Visai neseniai pasiekė žinia apie naujai kuriamą katalikišką šv. Juozapo mokyklą, kuri mūsų nuolat skubančiai ir nuo laiko stygiaus kenčiančiai visuomenei siūlo bent savo atžalas gelbėti nuo pašėlusio tempo ir pristato „neskubančios mokyklos“ modelį, kuriuo siekiama ugdyti laisvą, kūrybišką, atsakingą, mąstantį, jauną žmogų. Susidomėję šios mokyklos idėja susitikome pokalbiui su vienais iš mokyklos steigėjų, šv. Juozapo šeimų bendruomenės nariais – Rūta Šalkauskiene ir Pauliumi Minkevičiumi. Siūlome pasakojimą apie kitokią mokyklą ir netradicinį ugdymą.

Ar galite pristatyti šios mokyklos idėją, kam ji kilo?

Rūta: Pirmoji mintis apie šią mokyklą subrendo šv. Juozapo šeimų bendruomenėje, kurioje didžioji dalis narių yra tėvai, auginantys ne vieną, ne du ir ne tris vaikus, tarp jų yra ir mokytojų, dirbančių mokyklose, turinčių santykį su švietimo sistema. Visų pirma, pasigedome labai paprasto dalyko – mokyklos, kuri matytų žmogų. Žmogų kaip visumą, kaip unikalų Dievo kūrinį.

Kitas mus sunerimti privertęs dalykas – dažnai patiriama įtampa tarp to, koks gyvenimas vyksta namuose, ir to, kuris vyksta mokykloje. Pastebėjome, kad vaiko asmenybė yra tarsi suskaldoma, nes vienomis vertybėmis gyvenama namuose, parapijos bendruomenėje, draugų rate, o nuėjęs į mokyklą vaikas patenka į visai kitokią terpę, kitokią aplinką. Nemanome, kad toks padalintas gyvenimas yra tinkamas ugdymo elementas vaiko gyvenime. Tad iš dalies šios mokyklos poreikis kilo iš noro, kad mokykla būtų šeimos tąsa ir jai neprieštarautų. Pripažinkime, šeima yra pagrindinė vaiko ugdytoja, o mokykla pratęsia ir padeda šeimoms atlikti šį uždavinį.

Taigi tai dvi pagrindinės priežastys, lėmusios, kad ėmėmės iniciatyvos kurti naują katalikišką mokyklą.

Kaip naujos mokyklos idėja rutuliojosi toliau? Kas yra mokyklos steigėjai?

Paulius: Mokyklos steigėjai yra du: šv. Juozapo šeimų bendruomenė ir Eucharistinio Jėzaus seserys.

Rūta: Kai šeimų rate nusprendėme, kad reikia imti ir steigti mokyklą, galvojome, ieškojome, kas galėtų prisidėti, pagelbėti, drauge išvien veikti. Norėjome atrasti bendruomenę, vienuoliją, kuri galėtų sustiprinti sielovadinę pusę. Ieškojimo kelias buvo pakankamai ilgas, ir labai džiaugiamės, kad su Eucharistinio Jėzaus seserimis atradome bendrą kalbą, tikslą, bendrą kelią, kuriuo norime eiti ir šiuo metu jau einame.

Kuo ši mokykla skirsis nuo kitų?

Rūta: Pirmiausia sakome, kad tai yra „lėta mokykla“ arba „mokykla, turinti laiko žmogui“. Kiekvienas vaikas auga savo tempu, pagal savo galimybes. Ši mokykla stengiasi padėti kiekvienam vaikui tame etape, kuriame jis yra. Ji turi laiko paklausti:„Kaip gyveni, kas tau sekasi, kas tau nesiseka?“. Ji turi laiko bendravimui, santykiui, o ne tik žinioms. Mes pabrėžiame, kad akademiškumas ir žinios yra svarbu, tačiau manome, kad jos neturi pranokti santykių svarbos. Mokykla yra mažytė bendruomenė, pagrįsta pasitikėjimu, pagarba vienas kitam: tarp mokytojo ir vaiko, tarp mokytojų ir tėvų, tarp vaikų ir tėvų.

Antras dalykas, kurį norime pabrėžti, kad vaikas, atėjęs į šią mokyklą, neturi užsitarnauti savo vertingumo. Jo asmens buvimas reikalauja besąlygiškos pagarbos nepaisant jo įgimtų gabumų, socialinės padėties. Manome, kad nedidelėje mokykloje to įmanoma pasiekti.

