Birželio pabaigoje Lietuvos jaunimas jau galės vartyti YOUCAT - katalikų katekizmą jaunimui. Bernardinai.lt jau skelbėme šia proga popiežiaus Benedikto XVI parašytą įvadą, kuriame jis aistringai ragina jaunus žmones, pažinti savo tikėjimą: „Dabartinis jaunimas nėra toks paviršutiniškas, kaip apie jį kalbama, – teigia popiežius. – Jis nori žinoti, kas gyvenime iš tikro svarbiausia.(...) Taigi aš kviečiu: studijuokite Katekizmą! Jūs turite žinoti, ką ir kuo tikite.“

Pirmasis „YouCat“ tiražas - 700 tūkstančių egzempliorių - bus išleistas 25 kalbomis, taip pat e-knygos pavidalu iki metų pabaigos. „YouCat“ bus dalijamas Pasaulio Jaunimo Dienos dalyviams Madride.

Austrijos vyskupų išleistą „YouCat“ rengė per 200 teologų ir religijos dėstytojų, kunigų ir ne kunigų, iš vokiškai kalbančių kraštų, tačiau bendradarbiavo taip pat jaunimas nuo 16 iki 26 metų.

Mūsų dienraščio puslapiuose leidyklai maloniai sutikus skelbsime keletą šio savito leidinio ištraukų.

***

Kaip naudotis?

Knygoje jaunimui suprantama kalba išdėstyta katalikų tikėjimo visuma, remiantis Katalikų Bažnyčios Katekizmu (KBK, 1997), tačiau nesistengiant išsamiai perteikti jo teksto. Knyga parengta klausimų ir atsakymų forma, skaičiai nurodo, kurioje Katalikų Bažnyčios Katekizmo vietoje galima rasti išsamesnį ir platesnį atsakymą.

Šalia pateiktas komentaras padės jaunuoliams geriau suvokti klausimą ir jo egzistencinę reikšmę. Jaunimo Katekizmo teksto paraštėse gausu įvairių papildymų, kaip antai: paveikslėlių, apibrėžimų, šventųjų ir tikėjimo mokytojų, taip pat ir netikinčių rašytojų minčių. Knygos pabaigoje – rodyklė, kuri padės lengvai rasti atsakymą į konkretų klausimą.

Ženklai ir jų reikšmė:

             ®  Šventojo Rašto citata

             §  šventojo ar kito autoriaus citata

             ?  apibrėžimas

             → nuoroda į tolesnį Jaunimo Katekizmo tekstą

PIRMAS SKYRIUS

Kodėl galime tikėti

1. Dėl ko esame žemėje?

Mes esame žemėje, kad pažintume Dievą ir Jį mylėtume, Jo valia darytume gera ir nueitume į dangų. [1–3, 358]

Būti žmogumi – tai ateiti iš Dievo ir pas Jį grįžti. Mes ateiname iš daug toliau nei iš savo tėvų. Mes ateiname iš Dievo, kuriame yra visa dangaus ir žemės laimė, ir mūsų laukia amžina, beribė Jo palaima. O dabar gyvename žemėje. Kartais jaučiame esant mūsų Kūrėją šalia, bet dažnai nejaučiame nieko. Kad rastume kelią į Namus, Dievas mums atsiuntė savo Sūnų, kuris išvadavo mus iš nuodėmės, išgelbėjo nuo visokio pikto ir nenukrypstamai veda mus į Gyvenimą. Jis yra „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6). → 285

® Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.

1 Tim 2, 4

§ Krikščionio džiaugsmo šaltinis yra įsitikinimas, kad Dievas mus myli, mūsų Kūrėjas mus myli asmeniškai <...> aistringa ir ištikima meile, didesne nei mūsų neištikimybė ir mūsų nuodėmės, jis myli mus atlaidžia meile.

Benediktas XVI, 2006-06-01

§ Žmones ir žmogiškus dalykus reikia pažinti, kad juos mylėtume. Dievą ir dieviškus dalykus reikia mylėti, kad juos pažintume.

