Pastarosiomis savaitėmis padaugėjo Jūsų klausimų dėl projekto „Sveikas, gyvenime“. Džiugu, kad atkreipėte dėmesį į „Bernardinai.lt“ skiltyje „Šeima ir sveikata“ atsiradusią naują rubriką „Sveikas, gyvenime“, taip pat į priklausomybių temai skirtą laidų ciklą „Bernardinai.tv“. Tiesa, kaip rodo dalis Jūsų klausimų, verta pateikti išsamesnių paaiškinimų apie tai, ką darome, kodėl, taip pat apie mūsų planus.

Pasistengsiu plačiau atsakyti į dažniausiai Jūsų užduodamus klausimus.

 Ar nėra įdomesnių, svarbesnių temų nei priklausomybės ir patys sau gyvenimą sugriovę žmonės? Gal vertėtų daugiau dėmesio skirti darniai, sveikai gyvenantiems ir sėkmingai profesinę karjerą darantiems žmonėms, juk ir taip negatyvo Lietuviškoje žiniasklaidoje yra labai daug?

 Paviršutiniškumas, orientacija į blizgučius ir nihilizmas – tai tik fragmentas sąrašo ligų, kurios kamuoja lietuvišką žiniasklaidą. Beje, didesnė problema yra ne ta, kokias temas pasirenka žurnalistai, bet kaip, ko siekiant, su kokia nuostata jos nagrinėjamos. Galima rašyti apie labai skaudžius dalykus ir išlaikyti pagarbą žmogaus orumui, nedidinti nihilizmo, bet kaip tik auginti viltį, stiprinti solidarumą. Lygiai taip pat galima vengti visų temų, kurios esą gali būti skaudžios auditorijai, ir šis vengimas reikš ne atjautą žmonėms, bet bėgimą nuo tikro gyvenimo į blizgučiais apklijuotas imitacijas.

Mano įsitikinimu, galima kalbėti apie šiuolaikinės žiniasklaidos paradoksą: iš esmės nunykus išorinei, politinių institucijų cenzūrai, tik dar labiau suklestėjo vidinė cenzūra. Nepatogios, skaudžios temos išmetamos iš akiračio, nes jos nepritraukia reklamos teikėjų, nepadidina tiražų ar reitingų. Deja, tokiu atveju galima kalbėti ne apie žurnalisto tarnystę žmonėms, bet veikiau apie žiniasklaidos priemonės degradavimą į prekyba informacija, tarsi karštomis bandelėmis.

Atsiprašau, jog nukrypau į mane labai jaudinančią žiniasklaidos būklės temą. Niekaip negaliu susitaikyti, kad net didelė dalis krikščionių Lietuvoje žiniasklaidoje pirmiausia vaikosi dirgiklių ar bando realizuoti savą galios siekį. Nemaža dalimi tai susiję ir su deformuotu krikščionybės kaip ideologijos supratimu. Tarsi vyktų karas ir būtų svarbiausia į savo gretas rekrutuoti kuo daugiau žmonių.

Gal ir iš tiesų šiuolaikiniame pasaulyje vis aršiau kovojama su krikščioniška laikysena, tačiau atsakyti tuo pačiu – tai iš esmės kapituliuoti.

Tikrai svarbu ir sveikintina, jei krikščionys žurnalistai pradeda daugiau dėmesio skirti tvirtą vertybinį stuburą turintiems žmonėms, kurie gali įkvėpti kitus. Tikrai sutinku, kad turime kuo daugiau kalbėti ir apie darnos, bendrystės svarbą visuomenėje, apie tai, jog šeima šių laikų pasaulyje yra ypač reikalinga užuovėja. Tačiau niekada neturime pamiršti ir Jėzaus žodžių – ką padarėme alkaniems, sergantiems, puolusiems, sugniuždytiems, tą Jam padarėme. Mes privalome dalintis ta veiklia meile, kurią mums Viešpats apsčiai dovanoja. Kitaip tebūsime moralizuojantys cimbolai, į mus įsimes fariziejų raugas ir žlugsime dvasiškai. Popiežius Jonas Paulius II ne kartą kartojo, kad narkomanija, priklausomybės – tai pirmiausia meilės deficito visuomenėje apraiškos. Tai priminimas mums, jog ne viską padarėme, kas nuo mūsų priklauso, kad kiti žmonės nesijaustų vieniši, apleisti, nemylimi.

Šiemet švenčiame Gailestingumo metus, tačiau, deja, šis šventimas dažnai prasideda ir baigiasi skambiomis deklaracijomis. Jei mes rimtai priimame Gailestingumo žinią, turime ją liudyti savo gyvenimais, turime kreipti akis į tuos, kuriems reikia mūsų pagalbos ir tiesti jiems ranką.

