Parafrazuojant žymaus britų politiko frazę galima pasakyti: „Nėra geresnės investicijos valstybei, kaip į mokinių galvas įdėti išsilavinimą“. Tai ypač dera priminti minint tarptautinę Vaikų dieną. Nepaisant gausių ir jausmingų politikų kalbų ir dar gausesnių įstatymų leidybos iniciatyvų, valstybė iš tiesų nelabai daug tegali padėti vaikui: ji negali atstoti mylinčios šeimos ar užtikrinti laimingos vaikystės, negali pakeisti ar net ryškiau įtakoti paties svarbiausio asmenybės formavimo etapo, kurį vaikas patiria šeimoje. Tačiau vieną dalyką valstybė užtikrinti gali – kad išsilavinimas, kurį vaikas gaus mokykloje, bus aukščiausios kokybės, kad jis padės formuotis brandžiai, dorai asmenybei ir suteiks tvirtų žinių bei gebėjimų pamatą, kuriuo jaunuolis galės remtis kurdamas savo gyvenimą.

Prieš porą savaičių, rašydamas apie konservatyvios politikos būklę ir perspektyvas Lietuvoje, užsiminiau apie tai, kad įveikusi krizę Vyriausybė turės atsigręžti į „minkštuosius“ dalykus – pirmiausia švietimą ir kultūrą, – ir čia atlikti kardinalias reformas, atnešančias kokybinius pokyčius. Net ir tokia minimali pastaba susilaukė susierzinimu alsuojančio atsakomojo straipsnio. Todėl verta pasvarstyti – ar tikrai Lietuvos mokykloje viskas yra taip gerai, kad nedera nė užsiminti apie pokyčių būtinumą?

Skandalas, kurio nebuvo

„Lietuvos mokykla teikia labai gerą išsilavinimą, kurio pavydi daugelis Vakarų šalių“. Tai viena iš frazių, kuriomis tiki ne tik daugelis eilinių Lietuvos piliečių – ji kaip neatremiamas argumentas nuskamba ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto salėje, ir ministerijos kabinetuose. Tačiau ar iš tiesų taip yra?

Veikiau tai – mitas, parankus tiems žmonėms, kurie nepakelia per daug tikrovės ir nemato būtinybės kažką rimtai keisti. Praėjusį rudenį pasirodė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) kas treji metai atliekamos Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (angl. „Programme for International Student Assessment“, arba PISA) rezultatai. Tai – reprezentatyviausias, didžiausią imtį turintis daugelio šalių 15-mečių moksleivių žinių ir gebėjimų tyrimas. Pagal pagrindinius matuojamus parametrus – skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų įgūdžius – Lietuvos moksleiviai šiame tyrime iš 65 dalyvavusių šalių užėmė atitinkamai 40, 37 ir 33 vietas. Jeigu būtų norinčių sakyti, kad tai nėra jau taip blogai, galima priminti, kad Estijos rezultatai – atitinkamai 13, 17 ir 9 vietos. Be to, jeigu visi Estijos rezultatai yra aukščiau OECD šalių vidurkio, visi Lietuvos rezultatai – žemiau jo. Neguodžia ir rezultatų dinamika: lyginant su 2006 metų tyrimu, pagal skaitymo rezultatus Lietuva nukrito per 8 vietas, pagal matematikos – per 6 vietas ir tik pagal gamtos mokslų rezultatus – per 1 vietą (nors absoliutūs rezultatai ir pagerėjo). Nuosmukį kai kas gal aiškintų tuo, kad 2009 metais į tyrimą įtrauktos naujos šalys (2006 m. dalyvavo 57, 2009 m. – 65 šalys ar regionai), tačiau iš naujai įtrauktųjų tik dvi – Šanchajus Kinijoje ir Singapūras – savo rezultatais pranoko Lietuvą. Vadinasi, kitų šalių rodikliai gerėjo, o mūsų – smuko arba išsilaikė tolydžio prasti.