Blezas Paskalis (Blaise Pascal, 1623−1662, prancūzų matematikas ir filosofas)

2. Kodėl Dievas mus sukūrė?

Dievas mus sukūrė savo valia iš savo gerumo ir nesavanaudiškos meilės. [1−3]

Kai žmogus myli, jo širdis sklidina meilės. Jis nori pasidalyti džiaugsmu su kitais. Tą jausmą jis yra gavęs iš Kūrėjo. Nors Dievas yra slėpinys, mums leista apie Jį žmogiškai mąstyti ir sakyti: iš savo meilės „pertekliaus“ Jis mus sukūrė. Jis norėjo pasidalyti su mumis, savo Meilės kūriniais, beribiu džiaugsmu.

® Dievas yra Meilė.

1 Jn 4, 16

§ Meilės matas yra neišmatuojama meilė.

Šv. Pranciškus Salezas (1567–1622, garsus vyskupas, genialus sielovadininkas, vienuolijos įkūrėjas ir Bažnyčios mokytojas)

§ Meilė – tai džiaugimasis gėriu; gėris yra vientelė meilės priežastis. Mylėti – tai trokšti padaryti kitam žmogui gera.

 Šv. Tomas Akvinietis (1225–1274, didis viduramžių dvasininkas, Bažnyčios mokytojas ir vienas žymiausių Bažnyčios teologų)

3. Kodėl ieškome Dievo?

Dievas į mūsų širdis įdėjo troškimą Jo ieškoti ir Jį surasti. Šv. Augustinas sako: „Tu mus sukūrei sau, ir mūsų širdis bus tol nerami, kol ras poilsio Tavyje“. Šį Dievo troškimą mes vadiname → RELIGIJA. [27–30]

Natūralu, kad žmogus ieško Dievo. Nuolatinis žmogaus tiesos ir laimės siekis galiausiai yra paieška Jo, kuris žmogų absoliučiai palaiko, absoliučiai patenkina, absoliučiai jį priima. Žmogus tik tuomet yra patenkintas savimi, kai suranda Dievą. „Kas ieško tiesos, ieško Dievo, nesvarbu, ar jam pačiam tai aišku, ar ne“ (Edita Štein – šv. Kryžiaus Teresė Benedikta). →  5, 281–285

? RELIGIJA. Religija apskritai reiškia ryšį su dievybe. Religingas žmogus dievybe laiko jėgą, kuri sukūrė jį ir pasaulį, nuo kurios jis priklauso ir kuriai jis yra skirtas. Jis garbina ją ir stengiasi, kad jai patiktų jo gyvenimo būdas.

4. Ar galime pažinti Dievo buvimą?

Taip. Žmogaus protas tikrai gali pažinti Dievą. [31–36, 44–47]

Pačiame pasaulyje nėra nei jo buvimo pagrindo, nei jo tikslo. Visa, kas egzistuoja, yra daugiau, nei matoma iš šalies. Pasaulio tvarka, grožis ir raida rodo, kad yra kai kas daugiau už jį patį, kad yra Dievas. Žmogus yra atviras tiesai, gėriui ir grožiui. Jis girdi savo sąžinės balsą, kuris liepia jam daryti gera ir saugotis blogio. Kas išmintingai klauso šio balso, atranda Dievą.

§ Kilniausia žmogaus galia yra protas. Didžiausias proto tikslas – pažinti Dievą.

Šv. Albertas Didysis (apie 1200–1280, domininkonas, mokslininkas, Bažnyčios mokytojas ir vienas didžiausių Bažnyčios teologų)                                      

® Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame.

Apd 17, 27–28

5 Kodėl žmonės neigia Dievą, jei gali Jį pažinti savo protu?

Pažinti neregimąjį Dievą yra didelis iššūkis žmogaus dvasiai. Daugelį tai baugina. Yra žmonių, nenorinčių pažinti Dievo, nes tuomet reikėtų keisti savo gyvenimo būdą. Sakydamas, kad klausimas dėl Dievo yra beprasmis, nes neišsprendžiamas, žmogus paprasčiausiai pasilengvina gyvenimą. [37–38]

→357

§ Todėl su tokiomis tiesomis susidūrę žmonės yra linkę įtikinėti save, kad tai, ko jie nenori laikyti tiesa, yra klaidingi ar bent abejotini dalykai.