Trečia – ugdymo procesas, kuris dienos metu truks ilgiau nei įprasta. Rytinėmis valandomis daugiau dėmesio skirsime savarankiškam darbui, stipresniems akademiniams dalykams, popietinėmis užsiimsime meniniais, kūrybiniai dalykais. „Neskubančios mokyklos“ modeliui būdinga ir tai, kad mokytojas stebi, kiek vaikui reikia laiko atlikti užduočiai, kažką išmokti. Skambutis yra mokytojos reikalas – jei jis mato, kad šiam dalykui dar reikia 5 minučių – tebūnie, jei mato, kad jau pakanka – užsiėmimą galima baigti ir anksčiau. Juk muzikai galima skirti ne 45 minutes, o valandą ar tiek, kiek iš tiesų reikia.

Mūsų manymu, klasėje turėtų mokytis ne daugiau nei 15 vaikų. Mokinių skaičius svarbus, nes esame numatę valandas individualiam darbui, kai vaikas mokysis dirbti savarankiškai, o mokytojas bus tik pagalbininkas. Mokytojas prieis prie vieno vaiko, prie antro, prie trečio, matys, kaip vaikui sekasi, kur jam reikia pagalbos. Tuomet mokytojas mato, kokia stiprioji mokinio pusė, o kur reikia pasistengti, pagal tai kiekvieną dieną galima skirtingiems vaikams duoti skirtingas užduotis, atitinkančias jo gebėjimus ir poreikius. Mokytojas turėtų būti ne tik autoritetas ar vedlys, bet ir pagalbininkas, matantis vaiką ir gebantis jam padėti, kur nesiseka. Tai labai lankstus mokyklos modelis.

Ar galėtumėte plačiau pristatyti ugdymo proceso specifiškumą?

Rūta: Daug dėmesio ketiname skirti integraciniam metodui, leidžiančiam kelis dalykus integruoti į vieną. Pavyzdžiui, tikybos mokymasis įmanomas per muziką. Ir gamtos pažinimas su tikyba įmanomas, ypač kalbant apie kūrinijos grožį, apie mums dovanotą pasaulį. Iš tiesų, tas metodas leidžia matyti pasaulį kaip vienį, neskaldant jo gabalais.

Taip pat norėtųsi vaikui pažadinti norą mokytis, skatinti domėtis mokslu, įvykiais, juos analizuoti, stebėti, įvardyti. Vaikas pats turi būti aktyvus. Mes norime, kad mūsų mokykloje vaikas žinotų ir suprastų, kad mokosi sau, o ne tėvams, ne mokytojui ir jokiu būdu ne pažymiui. Pažymys nėra ugdymo tikslas, o priemonė, padėsianti ir mokytojui, ir mokiniui sudaryti mokymosi planą. Mokymasis dėl pažymio neaugina.

Paulius: Pilnos dienos mokykla, užimanti vaiką visą darbo dieną, būtų pagalba ir tėvams. Ji suteiktų galimybę dirbti mamoms, kurios nori dirbti. Be to, vaikams sudaromos sąlygos mokytis ir ugdytis vienoje vietoje, nereiktų vaikų vežti į papildomus būrelius kitame miesto gale. Mūsų ateities planai ir vizijos – kiek įmanoma daugiau veiklų po vienu stogu.

„Neskubančios mokyklos“ modelis, apie kurį kalbate ir kuriuo remsitės mokykloje, – ar jis yra Jūsų apgalvotas ir sukurtas, ar jį perimate iš kitų?

Rūta: Manau, kad gal ir Lietuvoje yra daugiau tokių mokyklų, tik mes nežinome apie jas. Šį mokyklos modelį esu mačiusi Austrijoje, ir juo remiasi tikrai ne viena mokykla. Žinoma, negalima tiesiog paimti modelį iš Austrijos, atvežti čia, įsodinti ir laukti, kad viskas augs savaime. Labai svarbu tinkamai esamą praktiką ir teoriją pritaikyti prie čionykščių sąlygų, kultūros. Niekada negali nieko tiesiog perkelti, reikia atsakingai žiūrėti, kas yra būdinga mums, mūsų vaikams, mūsų mentalitetui. Todėl programą ketiname taikyti ne aklai, bet ją kurti, auginti idėją, matyti, kaip ji skleidžiasi. Gal lietuviškoje terpėje atrasime ir geresnių dalykų, naujų įžvalgų?