Be abejo, galima leistis į detalų tyrimo rezultatų narstymą ir įrodinėjimus, kad mūsų mokykla – puiki, o niekam tikusi yra pati tyrimo metodika. Veikiausiai taip daro ir šalia Lietuvos lentelėje atsidūrusių Turkijos, Dubajaus ir Rusijos už švietimą atsakingi valdininkai. O galbūt ieško būdų pasitempti? Kad ir kaip būtų, tokie duomenys skandalingi: juk 1990-aisiais, palikdami Sovietų Sąjungą, paveldėjome daugmaž panašaus lygio švietimo sistemą, kokią turėjo ir estai, tačiau po dvidešimties metų visi jų rodikliai viršija išsivysčiusių šalių vidurkį, o mūsų rezultatai smarkiai nuo jų atsilieka. Vadinasi, kažkur nueita visiškai ne ta kryptimi, ir padėtis tik blogėja.

Paviešinus tyrimo duomenis skandalo Lietuvoje nebuvo. Logiška, nes kaltininką rasti sunku: juk tokie duomenys atsirado ne per metus, jie ilgalaikio Lietuvos švietimo sistemos darbo vaisius. Tačiau viešo dėmesio stygius neramina: ar nebus taip, kad po trumpalaikio sujudimo ministerijos koridoriuose vėl grįšime prie įprastinės tvarkos – palaipsnio, bet nesulaikomo smukimo, – vis kartodami guodžiantį mitą, kad „mūsų švietimo sistema – viena geriausių pasaulyje“? O gal gana misti mitais (ypač maitinti jais moksleivius bei jų tėvus), galbūt metas sąžiningai pažiūrėti, ką ir kaip švietime galima daryti kitaip jau dabar, kol dar yra valios ir galimybės kažką keisti?

 

Ugdymo turinys

Dažnai kalbant apie „švietimo sistemos reformą“ turimas omenyje švietimo įstaigų tinklo optimizavimas, apie kurį neretai kalbama taip, tarsi atlikus būtinąjį išgryninimą, kai tik tos paskutinės, koja už koją besivelkančios vidurinės mokyklos leisis išskaidomos ir optimizuojamos, švietimo kokybė visoje šalyje pradės augti kaip ant mielių. Neapsigaukime: optimizavimas yra pirmiausia pinigų taupymo ir (galbūt) jų racionalesnio panaudojimo planas; su ugdymo kokybe jokio tiesioginio ryšio jis neturi. Netgi atvirkščiai: mokyklų bendruomenių išskaidymas, tęstinės ugdymo kultūros sunaikinimas, būtinybė mokiniams nuolat kilnotis iš vienos bendruomenės į kitą ir su tuo susijęs adaptacijos stresas veikiau turi neigiamą poveikį ugdymo kokybei.

Pernelyg ilgai užsitęsė ir postmodernistiniai žaidimai su ugdymo turiniu, „koncentrai“, suardę nuoseklų klasikinį žinių ir gebėjimų perteikimo modelį, suardę vieningo logiško pasaulėvaizdžio kūrimo siekį, sistemingai išstūmę mokytoją į ugdymo proceso paraštę ir dekonstravę jo kaip autoritetingo moksleivio vadovo pažinimo ir brandos procese vaidmenį. Tuo metu, kai pažangiausi kraštai grįžta prie atnaujintų klasikinio ugdymo formų (o sėkmingiausieji jų nė nebuvo atsisakę), pas mus kaip paskutinis švietimo žodis tebevyrauja praėjusio amžiaus pabaigos kairuoliškų eksperimentų dvasia – kurių rezultatus dabar ir regime.

Šiame kontekste pravartu pacituoti vieną šviežiausių, praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusį koncepcinį britų Švietimo ministerijos dokumentą „Mokymo svarba“: „Mums reikia naujo priėjimo prie Nacionalinės bendrojo ugdymo programos, apibrėžiant standesnį ir griežtesnį pažinimo modelį, kurį kertiniuose dalykuose kiekvienas vaikas turi tikėtis įvaldyti kiekvienoje ugdymo stadijoje“ (p. 10).

