Romanas „Lengviausias“ – antras rašytojos Rasos Aškinytės kvietimas „leistis į romaną“ (pirmas – „Rūko nesugadinti“ – pasirodė 2009 m., „Tyto alba“).

Rasa Aškinytė – autorė, „kuri į literatūrą žengtelėjo ne nuo scenos, ne iš žurnalistikos, ne iš virtuvės, o iš filosofijos. O tai reiškia – iš proto ir iš laisvės.“ Taip autorės grožinės literatūros debiutą įvardijo poetas Donatas Petrošius. Rašytoja – humanitarinių mokslų (filosofijos) magistrė, parašiusi ir ne vieną filosofijos, etikos vadovėlį. O naujasis R. Aškinytės romanas „Lengviausias“ parašytas per pastaruosius metus, pertraukose tarp paskaitų universitete ir vadovėlių rašymo, tarp kelionių į Kosovą, Strasbūrą, Kiprą ir kitas Europos šalis, kur autorė veda seminarus apie žmonių teises, diskriminacijos, nusikaltimų žmonijai prevenciją.

Pasiskolinę rašytojo Elmore Leonard dešimties romano rašymo taisyklių idėją, paprašėme R. Aškinytės sustyguoti dešimt principų, kurie buvo autorei svarbiausi rašant romaną „Lengviausias“.

1. Daug skaitau. Nežinau kito būdo mokytis rašyti, o tik skaitymą. Jau porą metų sakau, kad mano mėgstamiausias rašytojas – Miloradas Pavičius. Ne todėl, kad per tuos metus daugiau nieko neskaičiau... Tiesiog niekas nebedaro tokio įspūdžio. Skaitant Pavičiaus knygas malonumas ne tik estetinis, bet ir kognityvus. Kaip įmanoma parašyti tokio lygio knygą? Panašią reakciją sukelia ir Canetti, Celine.

Arba žiūriu filmus – tai puiki dialogų rašymo mokykla. Arba klausau muzikos. Arba gyvenu. Kažkas pasakė, kad žmonės yra dviejų tipų – vieni skaito istorijas, kiti jas tiesiog gyvena.

2. Visada, kiek tik įmanoma, ką nors sugalvojusi stengiuosi pasitikrinti. Literatūrinį (o ir šiaip kultūrinį) kontekstą verta žinoti tam, kad nebekurtum to, kas jau sukurta. Žinoma, visko nesužiūrėsi, idėjos sklando ore. Bet stengtis reikia... Turėjau idėją romano „Lengviausias“ viršelį padaryti įmantrų. Užėjau Europoje į porą knygynų – lygiai tokių pačių įmantrybių, kokią sugalvojau aš, ten pilna. Ir taip kiekviename žingsnyje.

3. Galvoju ne tik apie turinį, bet ir apie romano formą. Visos istorijos jau papasakotos. Naujos istorijos nebesukursi. Belieka žaisti romano forma. Beje, dėl romanų formos ir sulaukiu daugiausiai „priekaištų“...

4. Stengiuosi nebijoti rašyti, ką noriu. Tai nėra taip lengva, kaip atrodo... Neskaitau ir nesidomiu (kiek įmanoma) skaitytojų komentarais, nors kartais ir labai norisi. Įdomu pažiūrėti, kiek yra skirtingų būdų suprasti tą patį dalyką.

Geras pavyzdys ir „Lengviausio“ viršelis. Nė neįsivaizduoju, kodėl ant viršelio – varna. Tiesiog dizainerė perskaitė romaną ir pamatė jį būtent taip. Viena iš tūkstančių, iš milijardų interpretacijos galimybių. Tokia subjektyvi, kad belieka tik stebėtis ir džiaugtis.

5. Niekada neaprašinėju jokių realių žmonių ar įvykių. Manau, kad romanas turi būti sukurtas, o tie, kurie tik aprašo savo ar kaimynų patirtį, elgiasi nesąžiningai. Romaną reikia sukurti. Tuo grožinė literatūra ir skiriasi nuo... norėjau parašyti „laikraščių ir žurnalų“, tik nežinau, ar tai būtų tiesa. Spaudoje dažnai daugiau fantazijų ir kūrybos nei romanuose. O gaila. Ne spaudos, romanų...

Parašiusi pirmą romaną jo kelerius metus nespausdinau, nes bijojau. Ne kritikos, o to, kad visuose romano veikėjuose skaitytojai matys arba mane arba ką nors iš mano aplinkos. Ir galiu kartoti, kiek tik noriu, jog nei pirmame romane, nei „Lengviausiame“ nerašau apie save, kad romano veikėjai neturi jokių prototipų, niekas tuo netiki. O be reikalo.

6. Nors netikiu nei burtais, nei pranašystėmis, nei kitais panašiais dalykais, turiu vieną prietarą. Bijau atsitiktinių sutapimų, todėl romanuose nerašau nieko tragiško – niekas nemiršta, neserga, nesižudo ir t. t. Ir stebiuosi sutapimais. Pvz., romane yra tokia vieta, kai vienai iš veikėjų ant stalo nukrenta sužeistas paukštis. Tą epizodą rašiau name, vidury miškų. Po kelių valandų vaikai kieme rado sužeistą paukštį. Gaila, kad romane neparašiau, koks tai tiksliai paukštis, būtų buvę įdomu pažiūrėti, ar ir vaikų rasto paukščio rūšis ta pati... Kitas sutapimas – pagrindinė romano veikėja dirba kavinėje, kuri vadinasi „Prancūzija“ (nežinau, kodėl taip pavadinau, šovė į galvą, ir tiek). Ten ji susipažįsta su vyru, kuris groja valtorna (taip pat nežinau, kodėl būtent valtorna). Lietuviškai jokio sutapimo nėra. Bet kai romaną išvertė į anglų kalbą mane labiausiai nustebino tai, kad valtorna angliškai – french horn.

7. Nė nebandau suprasti, kaip sugalvoju vardus, pavadinimus, o ir patį siužetą (to manęs labai dažnai klausia). Viskas plaukia savaime. Bet kai manęs klausia, „ar tiesa, kad jūsų romano veikėjai gyvena tarsi patys savaime, nepriklausomai nuo jūsų“, man belieka paklausti „o ar taip gali būti?“ ir „kaip taip gali būti?“...

8. Nerašau labai ilgų romanų. Kaip galėčiau pavadinti romaną „Lengviausias“, jei jis būtų dešimties centimetrų storio? Manau, kad romanas turi būti protu suvokiamo dydžio. Kam rašyti penkių šimtų puslapių romaną? Jau geriau du po du šimtus penkiasdešimt. Bus dvi knygos, du pristatymai, dvigubai daugiau reakcijų. Du visada geriau nei vienas. Tiksliau – dažniausiai...

9. Tiesiog rašau kiekvieną kartą, kai turiu laiko ir galimybių. Nelaukiu įkvėpimo, tiesiog dirbu. Juk santechnikai nelaukia, kol juos apims ypatinga būsena. Reikia taisyti vamzdžius, tai ir taiso. Taip ir aš – reikia rašyti, ir rašau.

10. Va, ir romano rašymo principų dešimt. Ne pati taip sugalvojau, tiek paprašė parašyti. Paprasta ir aišku, lengva atsiminti, įmanoma suskaičiuoti pirštais. Žmonės mėgsta lengvus dalykus, ir aš tam visiškai pritariu. Kam gyvenimą be reikalo komplikuoti?