Pijus XII, enc. Humani Generis

§ Kas nesuvokiama, anaiptol nėra nerealu.

Blezas Paskalis

6. Ar apskritai yra sąvokų Dievui apibrėžti? Ar prasminga apie Jį kalbėti?

Nors mes, žmonės, esame riboti ir mūsų ribotos sąvokos niekada neįvardys beribės Dievo didybės, mes galime teisingai kalbėti apie Dievą. [39–43, 48]

Norėdami ką nors pasakyti apie Dievą, pasitelkiame netobulus simbolius ir ribotus vaizdinius. Taigi kiekvienas mūsų žodis apie Dievą vartojamas su išlyga, jog mūsų kalba niekada nepasieks Dievo didybės. Todėl savo kalbą reikia nuolat gryninti ir šalinti iš jos visa, kas netobula.

§ Kūrėjo ir kūrinio negali apibūdinti jų panašumas, nes kur kas didesnis jų nepanašumas.

Laterano IV Susirinkimas, 1215.

7. Kodėl Dievas turėjo pasirodyti, kad žinotume, koks Jis yra?

Žmogus savo prigimtu protu gali pažinti, kad Dievas yra, tačiau negali suprasti, koks Jis yra iš tikrųjų. Todėl, norėdamas, kad Jį pažintų, Dievas apsireiškė žmogui. [50–53, 68–69]

Dievas neprivalėjo mums apsireikšti. Jis tai padarė – iš meilės. Kaip ir žmonių meilėje apie mylimą žmogų ką nors sužinai tik tada, kai jis atveria širdį, taip ir apie Dievo planą žinome tik todėl, kad Amžinasis ir Slėpiningasis Dievas iš meilės mums apsireiškė. Nuo pat Sukūrimo Dievas nuolat kalbėjo žmonijai per protėvius ir pranašus iki galutinio → APREIŠKIMO per savo Sūnų Jėzų Kristų. Atsiųsdamas savo Sūnų, Dievas atvėrė mums savo širdį ir atskleidė savo slėpiningąją Esybę.

§ Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panorėjo apsireikšti ir atskleisti savo valios slėpinį, kuriame žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą ir tampa dieviškosios prigimties dalininkais.

Vatikano II Susirinkimas, Dei Verbum [DV 2]

? APREIŠKIMAS – tai Dievo atsivėrimas, pasirodymas ir kalbėjimas pasauliui.

8. Kaip Dievas apsireiškia Senajame Testamente?

Dievas → SENAJAME TESTAMENTE pasirodo kaip Dievas, kuris iš meilės sukūrė pasaulį ir žmonėms lieka ištikimas net tuomet, kai jie dėl nuodėmės nuo Jo pasitraukia. [54–64, 70–72]

Dievas istorijoje daug kartų leido save pažinti: su Nojumi Jis sudaro sandorą, kad išgelbėtų visas gyvas esybes. Jis pašaukia Abraomą, kad jį padarytų „tautų daugybės protėviu“ (Pr 17, 5), pažadėdamas jam, jog „visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 3). Iš Abraomo kilusi Izraelio tauta tampa ypatinga Jo nuosavybe. Mozei Dievas pasako, kaip Jį vadinti. Jis paslaptingai vadinamas הוה → JHWH, dažniausiai rašomas JAHWE, reiškia „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14). Jis išvaduoja Izraelio tautą iš Egipto vergovės, ant Sinajaus kalno sudaro Sandorą ir per Mozę duoda Izraelio tautai Įstatymą. Dievas vis siunčia savo tautai pranašus, kurie kviečia ją atsiversti ir atnaujinti Sandorą. Pranašai skelbia, kad Dievas sudarys naują ir amžiną Sandorą, kuri nuves į visišką atsinaujinimą ir galutinį išganymą. Ši Sandora apims visus žmones.