Kokia tikėjimo svarba šv. Juozapo mokykloje? Ar priimsite vaikus tik iš tikinčiųjų šeimų, ar esate atviri visiems?

Rūta: Šiandien laukiame šeimų, kurios nesibaido žodžio „katalikiškas“, ir tų, kurioms svarbios šios vertybės, kurios gyvena ar nori jomis gyventi. Mes esame atviri ir šeimoms, kurios ieško tikėjimo.

Paulius: Kiek teko bendrauti su krikščioniškom mokyklomis Vilniaus mieste (katalikiškų ar kitų denominacijų), daugelis iš jų yra linkusios į atvirumą, aiškiai išsakydamos savo mokyklos nuostatas. Tokiu pačiu principu ir mes norime veikti.

Pasakojate daug gražių dalykų apie būsimą mokyklą, bet gal jau įžvelgiate ir kokių nors „neskubančios mokyklos“ trūkumų, sunkumų?

Paulius: Minusas  privačios mokyklos tas, kad ji mokama. O mūsų mokyklos tikslas – prieinamumas, todėl labai svarbus visuomenės palaikymas, ypač katalikiškos bendruomenės. Laukiame geranoriškumo ir iš aukotojų, kurie padėtų mokyklą kurti ir išlaikyti.

Rūta: Mes siekiame, kad kaina nebūtų kliūtis lankyti šv. Juozapo mokyklą, todėl intensyviai ieškome aukotojų, kurie dengtų didžiąją dalį tėvų finansinės naštos. Tad laukiame visų, kam įdomios šios idėjos, kurie norėtų remti mokyklą.

Kas mokykloje su vaikais dirbs? Ar jau esate subūrę komandą?

Paulius: Džiaugiamės, kad pirmiems metams jau turime subūrę komandą, turime kelis darbuotis pasiryžusius mokytojus, mums padės seserys eucharistietės, bus muzikos, dailės, tikybos mokytojai. O ateityje, kai kasmet „paaugsime“ viena klase, reiks surasti ir išugdyti po būrelį pedagogų naujoms klasėms.

Rūta: Paulius paminėjo svarbų dalyką – mes nenorime iš karto didelės mokyklos, norime ją auginti. Ir vaikai, ir mokytojai galės ateiti ir nuspręsti, ar jie nori čia būti, ar jiems čia patinka. Manome, kad vieni metai pasiruošti kitiems mokslo metams yra pakankamas laiko tarpsnis. Per tuos metus dėsime pastangas, kad po metų ateisiantys pirmokai gautų kuo geriausius mokytojus.

Jau užsiminėte apie vizijas, svajones... Tad kokią turite mokyklos ateities viziją? Kokią mokyklą norėtumėte matyti?

Rūta: Matant, kaip auga vaikai ir matant šiandieninę situaciją, – pastebime labai jautrų ir netgi skaudų amžiaus tarpsnį – 5-8 klases, tą žydinčią paauglystę arba, kaip aš sakau, „nepatogų laiką“. Šiandien žvelgiant į mūsų švietimo sistemą, atrodo, kad šio amžiaus vaikai yra neįdomūs. Pradinių mokyklų lyg ir nemažai yra, vėliau daug girdime apie įvairias gimnazijas, o 5-8 klasių tarpsnis lyg ir niekam neįdomus. Galvodami apie mokyklos ateitį keliame tikslą teikti pradinį ir pagrindinį ugdymą. Taigi planas minimum – 8 klasės, o planas maximum – užaugti iki gimnazijos. Bet kadangi esame „lėta mokykla“, turime laiko ir po truputėlį auginsime patirtį. (juokiasi)

Ar esate  numatę kažkokią kryptį, dalykus, disciplinas, į kurias labiausiai norėtumėte orientuotis?

Rūta: Tikimės, kad mums itin padės menai. Dailė, muzika, teatras, kitas meninis ugdymas yra gera pagalba ugdant asmenį, atskleidžiant jį, pamatant jame gėrį ir grožį. Vėlgi galvojant apie ateitį, norėtume siūlyti ir filosofijos, retorikos pradmenis – dalykus, kurie padeda pažinti save ir kitą kaip asmenį.

Šiuo metu Jums iš tiesų įtemptas laikas ir įtempta vasara laukia. Tad kokie dabartiniai mokyklos kūrimo proceso sunkumai ir džiaugsmai?

Rūta: Džiugu tai, kad žmonės labai domisi, skambina, registruoja vaikučius. Džiugu, kai išgirsti: „Mes norime palinkėti Jums sėkmės, melsimės už Jus“. Tai labai gražu, nes supratome, kad esame ne vieni.

