Živilė Nedzinskaitė. Tepaliks kiekvienas šlovę po savęs... Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poetikos ir poezijos recepcija XVII-XVIII amžiaus LDK jėzuitų edukacijos sistemoje. – Vilnius: LLTI, 2011. – 283 p.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640) neabejotinai yra viena žymiausių XVII a. Lietuvos kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo asmenybių: talentingas lotyniškai kūręs poetas, pelnęs krikščionių Horacijaus vardą, ir mokslininkas, kurio novatoriškos idėjos, nors tuo metu likusios rankraščių puslapiuose, darė įtaką Europos literatūros ir estetikos teorinei minčiai.

Sarbievijaus poezija ir literatūros teorijos veikalai sulaukė daugybės vertimų, tyrimų, analizių ir interpretacijų, o jo kūrybos sklaidos bei imitavimo faktas priimamas kaip aksioma. Tačiau kokiais pavidalais reiškėsi Sarbievijaus kūrybos recepcija? Kas ir kodėl buvo jo poezijos ir teorinių veikalų vertintojai bei tęsėjai? Kaip Sarbievijaus kūryba veikė naujas XVII-XVIII a. literatūrines bei estetines nuostatas ir lotyniškosios literatūros raidą LDK ir su ja susijusiuose regionuose?

Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma šioje knygoje, pasitelkiant XVII-XVIII a. rankraštinius LDK jėzuitų kolegijose skaitytų poetikos ir retorikos paskaitų konspektus, studentų užrašus ir pratybų sąsiuvinius, taip pat spausdintus ano meto teorinius veikalus.