9. Ką Dievas liudija apie save, atsiųsdamas mums savo Sūnų?

Dievas per savo Sūnų Jėzų Kristų parodė mums savo beribę gailestingąją Meilę. [65–66, 73]

Per Jėzų Kristų neregimasis Dievas tampa regimas. Jis tampa tokiu pat žmogumi kaip mes. Tai rodo, kokia didelė yra Dievo meilė: Jis paima visas mūsų naštas ant savo pečių. Jis keliauja kartu. Jis yra su mumis, kai esame apleisti, kenčiame, jaučiame mirties baimę. Jis yra su mumis tuomet, kai mes nieko nebegalime, kad atidarytų mums duris į gyvenimą. → 314

§ Dievas per Jėzų Kristų prisiėmė žmogaus prigimtį ir tapo mūsų draugu ir broliu.

Benediktas XVI, 2006-09-06

? ĮSIKŪNIJIMAS (lot. caro, carnis, incarnatio – kūnas, įsikūnijimas): Dievo tapimas žmogumi Jėzuje Kristuje. Jis yra krikščionių tikėjimo ir išganymo vilties pagrindas.

® Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų.

Žyd 1, 1–2 

§ Be Jėzaus Kristaus mes nežinotume, kas yra Dievas, gyvenimas, mirtis ir mes patys.

Blezas Paskalis

§ Laimė, kurios jūs ieškote, laimė, į kurią jūs turite teisę, turi vardą ir veidą: tai − Jėzus Nazaretietis.

Benediktas XVI, 2005-08-18

10. Ar Dievas viską pasakė per savo Sūnų, ar Apreiškimas vis dar vyksta?

Dievas į pasaulį atėjo Jėzuje Kristuje. Jis yra paskutinis Dievo Žodis. Klausydami Jo, visi visų laikų žmonės gali pažinti Dievą ir suprasti, kas reikalinga, kad būtų išganyti. [66−67]

Jėzaus Kristaus Evangelija visiškai ir tobulai užbaigė → APREIŠKIMĄ. Kad mums būtų aišku, Šventoji Dvasia veda mus vis gilyn į tiesą. Kai kurių žmonių gyvenimuose Dievo šviesa taip įsiplieskia, kad jie regi „atsivėrusį dangų“ (Apd 7, 56). Taip atsirado ir garsiosios piligrimystės vietos, kaip antai Gvadalupė Meksikoje ar Lurdas Prancūzijoje. Vadinamieji privatūs apreiškimai negali pagerinti ar papildyti Jėzaus Kristaus Evangelijos. Jie nėra visiems privalomi. Tačiau jie gali mums padėti geriau ją suprasti. → BAŽNYČIA jų tiesą patikrino.

11. Kodėl mes perduodame tikėjimą kitiems?

Mes perduodame tikėjimą kitiems, nes Jėzus mums liepė: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). [91]

Nė vienas tikras krikščionis nemano, kad tikėjimą perduoti, jį skleisti privalo tik specialistai (mokytojai, kunigai, misionieriai). Krikščionis yra žmogus kitiems. Vadinasi, kiekvienas tikras krikščionis trokšta, kad Dievas ateitų ir pas kitus žmones. Jis galvoja: „Viešpačiui manęs reikia. Esu pakrikštytas, sutvirtintas ir atsakingas už tai, kad mano aplinkos žmonės sužinotų apie Dievą ir „pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Motina Teresė vartojo gerą palyginimą: „Juk dažnai matai laidus, apraizgiusius miestą. Jei jais neteka srovė, nėra ir šviesos. Taigi tas laidas esame tu ir aš! O srovė yra Dievas. Mūsų valioje perleisti per save srovę ir taip gaminti pasaulio šviesą → JĖZŲ, arba nesutikti, kad mus panaudotų, ir leisti, kad plistų tamsa.“ → 123

§ Būtina, kad atsirastų nauja apaštalų karta, suaugusi su Kristaus žodžiu, sugebanti atsakyti į mūsų laikų iššūkius ir pasirengusi visur skelbti Evangeliją.