Paulius: Malonu ir J.E. Kardinolo palaikymas, pasitikėjimas. Tai stiprina mus kaip tikinčiuosius.

Rūta: Labai vertiname ir tai, kad mūsų kūrybinė komanda yra darni, siekiame bendro tikslo, matome jį ir dirbame išvien. O tie sunkumai... Įvairiausių jų yra: vienas kitą vejantys ūkiniai darbai, nuolatinės aukų paieškos... Nėra tas darbas nei greitas, nei lengvas, bet jį reikia padaryti.

Daugeliui, matyt, kiltų mintis, kad dabartinėmis nuotaikomis, kai vis dar kalbama apie sunkmetį, mažai ryžtųsi kurti privačią mokyklą. Kaip nepabūgote šio iššūkio?

Rūta: Jeigu bijosime visko, kas vyksta aplinkui – tai tuomet niekad nieko ir nepradėsime. Kai apninka baimė – nieko nebegali padaryti. Bet juk yra ir Dievo kvietimas, pasitikėjimas Dievu. Todėl manau, kad ekonominiai dėsniai ne visada galioja.

Paulius: Aišku nepakanka pasakyti: „Aleliuja! Dievas veikia ir man viskas pavyks“. Bet gyvenant tikinčiojo gyvenimą, ateina klusnumas Viešpačiui ir atsiranda daug bendraminčių, galvojančių panašiai, turinčių panašius poreikius, norus, tuomet, net jei ir bendras kontekstas nepalankus – galima pradėti veikti drąsiai.

Rūta: Taip, mes esame drąsūs pradėti.

Kokį mokyklos ir tėvų santykį ketinate kurti?

Rūta: Vienas iš mokyklos tikslų yra šeimyniškumas, bendravimas ir bendradarbiavimas su šeima. Galvojame organizuoti tėvelių dienas, kai tam tikrus būrelius gali vesti pačios mamos ar tėčiai. Juk smagu, kai kuris nors iš tėvų gali ateiti į mokyklą, praleisti valandą su vaikais, juos mokydamas, supažindindamas. Tokį gražų mokyklos-tėvų santykių pavyzdį man teko matyti Austrijos mokyklose, kai tėveliai ateina ir pamoko vaikus menų, amatų. Planuojame ir šeimų stovyklas, rekolekcijas – kurios taip pat turėtų stiprinti mūsų bendravimą.

Tai reiškia, kad mokykloje sieksite kurti bendruomenę?

Rūta: Taip, norime, kad mokykla būtų namų „tęsinys“. Pavyzdžiui, planuojame su vaikais patys mokykloje tvarkytis. Vaikai bus ugdomi atsakomybės už savo aplinką: ir gėles prižiūrėti, ir plauti, ir išsisiurbti. Kaip namuose vaikas yra mokomas tvarkytis savo daiktus, būti atsakingu už tam tikrus darbelius – tą patį galima daryti ir mokykloje. Tai padeda mokytis, atsiranda socialiniai įgūdžiai, ugdomas atsakomybės jausmas.

Ką „neskubančios mokyklos“ idėja susižavėję tėveliai turėtų daryti, kad jų atžalos patektų į šv. Juozapo mokyklą ir ką rugsėjo 1 d. atėję į mokyklą jie pamatys ir sužinos?

Rūta: Pirmiausia, reiktų pasiskambinti ir užsiregistruoti. Tuomet pakviesime Jus į atvirų durų vakarą, kur galėsite pamatyti mokytojus, aplinką. O atėję rugsėjo pirmą dieną, rasite draugiškus žmones, laukiančius Jūsų vaikų, kurie bus pasirengę lydėti vaikus ištisus metus. Pasiūlysime atvirumą, geranoriškumą, dėmesį Jūsų vaikui, Jūsų šeimai, norą bendrauti ir bendradarbiauti. Matysite gražias šviesias, švarias patalpas, šalia mokyklos esantį Verkių parką su Kalvarijos stotimis.

Ačiū už pokalbį!

Šv. Juozapo mokykla kviečia vaikus, gimusius 2004-2005 m. tapti šios mokyklos pirmokais. Mokyklos adresas: Jeruzalės g. 21, Vilnius. Registracija telefonu 8 671 31604 arba elektroniniu paštu adresu juozapomokykla@gmail.com

Pokalbį parengė Agnė Markauskaitė