EPA nuotrauka

Labas, mielasis skiautinėtojau,

šiomis dienomis tenka daug susitikinėti, susiduriu su įvairiausiais žmonėmis. Jų pavidalais. Net negalvojau, kad tokių yra. Galvojau, jie – tik knygose ar geriausiu atveju – komiksuose. Tai žmonės, kurių žmogiškumas kažkuo papildytas... Arba kažko netekęs... Žmogus-voras, žmogus-dėžė, žmogus-amfibija, žmogus-kalnas, žmogus-orkestras... Tai tik mažytė dalelė jau chrestomatiniais tapusių įvardinimų. O kur dar mažiau įprasti žmogiškumo pėdsakai... Apie tai – ir šios savaitės skiautiniai.

Sutikau žmogų-upę. Jo kalba tekėjo nevaldomu srautu, pasūkuriuodama. Jis nešėsi su savimi įvairiausius atminties šapus šapelius, nuoskilas, plukdė debesų atspindžius, o kartais – kiek atsikvėpęs, suribuliuodavo konkretesniais vaizdais. Žmogus-upė pasakojo, kaip sunku gyventojams mieste prie Nemuno, nes miestą paveldosauga saugo kažkaip ne taip, netgi laikoma netekusia kompetencijos.

Bet vėliau tas pats pasakotojas priminė, kad mieste prie Neries irgi ne viskas gerai. Ypač su įvairių rezidencijų baigtinumu.

Dar žmogus-upė siūlė minčių valtimis nuplukdyti kažkur Ahasvero klajonių kryptim, bet nesutikau. Geriau jau keliausiu paprastai, kaip esu įpratęs – mojuodamas nauju žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numeriu.

Sutikau žmogų-vėją. Mostagavo rankomis, pūtė čia iš vienos, čia iš kitos pusės, graudžiai švilpčiojo, pasakojo apie karaliaus Motiejuko kūrėją.

Žmogus-vėjas čia glostė, čia šiaušė skaitytų knygų lapiją, prisiminęs humanitarų dalią, net staugdavo iš juoko – turi neblogą humorą žmogus-vėjas. Gūsiai maždaug iki 20 m/s.

Net prisidengiau ausis, sutikęs žmogų-būgną. Iš pradžių jis bandė bendrauti su manimi afrikietiška maniera, paskui ilgai bumbėjo apie gerus santykius su kaimynais, tarsi būtų iš „Santaros-Šviesos“, galų gale dusliai ėmė belsti į netolimos ateities duris.

Keisti tie mano pažįstami. Štai žmogus-banknotas amžinai sakosi esąs bankrotas, ir tik korektūros klaida bei aukštos pareigos jį verčia amžinai raudonuoti iš gėdos, kai jo institucija niekuo neremia kino. Kita vertus, žmogus-banknotas paslapčiom perka meno kūrinius aukcionuose. O negi gaila jam atiduoti visą save už kokį A. Žmuidzinavičiaus paveikslą.

Beje, beveik įsivaizduoju, kas tokių žmonių nemėgo. Deja, tenka kalbėti būtuoju laiku. Taip pat liūdna dėl Klaipėdos rašytojo Rimanto Černiausko mirties. Amžiną atilsį.

Štai žmogus-klausytojas dvi savaites turėjo kur klausytis poezijos. O sekmadienį Vilniuje, Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme galėjo net ir itin garbių svečių išvysti, o gal ir pasvarstyti, kas gi yra ta poezija?

Pirmadienio vakarą susitikau žmogų-sekmadienį – jis labai gražiai šypsojosi, dalinosi prisiminimais tarsi juodai baltom fotografijom, sakė, kad mėgsta savo darbą. „O koks tavo darbas?, – klausinėjau. „Mėgstamas“, – atsakė. Ir pridėjo: „Labai.“ Teko ir anksčiau sutikti tokių. Žmonės-sekmadieniai dažnai pirmadieniais būna tarsi be namų. Gerai, kad apie juos jau galvojama.

O žmogus-paukštis tik vasnojo sparnais, kažką čiulbėjo apie kino apdovanojimus nesuprantamos poetikos recepciją bei įstabią parodą Nacionalinėje dailės galerijoje.

Apie poeziją bei jos laureatus kalbėjo ir mano sutiktas žmogus-eilėraštis, o žmogus-paveikslas turėjo savo temą ir netgi potemę.

Žmogus-naktis netikėtai užklupo mane, skaitantį tekstą apie jaunųjų rašytojų iniciatyvą, pasišaipė, kad labiausiai su laiku kovojantiems galima pasiūlyti išbandyti tanką Laikinosios sostinės įtvirtinimuose. Ir jei vis dar bus jėgų, dar šiemet apsilankyti estiškoje operoje Lietuvos operos ir baleto teatre.

Tačiau vieną dalyką supratau šios savaitės susitikimų gausybėje – kuo daugiau norėjau iš tų žmonių, tuo daugiau jie buvo upėmis, vėjais, būgnais, banknotais, klausytojais, sekmadieniais, paukščiais, eilėraščiais, paveikslais ir naktimis... Kuo tik nori...

O jei palikdavau juos ramybėje, jie vėl grįždavo į įprastinį – žmogaus – pavidalą.

Žinoma, išskyrus kiaulę-vorą iš „Simpsonų“. Bet tai – jau ne šių skiautinių tema, mielasis skiautinėtojau.