Zenekos nuotrauka

Gegužės 21 d. Paryžiuje gyvenančiam rašytojui Valdui Papieviui už romaną „Eiti“, anksčiau jau pagerbtą LLTI, įteikta Liudo Dovydėno premija. Laureatą kalbino Andrius Jakučiūnas.

Romane „Eiti“ jūsų herojus nuolat eina. Taip pat be atvangos „skamba“, t. y. nuolat paminimas, muzikos motyvas iš Wong Kar-wai filmo „In the mood for love“. Be jokios abejonės, ėjimas yra ašis, aplink kurią vyniojasi siužetas. Tačiau „In the mood for love“ melodiją, savaime nieko nenulemiančią, įkyriai norisi suvokti kaip siūlę; atvira siūlė – tai brokas, jas paprastai stengiamasi paslėpti, kad kūrinys neatrodytų dirbtinai sudurstytas, „pritemptas“. Kodėl nusprendėte palikti vadinamąją siūlę atvirą? Technologinio proceso sprendimas gana netikėtas...

Samprata, kas yra brokas, keičiasi. Prancūzijoje nenusipirksi nesusiuvinėtų džinsų – jie visi tokie. Nežinau, kiek toks palyginimas tikslus, taip pat – kokį įspūdį kam nors gali palikti knygoje minima melodija, bet rašant kūrinį man ji buvo labai svarbi. Pasileidus tą muziką, pačiam tarsi nieko nereikėjo galvoti. Mane vežė ritmas, kuris, regis, persikėlė ir į romaną. Šia prasme aš nieko nenusprendžiau – taip išėjo. Viskas parašyta skambant muzikai – tai man labai nauja, įdomi patirtis. O ir rašėsi tarsi savaime: įsijungdavau įrašą ir išsiliedavau ant popieriaus, nors iš anksto nebūdavau nieko konkretaus sugalvojęs. Sėsdamas rašyti aš niekuomet nežinau, kas išsilies.

Rašydamas visuomet vadovaujatės jausmu?

Grynai jausmu, intuicija. Žinojau tam tikrus kontūrus, bet labai apibendrintus, abstrakčius. Kažkas pleveno tenai – toli toli. Man reikėjo sugauti visa tai, bet kaip – nežinojau. Paprastai parašau pirmą sakinį, o tada jis mane pradeda vesti prie to, kas kažkur plevena. Pradėdamas rašyti nieko nebūnu sustruktūravęs, neturiu jokio plano, mane veda žodžiai, sakiniai, ritmas. Niekada nežinau, ką parašysiu.

Mano protas veikia labai vangiai. Aš vaikštau, nieko negalvoju. Gal mano galvoje kas nors ir vyksta, žingsniuojant Senos pakrantėmis, kas nors sukasi, bet aš apie tai nieko nežinau. Kol nerašau, esu durnas žmogus. Pirmas sakinys turi būti pamatinis, vedantis, jeigu pavyksta tokį parašyti, jis toliau rutuliojasi pats, o mane veda ne protas, bet kažkas kitas. Viskas pradeda megztis tarsi savaime, iš pačios kalbos. Žodžiai ieško vieni kitų – ir tuo mažiausiu lygiu, kai aš kalbu apie sakinį, ir tuo didžiausiu – kompozicija ir t. t.

Pavyzdžiui, romane „Vienos vasaros emigrantai“ irgi viskas išplaukė iš pirmo sakinio. Beje, ir dabar turiu pirmą naujo kūrinio sakinį, bet kas iš to išeis – nežinau.

Bet argi pirmasis sakinys nėra savotiškas narvelis, kalėjimas? Tai tas pats, tarsi būtum įkalęs į žemę kuoliuką žinodamas, kad vėliau neleisi sau jo ištraukti ar pakeisti kitu? Ar verta save taip apriboti? Ar tai nevaržo kūrybinės laisvės?

Taip, tam tikra prasme tai yra kuoliukas – visiškai sutinku, tačiau aplink jį veriasi apskritas horizontas, nuo kurio gali eiti į visas puses; taigi tai yra ir kalėjimas, ir ne kalėjimas.

Banali metafora, kurią jums pamėtėjau (sakinys kaip kalėjimas), sukuria pagrindą kitam klausimui: skaitydamas romaną „Eiti“ niekaip negalėjau atsiginti įspūdžio, kad nuolat vaikštote – gal net balansuojate – ant slidžios banalybės-nebanalybės briaunos. Tarsi pasidavęs jai atsitraukiate, paskui mėginate iš naujo... Pati kūrinio stilistika lyg ir pritaikyta žaisti šioje ribinėje būsenoje... Ar tai buvo apmąstyta, ar vėlgi „taip išėjo“?

Didžiausi, gražiausi, svarbiausi dalykai gyvenime yra banalūs. Sakyti „gyvenimas yra gražus“, „gyventi gera“ – labai banalu. Apskritai kad ir ką sakytum nuoširdžiai, bus banalu. Ir aš tos banalybės ligą laiką bijojau. Visad nuo jos gyniausi ironija – tai buvo kaip kreida apvestas ratas; norėjau tarsi apsibrėžti aplink – jeigu ką nors pasakydavau apie save nuoširdžiai. Jei tik man pasirodydavo, kad priartėjau prie banalumo ribos – herojus staiga pasišaipydavo. Pasakotojui pasišaipius pačiam iš savęs, viskas tarsi stodavo į vietas – taip tada maniau.