Dar vienas svarbus dalykas. Ne tiek seniai iš pranciškono brolio Gedimino išgirdau žodžius, kurie sukėlė vėtrą mano širdyje. Jis sakė, kad, stengdamasis padėti priklausomiems žmonėms, daug daugiau iš jų gavo pats, nei galėjo jiems duoti. Tai nebuvo vien graži frazė. Nors tikrai nieko svarbaus dar nesu nuveikęs, augindamas priklausomų žmonių viltį, tačiau jau šiandien galiu pasakyti, jog bendravimas su jais, jų liudijimai man padėjo daug giliau suvokti Gailestingumo žinią. Todėl ir kitiems šiandien galiu pasakyti – mes visi esame nuodėmių susargdinti ir, padėdami kitiems, mes gydomės patys. Mokomės pripažinti, kad mums reikia Gydytojo.

 Interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ kasdien paskelbia daugybę informacijos, dar leidžiate žurnalą, kuriate TV laidas savo interneto televizijoje, gal nevertėjo dar labiau išsibarstyti ir imtis papildomos veiklos? Juk priklausomybių tema labai sudėtinga, jai reikia didžiulio įdirbio.

 Tikrai sutinku, kad tai sudėtinga tema. Tačiau apie ją būtina kalbėti, nes čia labai reikia mūsų visų pagalbos. Prieš kokį pusmetį nebūčiau pagalvojęs, jog „įklimpsiu“ į šią tematiką ir skirsiu jai tiek laiko. Tačiau pakako pakalbėti su keliais sveikstančiais žmonėmis, taip pat ir su artimaisiais tų, kurie dar grimzta į dugną, ir įsitikinau, kokioje informacinėje atskirtyje atsiduria priklausomas žmogus ir jo artimieji. Labai trūksta viltį grąžinančios informacijos. Ne bet kokios, ne valdiškai paskelbtos formalia kalba, bet tokios, kuria priklausomas žmogus patikėtų, nes atpažintų to paties skausmo, kuriame gyvena, kvapą.

Labai svarbu, jog atsirado nuostabių talkininkų. Pirmiausia –  kunigas Kęstutis Dvareckas, pats perėjęs tikrą pragarą ir patyręs, kaip Viešpats myli kiekvieną iš mūsų. Be jo tikrai nieko nebūtume pradėję, o ir pradėję, netrukus pasiklystume. Taip pat žaviuosi operatoriaus Kosto Kajėno kantrybe, darbštumu ir profesionalumu. Gerai pamenu jo veido išraišką po eilinio filmavimo, kai įrašinėjome sveikstančio vaikino liudijimą, taip pat kalbinome specialistus. Jis buvo persismelkęs tuo skausmu, apie kurį kalbėjo pašnekovai. Manau, jog tai svarbiausia, darant tokius darbus, kad iš tiesų rūpėtų tie žmonės, apie kuriuos pasakoji.

Taip pat labai svarbi Agnės Markauskaitės ir Jolantos Pupalaigytės kantri ir nuosekli talka. Vis labiau įsitraukia ir kitas operatorius Gediminas Šulcas.  Manau, kad pasakojimas apie į bėdą patekusius žmones, ar tai būtų skurstantieji, ar priklausomi, ar kitokių ligų užpulti, ar į kalėjimą patekę, yra svarbi krikščioniškos žiniasklaidos misijos dalis. Reikėtų stebėtis ne tuo, kad apie tai kalbame, bet duoti mums velnių, jog per mažai darome.

 Kaip pasirenkate temas, kodėl rengiate laidas būtent apie šias reabilitacines bendruomenes?

 Turiu prisipažinti, kad dar prieš keletą mėnesių laidas apie priklausomybes įsivaizdavau kur kas paprasčiau. Galvojau, jog parengsime iš viso 12 laidų per metus šia tema – po laidą per mėnesį – ir viskas. Kai pradėjome filmuoti, bendrauti su specialistais, su sveikstančiais priklausomais žmonėmis, pamatėme, kad medžiagos, kurią verta parodyti, yra kur kas daugiau – bent jau keliasdešimčiai laidų.

Pradžioje galvojome pristatyti kelias reabilitacines bendruomenes, parengti kelias liudijimų laidas ir tada pakalbinti specialistus. Dabar jau yra susidėliojusi visai kitokia struktūra. Sunku planuoti, kai visai neturi finansinio pagrindo po kojomis, tačiau labai norėtume parengti bent 10–12 laidų apie skirtingas reabilitacines bendruomenes.

