio filmo – režisieriaus Gerardo Herrero “Kraujas ant sniego” (“Blood in the snow“) biudžetas - 5.2 milijonai eurų. Aišku, šis biudžetas ne iš mūsų valstybės kišenės...

Pinigai pinigais, bet kitąkart, imi ir pagalvoji, gal reiktų dar vieno „Sidabrinės gervės” apdovanojimo mūsų prodiuseriams, ieškantiems ir randantiems finansavimą kitose Europos šalyse. Juk vaidybinis filmas „Kai apkabinsiu tave“ sukurtas, bendradarbiaujant su Lenkijos kino kompanija „Studio Filmowe TOR“, o metų geriausiu dokumentiniu filmu paskelbtą Manto Kvedaravičiaus juostą „Barzakh“, prodiusavo suomių kino režisierius Aki Kaurismaki ir jo prodiuserinė kompanija „Sputnik Oy“. Suprantama, puiku, kuomet talentingi žmonės savo idėjomis patraukia pasaulyje pripažintų kino profesionalų, žymių kompanijų dėmesį.

Prieš paskelbdama pirmąją nominaciją – Metų geriausią trumpo metražo filmą, kuriuo tapo Dovilės Šarutytės „Nesiseka šiandien“, Europos kino akademijos narė ir atrankos komisijos pirmininkė dr. Gražina Arlickaitė paminėjo ir pasidžiaugė, kad „šie metai, nors ir nebuvo dosnūs lietuviškų filmų, buvo dosnūs tarptautinio pripažinimo“. Berlyno kino festivalyje „Berlinale“ bei prestižiniuose Kanuose pirmą kartą veikė nacionalinis Lietuvos kino stendas, o M. Kvedaravičiaus filmas „Barzakh“ pelnė ir pelno laurus įvairiuose Europos kino renginiuose. Žinoma, sveikintinas ir Lietuvių kino akademijos užmojis nacionalinį kino lauką vertinti pagal tarptautinius principus, tai yra įtraukti į balsavimą visus 32 Akademijos narius. Solidūs ir skaičiai, bylojantys, jog konkursui šiemet buvo pateikti 46 filmai, o nominuotas 21 kino kūrinys. Tačiau, pažvelgus įdėmiau, kai kurios nominacijos pasirodė, švelniai tariant, pritemptos, ypač epizodinės aktorės ir profesinės meistrystės kategorijose, kur juosta „Kai apkabinsiu tave“ konkuravo pati su savimi ar Metų geriausio aktoriaus/aktorės kategorijose, kur tarpusavyje varžėsi visiškai skirtingo kalibro: vaidybinio filmo, TV serialo ir trumpo metražo filmo aktoriai.

Sulopytos sermėgos siūlės išryškėjo ir kuomet vakaro vedėjas, žurnalistas ir dainininkas Marijus Mikutavičius netyčia išsidavė, kad Holivudo žvaigždžių pavardes jis gerai žino, o štai lietuvių kino kritikės nuo nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkės neskiria... Taigi, turėjęs būti šmaikštus ir ironiškas Kęstučio Jakšto režisuotas Amerikos kino apdovanojimų atspindys, kartais sublizgėdavo lėkštu kultūriniu provincialumu. Niekur nuo to nepabėgsi, tik, keista, kad Amerika ir konkrečiai – Holivudas, vakaro rengėjams pasirodė įdomus tiek, kiek jo dėka buvo galima sureikšminti save. Nesvarbu, kad Holivudo aktoriams, paprasčiausiai sakantiems tekstą, ar Lietuva, ar Afrika, yra vienas ir tas pats, svarbu, kad mūsų šalies vardas yra minimas! Sumontuoti filmukai, Holivude besidarbuojančio lietuvių kilmės režisieriaus Mariaus Balčiūno-Weisberg linkėjimai ir nuolat vedamos paralelės tarp Lietuvos ir Amerikos kino pramonės, tik dar labiau pabrėžė mūsų nevisavertiškumo kompleksus. Labai norėtųsi, kad čia būtų taip pat gerai, kaip kitur. Bet Amerika toli, o kol nesusitvarkysime su problemomis savame kieme, kažin ar ji priartės...