O ką čia galima padaryti Lietuvoje? Pirmiausia reikia nuodugniai ir kruopščiai, bet nedelsiant imtis bendrojo ugdymo programų peržiūros, suteikiant joms nuoseklaus žinių ir gebėjimų perteikimo struktūrą, grąžinant išbandytus ir veiksmingus klasikinio ugdymo modelius, kaip kad kanono samprata ar pažinimo medžio struktūra gamtos moksluose, tradiciniai turinio perteikimo metodai, o drauge prie jų integruojant ir pasiteisinusias naujoviškas ugdymo formas. Tokia kokybinė programų turinio peržiūra, priėmus Lietuvių kalbos strategiją, vykdoma lituanistinių dalykų ugdyme; analogiški procesai turi nedelsiant prasidėti ir kitose srityse.

Keliant ugdymo kokybę daug prisidėtų vaisingos ugdymo formų įvairovės skatinimas: būtina skubiai sukurti sąlygas steigtis savitą ugdymo kultūrą turinčioms ilgosioms gimnazijoms – tiek klasikinėms, tiek grįstoms sustiprintu menų ar mokslų mokymu (Švietimo įstatyme tam sukurtos prielaidos, tačiau būtini tolesni konkretūs Vyriausybės žingsniai). Itin svarbų vaidmenį sėkmingai šviesdamos, auklėdamos ir socialiai integruodamos mokinius atlieka katalikiškos mokyklos – reikia remti ir skatinti jų steigimąsi. Galų gale sąžiningai dera įvardinti šlubuojančias mokyklas ir perduoti jas pažangiausių, geriausiai veikiančių mokyklų globai, kurios, įskiepydamos savo ugdymo patirtį ir kultūrą, pasiektų realių, apčiuopiamų kokybinių pokyčių.

Vertybinis ugdymas

Ne mažiau probleminė ir dabartinės mokyklos vertybinio ugdymo būklė. Kad ir ką rodytų pilietiškumo būklės tyrimai, jaučiame, kad pilietiškumo dalykas mokykloje neatlieka savo paskirties. Iš dalies tai susiję su pačiu vertybinio ugdymo problemiškumu. Pilietiškumas ir patriotizmas nėra vienas „dalykas“ šalia kitų. Neužtenka vien suteikti informaciją ir formuoti įgūdžius bei gebėjimus, reikalinga kur kas gilesnė sąveika su pačia mokinio asmenybės struktūra. Kuo toliau, tuo labiau bręsta supratimas, kad vertybių ugdymas negali vykti kaip grynojo turinio perteikimo procesas, neužtenka pristatyti vertybinių pozicijų, papasakoti, koks gražus dalykas yra demokratija, pasakyti, kad pilietiškumas yra gerai, dar pažaisti simuliacinį žaidimą, ir to gana.

Šioje vietoje iš tiesų inovatyvus ir vaisingas yra Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos iškeltas siūlymas: pakeisti pilietiškumo dalyką laisvės kovų istorija. Būtent laisvės kovos yra tas istorinis naratyvas, su kuriuo moksleivis gali tapatintis, kiekviename laisvės kovų istorijos epizode atpažindamas tuos vertybinius apsisprendimus, kurie svarbūs ir dabarties pilietinių bei patriotinių dorybių ugdymui. Laisvės kovos drauge yra ir mūsų tapatybės naratyvas – tai ne abstraktus mokslas apie patriotizmą ir pilietiškumą, bet pasakojimas, kurį perimdamas moksleivis supranta giluminius savo ir savo tautos tapatybės bruožus: mokydamasis apie laisvės kovas moksleivis tampa labiau savimi. Šis siūlymas inovatyvus tuo, kad jame įkūnyta dabartinių socialinių mokslų įžvalga, jog vertybines nuostatas geriausiai galima ugdyti per apsisprendimus konkrečiose situacijose, konkrečiuose istoriniuose kontekstuose, per konkrečius asmenybinius modelius, su kuriais mokinys gali tapatintis, padaryti juos „savais“, nes tai yra ir jo tapatybės dalis. Galima pastebėti, kad klasikiniame Europos ugdyme tokį ugdomąjį vaidmenį atlikdavo Cicerono kalbų deklamavimas, Plutarcho „Lyginamųjų biografijų“ skaitymai ar protėvių žygių recitavimas – įstabu matyti, kad apsukę ilgą dviejų šimtmečių ratą socialiniai mokslai vėl atranda užmirštas senas tiesas.