Benediktas XVI, 2006-02-22

? MISIJA (lot. missio – siuntimas): misija yra Bažnyčios esmė ir Jėzaus užduotis visiems krikščionims žodžiais ir veiksmais skelbti Evangeliją, kad visi žmonės laisva valia galėtų apsispręsti dėl Kristaus.

12. Iš kur mes žinome, kas yra tikrasis tikėjimas?

Tikrąjį tikėjimą randame Šventajame Rašte ir gyvojoje → BAŽNYČIOS Tradicijoje (Šventojoje Tradicijoje). [76, 80–82, 85–87, 97, 100]

→ NAUJASIS TESTAMENTAS atsirado iš Bažnyčios tikėjimo. Šventasis Raštas ir Šventoji Tradicija glaudžiai susiję. Tikėjimas perduodamas nebūtinai pirmiausia Raštu. Ankstyvojoje → BAŽNYČIOJE buvo sakoma, kad Šventasis Raštas „veikiau buvo įrašytas į Bažnyčios širdį, nei surašytas ant pergamento“. Mokiniai ir → APAŠTALAI apie naująjį gyvenimą sužinojo gyvai bendraudami su Jėzumi. Į tokį bendravimą, kuris po Prisikėlimo klostėsi kiek kitaip, jauna Bažnyčia ėmė kviesti žmones. Pirmieji krikščionys „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Jie laikėsi drauge ir buvo pasirengę į savo tarpą priimti kitus. Iki šiol tai ir yra tikėjimo esmė: krikščionys kviečia kitus žmones išmokti bendrauti su Dievu, ir tas bendravimas Katalikų Bažnyčioje nepakito nuo apaštalų laikų.

? APAŠTALAI (gr. apostolos – pasiuntinys): Naujajame Testamente iš pradžių taip vadinti tie 12 vyrų, kuriuos Jėzus pašaukė būti Jo artimiausiais bendradarbiais ir liudytojais. Paulių taip pat reikia laikyti Kristaus pašauktuoju apaštalu.

® Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums... – rašo Paulius.

1 Kor 11, 23

§ Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas yra glaudžiai tarp savęs susiję ir bendrauja. Juk abu jie plaukia iš to paties šaltinio ir tam tikru būdu suteka į viena, ir siekia to paties tikslo.

Vatikano II Susirinkimas, DV, 9

13. Ar Bažnyčia gali klysti tikėjimo klausimais?

Tikinčiųjų visuma negali klysti tikėjimo klausimais, nes Jėzus savo mokiniams pažadėjo atsiųsti Tiesos Dvasią ir juos išlaikyti tiesoje (Jn 14, 17). [80–82, 85–87, 92, 100]

Kaip mokiniai visa širdimi tikėjo Jėzų, taip ir kiekvienas krikščionis, ieškodamas gyvenimo kelio, gali visiškai → pasitikėti BAŽNYČIA. Pats Jėzus Kristus savo → APAŠTALAMS davė užduotį mokyti, todėl Bažnyčia turi → MOKYMO TARNYBĄ (MAGISTERIUMĄ) ir negali tylėti. Nors atskiri Bažnyčios nariai gali klysti ir net daryti nedovanotinų klaidų, visa Bažnyčia niekada negali išklysti iš Dievo tiesos kelio. Bažnyčia šimtmečių šimtmečius skleidžia tikrą tiesą, kuri yra didesnė už ją pačią. Turima galvoje depositum fidei, saugotiną tikėjimo lobį. Jei tokia tiesa yra viešai ginčijama arba iškreipiama, Bažnyčia privalo iš naujo nurodyti „ką visi visur ir visada turi tikėti“ (šv. Vincentas Lerinietis, † 450).

? MAGISTERIUMAS – šis žodis apibrėžia Katalikų Bažnyčios uždavinį skelbti tikėjimą, su Šventosios Dvasios pagalba jį aiškinti ir saugoti, kad niekas jo neiškraipytų.

B.d.