Dabar pirmąkart išdrįsau kalbėti – kaip man atrodė – nuoširdžiai. Nuoširdumas yra vertybė, kurios, manyčiau, mums labiausiai trūksta. Būkite nuoširdūs sau, kitiems (čia juk irgi labai banalu), ir ši vertybinė skalė atsistos į savo vietą. Grįš į žmogišką lygmenį. Tai bus labai normalu, gulsčiukas nusistovės savo lygyje. Bandysiu tai pasakyti savo kalboje.

Nuoširdumo, jausmingumo mes labai bijome. Būtent dėl to, kad jie itin arti banalumo.

Tai visgi sąmoningai išdrįsote leisti sau sakyti tarsi banalius dalykus?

Čia didelio sąmoningumo, aišku, nėra, tačiau aš pradėjau to nebijoti. Rašau, kaip man atrodo. Banalu – nebanalu, bet rašau nuoširdžiai...

Dažnai prabylate apie tokius dalykus, kurie šiuolaikiniam žmogui nieko nereiškia – bent man. Įsivaizduodamas žvelgiantį į dangų žmogų, aš tik įstengiu jaudintis galvodamas apie tai, kad kas nors įstengė jaudintis žiūrėdamas į dangų. Tai saulės šviesos nupliekstas deguonies ir anglies dvideginio mišinys – kaip galite jame ką nors pamatyti? Tai juk fizika ir chemija, daugių daugiausia – banali metafora, tariamas „gylis“... Ką galima įžvelgti daikte?

Atsimenu, važiuoju iš Karmėlavos į Vilnių, ir kyla mėnulis. Buvo pilnatis – raudona raudona, ir ji prie pat žemės. Važiuojant atrodė, kad mėnuo šiek tiek krusčioja... Tai savaime gražus daiktas. Paryžiuje, savo mansardėlėje, turiu visokių daiktų, ir man nuolat atrodo, kad jie gyvena savo gyvenimą, kažką ten daro be manęs. Daiktai man nėra negyvi objektai. Gal jie vaikšto? Gal mano marškiniai ten vaikšto? Ir peleninės, ir televizorius...

Daiktai yra tokie, kokius juos pats sau sukuri. Visokiuose iš pažiūros nereikšminguose mažmožiuose skleidžiasi tos vietos dvasia. Būtent ją galima pajusti, „pamatyti“.

Nors namais esate pavadinęs ėjimą, – gal tiksliau tai, kas slepiasi po šiuo žodžiu, kažkoks romano giluminis turinys (kaip beje, ir Dariaus Kuolio teiginys apie gausias jūsų moteris per LLTI premijos teikimo ceremoniją) perša mintį, kad gelminiuose pasąmonės kloduose namai, – ta prasme, kuria jūs vartojate šį žodį, – yra fizinio kontakto laukimas. Pačiu negriežčiausiu atveju – meilės laukimas? Kažin koks fiziškumo ilgesys braunasi iš visų romano susiuvimų ir vis tiek norsi jį ten pamatyti...

Namai – tai būties pilnatvės pajautimas, jos siekiamybė, nors aš nelabai žinau, kas yra būties pilnatvė. Kažkoks horizontas, kuris nutolsta tiek, kiek tu prie jo priartėji... Tai gali būti ir daiktas, ir žmogus, ir meilė moteriai.

Meilė yra grožis, o grožis, be abejo, gali išgelbėti pasaulį. Būties pilnatvė visą laiką yra siekiamybė. Meilė irgi visada siekiamybė, ji niekada nėra išsipildymas.

Koks jūsų santykis su būstu, kuriame gyvenate? Šiaip ar taip, jis yra namai...

Namai yra įsigyvenimas. Paryžiuje įsigyvenau į savo mansardą. Jeigu man tektų iš jos kraustytis, galbūt grįžčiau ir į Lietuvą. Nes man joje būnasi. Ten jaučiuosi dar geriau negu čia, Lietuvoje, į kurią kartais tenka sugrįžti.

Tą mansardą man nuomojo tokia inteligentiška senutė, jai buvo 92 metai. Ir jinai staiga pasimirė. Man iškilo grėsmė, kad būsiu iš ten išvarytas. Tai man buvo didžiausias širdies skausmas. Kad ta mansarda išliko, kad aš likau joje gyventi, buvo likimo dovana, stebuklas. Tačiau tai paaiškėjo tik paskutinę minutę, kai jau buvau susipakavęs daiktus kraustytis į kitą būstą. Vos ne verkdamas uždegiau visas turimas žvakes ir padėkojau tai senutei. Paskui dar paskambinau jos sūnui, kuris gyvena Anglijoje, ir papasakojau šią istoriją. Tas vyras verkė, o paskui pasakė: tai mano motina tave laimina.

Šiandieną esate Lietuvoje ne šiaip sau – jums teikiama L. Dovydėno premija. Neseniai už romaną „Eiti“ esate apdovanotas ir LLTI premija. Kaip jus veikia įvertinimai gimtinėje?

Gal ir galėtum pasakyti, kad čia yra dienos purslai, pasak Boriso Viano knygos pavadinimo, tačiau taip nėra. Mane įvertinimas labai džiugina, aš jo nesitikėjau, tai mane nuteikia pakiliai. Bet ir jaudinuosi. Kartelė pakelta taip aukštai, kad net bijau prisiliesti prie popieriaus lapo.

Įvertinimas reiškia, kad į tave dedama vilčių, o aš bijau, kad nieko geresnio galiu ir neparašyti.