Džiugu girdėti, kad Vyriausybėje pasiūlymas pilietiškumo ugdymą pagrįsti laisvės kovų istorija sulaukė pritarimo, tačiau ir čia reikia judėti kuo sparčiau. Kiekvieni mokslo metai reiškia praleistą galimybę atsikovoti bent kiek teritorijos, kurią nuolat „plauna“ vertybių erozijos procesai.

Mokytojo prestižas ir autoritetas

Apie būtinybę sugrąžinti mokytojo profesijai prestižą, o mokytojams mokykloje – autoritetą prikalbėta tiek daug, kad kartais ima atrodyti, jog to įrodinėti nė nebereikia, kad tai savaime aišku. Deja, situacija iš esmės nesikeičia, t.y. negerėja. Kad nereikėtų kartoti daugsyk išsakytų argumentų, pacituosiu minėtąjį britų švietimo politikos dokumentą: „Visi duomenys iš skirtingų viso pasaulio švietimo sistemų rodo, kad svarbiausias veiksnys, apsprendžiantis vaikų pasiekimus, yra mokytojų ir dėstymo kokybė. Geriausios pasaulio švietimo sistemos mokytojų semiasi iš pačių geriausių abiturientų ir rengia juos griežtai ir veiksmingai, susitelkdamos į mokymo klasėje praktiką. […] Gyvybiškai būtina atkurti mokytojų ir mokyklų vadovų autoritetą“ (p. 9).

Taigi dabar, kai ekonomika kyla, papildomas biudžeto lėšas ir valstybės pastangas reikia skirti būtent šiems tikslams (kurių nemaža dalis, beje, ir įrašyti Vyriausybės programoje): sukurti mokytojams tokias darbo ir atlygio už darbą sąlygas, kad darbą Lietuvos mokykloje mielai rinktųsi gabiausi abiturientai (čia svarbų vaidmenį turėtų suvaidinti ir siūlomos mokytojų tobulėjimo atostogos, kurių pilotinį projektą jau andai apsiėmė rengti ŠMM – šį darbą, kaip ir daugelį, reikia gerokai paspartinti), o geriausių mokytojų darbas būtų deramai įvertinamas; diegti mokytojų apsaugos ir drausmės palaikymo priemones; perkelti mokytojų rengimą į akademiškai stipriausius Lietuvos universitetus, steigiant mokytojų rengimui prestižingas tikslines stipendijas, skatinančias geriausius studentus universitetą baigus rinktis mokytojo specialybę ir darbą mokykloje.

Šie žingsniai – anokia naujovė; jie žinomi ir jiems Vyriausybės iš principo pritarta jau seniai. Tačiau dabar, krizei slūgstant, atsiranda ištekliai jiems įgyvendinti, ir šio momento negalime sau leisti pražiopsoti. Jeigu neatsiras konkreti ryžtinga politinė valia švietimą kardinaliai ir sistemingai keisti kokybinių pokyčių linkme, – ir čia nėra vieno paprasto sprendimo, o reikia atlikti daug nuoseklių, apgalvotų, sisteminių žingsnių vienu metu, – tuomet Lietuvos raida bus užprogramuota ilgalaikiam šlubčiojimui. Bus išduota visa nepriklausomybės vaikų karta, o Lietuvos mokykla niekad taip ir nepriaugs to civilizacinio idealo, kurį įvardija klasikinė Europos artes liberales samprata, angliškai žinoma kaip liberal education (ir todėl kartais klaidingai verčiama kaip „liberalusis ugdymas“) – tai reiškia išties laisvo žmogaus, visavertės, civilizuotos asmenybės ir laisvo laisvos valstybės piliečio ugdymą.