Kodėl tai svarbu? Nes kiekviena iš jų – tai savitas kelias, turintis savo atspalvį. Labai svarbu atskleisti kuo platesnį sveikimo galimybių spektrą, nes universalaus, standartinio sveikimo metodo  nėra. Vienas priklausomas žmogus gali už gyvenimo „užsikabinti“ religinėje bendruomenėje, kitam svarbu atrasti panašią patirtį turinčių, trečias pasitiki vien specialistais medikais. Būdų ir galimybių tikrai yra daug, tačiau nėra nė vieno lengvo. Nėra išankstinių garantijų – tik viltis. Tačiau ir tai labai daug, kai grimzti į dugną, kai viskas aplinkui atrodo juoda ir be išeities.

Jau parengėme laidą apie evangelikų liuteronų Šilutėje įkurtą „Gabrieliaus” reabilitacinę bendruomenę. Čia pagalbos gali kreiptis tik vyrai. Jiems tenka gyventi gana atšiauriomis sąlygomis. Kita vertus, per kelerius pastaruosius metus aplinka, pastatas, kuriame vyrai gyvena, neatpažįstamai pasikeitė. Taip pat pokyčiai vyksta ir priklausomų žmonių gyvenimuose. Kalbėdami Šilutėje su vyrais bent kelis kartus išgirdome džiugų liudijimą, kad pagaliau, po daugybės  kvaišalų vartojimo metų, jie pamatė, koks gražus pavasaris. Taip pat išgirdome ir apie sudėtingą dilemą, kas bus toliau, kai teks gyventi jau nebe santykinai saugioje bendruomenėje, bet stresų kupiname pasaulyje.

Taip pat parengėme laidą apie Kalnaberžėje, Kėdainių rajone, įsikūrusią reabilitacinę bendruomenę „Vilties švyturys”. Čia sveiksta tiek vyrai, tiek moterys. Įdomu, kad šiuo metu dauguma reabilitantų yra atvykę iš Vilniaus ir Visagino. Bendruomenėje personalą sudaro tiek sveikstantieji, patys perėję įvairias reabilitacijas, tiek profesionalūs psichologai.

Pristatėme ir Minesotos programą – ji bene populiariausias Lietuvoje priklausomų žmonių sveikimo būdas. Tiesa, ne visiems pakanka 28 dienų – tiek tęsiasi ši programa. Dalis sveikstančiųjų ir po Minesotos programos keliauja į kurią nors ilgalaikę reabilitacinę bendruomenę. Tačiau kai kam pakanka Minesotos programos ir reguliaraus lankymosi savipagalbos bendruomenėse.

Taip pat parengėme net penkių laidų ciklą „Žano kelias“. Netikslu būtų šį ciklą suvesti vien į pasakojimą apie Žano Talandžio įkurtą sodybą nuo priklausomybių kenčiantiems vyrams, tačiau filmuoti važiavome būtent dėl jos. Beje, šios laidos, kurias netrukus ketiname išleisti ir atskiru DVD, yra geriausias įrodymas, jog laidos kūrimas – nuotykis ir niekada nežinai, kur jis tave nuves.

Planuojame parengti laidą ir apie seniausią Lietuvoje reabilitacinę bendruomenę, kuri veikia Vilniuje, Nugalėtojų gatvėje. Taip pat apie paaugliams skirtą reabilitacinę bendruomenę „Apsisprendimas“, įsikūrusią Ukmergės rajone. Būtinai norėtume pristatyti Pilnų namų bendruomenę Panaroje ar Susitaikymo sodybą Pakutuvėnuose. Norėtume įdėmiau pažvelgti ir į Lietuvoje tik besikuriančias reintegracines bendruomenes, skirtas tiems sveikstantiems žmonėms, kurie jau toli pažengė sveikimo kelyje ir bando tapti visaverčiais socialinio gyvenimo dalyviais.

Galutinio sąrašo, apie kurias bendruomenes parengsime laidas, neturime. Daug kas priklausys ir nuo žmonių, kurie vadovauja reabilitacinei bendruomenei, iniciatyvos. Ne visi nori, kad jų veikla būtų reklamuojama, nes ir taip negali priimti visų, kurie norėtų čia sveikti. Kiti prisibijo, nes turi skaudžios patirties, kai kuri nors komercinė televizija paprasčiausiai pasinaudojo priklausomais žmonėmis, jų istorijomis, siekdama sudirginti žiūrovų vaizduotę.  Tačiau tikėtina, kad yra ir tokių bendruomenių, apie kurias nieko net nežinome, bet jų vadovai ar tie, kuriems jos padėjo, kreipiasi į mus, siūlydami bendradarbiauti. Labai laukiame tokio bendradarbiavimo pasiūlymų.

Cikle „Sveikas, gyvenime“ pristatysime ne vien bendruomenes, bet pateiksime ir sveikstančių asmenų liudijimų apie nueitą kelią. Dažnu atveju jie kur kas paveikesni nei specialistų pasakojimai, kas yra priklausomybės liga ir kaip iš jos vaduotis. Tiesa, stengiamės kalbinti ir specialistus. Pavyzdžiui, jau paskelbėme pokalbius su Aurelijumi Veryga ir Valiumi Sruoga, apie patį sveikimo procesą esame nufilmavę daug medžiagos, ir dabar ją tvarkome. Jau artimiausiu metu ketiname įdėmiau pažvelgti į tai, ką turėtų žinoti priklausomų asmenų artimieji.

 Esate paskelbę, jog planuojate išleisti knygą, kurioje paskelbsite visa sukauptą medžiagą apie priklausomybes?

 Taip. Beje, knygos idėja yra pirmesnė nei laidų. Kol kas žinome, kad knyga vadinsis „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“, ir ją sudarys trys dalys. Pirmojoje bus specialistų komentarai, taip pat pokalbiai apie sveikimo galimybę, jo įvairius aspektus, stengsimės pateikti kuo daugiau naudingos medžiagos ir priklausomų asmenų artimiesiems. Antroji dalis – išskirtinai sveikstančių asmenų liudijimai. Trečioji dalis – įvairių sveikimo galimybių, reabilitacinių bendruomenių pristatymas. Planuojame, kad knyga bus apie 400 puslapių apimties ir turėtų pasirodyti kitų metų pavasarį. Kita vertus, visa tai kol kas mūsų svajonės, kurioms realizuoti neturime jokio finansinio pagrindo.

Beje, su kunigu Kęstučiu esame kalbėję, kad Piktasis, regis, labai išsigando pastangų pagelbėti priklausomiems žmonėms ir ėmėsi kontratakos. Per pastaruosius kelis mėnesius susidūrėme su keistais dalykais, kai žmonės, pradžioje labai palankiai sutikę knygos leidybos ir laidų kūrimo idėją ir pažadėję tam paramą, netrukus keisdavo savo nuomonę ir sakydavo, jog idėja gera, tačiau šiuo metu ją paremti nėra jokių galimybių. Taip nutiko ne vieną ir ne du kartus. Toks įspūdis, kad pasiturintys žmonės kažko išsigąsdavo ar nuspręsdavo, jog geriau parems ką kitą.

Tačiau esu įsitikinęs, kad Viešpats laimina tai, ką darome, ir atras būdą, kaip parodyti savo prielankumą, atsiųs paramą per geros valios žmones. Net jei to teks gerokai palaukti, mūsų kūrybinio įkarščio, tikiu, tai neužgesins. Gal tik darbai kiek užsitęs, gal tik teks kiek susiaurinti siekius.

Yra ir kita medalio pusė. Nuo pat pradžių esame sutarę, kad svarbu ne tik veiklos rezultatas, bet ir tai, kaip jo sieksime, jog pats  darbas šioje srityje jau yra dvasinio augimo galimybė. Todėl ir į rėmėjų paiešką žiūriu ne kaip į siekį pagauti „auksinę žuvelę“, bet kaip į galimybę suteikti šansą žmonėms prisidėti prie to, ką darome, tuo, kuo jie gali. Norime, kad kiekvienas talkininkas ir rėmėjas jaustųsi ne tik duodantis, bet ir su kaupu gaunantis, kraunantis širdyje turtus, kurių negalima nusipirkti už jokius pinigus.

 Skelbiate, kad projektą vykdo viešoji įstaiga „Bernardinai.lt“ ir priklausomų asmenų reintegracinė bendruomenė „Aš esu“. Apie pastarąją neteko plačiau girdėti.

 Tai visai neseniai susikūrusi bendruomenė, kuri yra sudėtine Lietuvos „Carito” organizacijos dalis. Tokio pobūdžio bendruomenių, kuriose gyventų sveikimo kelyje jau gerokai pažengę priklausomi asmenys, norintys visavertiškai integruotis į visuomenę ir kuriems dar reikia bendruomenės pagalbos, Lietuvoje tik kelios. Tai svarbus papildymas reabilitacinėms bendruomenėms. 

„Aš esu“ bendruomenės vadovas – kunigas Kęstutis Dvareckas. Beje, kunigas Julius Sasnauskas parengė pokalbį apie sudėtingus Kęstučio praeities vingius ir Viešpaties beribį gailestingumą. Ši  „Mažosios studijos“ laida laimėjo pagrindinį „Pragiedrulių“ konkurso prizą ir buvo pripažinta geriausia praėjusiais metais.