Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Vasarą knygos keliauja, jos išvedamos pasivaikščioti. Į jų puslapius pripusto paplūdimio smėlio, pribyra žiedų, lapelių ir pienių pūkų. Jos markstosi, ištraukiamos iš kuprinės už tūkstančio kilometrų nuo gimtosios lentynos ar knygyno. Dažnai jos ir paliekamos joms nežinomos šalies parke ant suoliuko laukti naujų šeimininkų. Jų vietą užima kitos, pirktos keisčiausiose vietose, rastos traukiniuose, dovanotos, o dabar ramiai gulinčios visai kitose platumose tarp smalsių senbuvių...

Kafka ir partizanai

Kurį laiką buvau pamiršęs premijas, tačiau dabar prie jų sugrįšiu. Gegužės pabaigoje žymiam airių rašytojui Johnui Banville‘ui buvo įteikta Kafkos premija už „išskirtinius kūrybinius pasiekimus“ ir „knygų artimumą skaitytojui“.

„Kafkos premiją norėtų gauti kiekvienas rašytojas. Ši senamadė premija labai tinka tokiam seniokui kaip aš“, – atsidėkodamas sakė šešiasdešimt penkerių J. Banville‘is. Beje, sklinda gandai, kad jis yra vienas iš galimų literatūrinės Nobelio premijos laureatų.

J. Banville‘io kūryba puikiai žinoma ir Lietuvoje. Lietuviškai išleisti net trys jo romanai: „Jūra“ (The Sea), „Parodymų knyga“ (The Book of Evidence) ir „Begalybės“ (The Infinities).

2001-aisiais įsteigtą Kafkos premiją kasmet įteikia Kafkos draugija ir Prahos miesto merija. Laureatai apdovanojami Kafką vaizduojančia statulėle ir dešimties tūkstančių JAV dolerių suma. Kafkos premiją jau yra gavę tokie garsūs rašytojai kaip Haruki Murakami, Philipas Rothas, Elfriede Jelinek ir Haroldas Pinteris.

Britų laikraščio „The Independent“ įsteigtą premiją už geriausią verstinį šiuolaikinės literatūros kūrinį Didžiojoje Britanijoje laimėjo Peru rašytojo Santiago Roncagliolo romanas „Raudonasis balandis“ (Red April).

Romane pasakojama apie prokurorą, bandantį pagauti žiaurų serijinį žudiką. Tačiau tai nėra paprastas detektyvas, tai – politinis trileris, pasakojantis apie partizaninę Peru maoistų organizaciją „Švytintis kelias“ (Sendero Luminoso), šioje šalyje aktyviai veikiančią nuo 1980-ųjų.

S. Roncagliolo su šia organizacija susidūrė dirbdamas Žmogaus teisių komisijoje ir yra parašęs apie ją dokumentinę knygą „Ketvirtasis kalavijas“.

„Tai labai sunki tema. Rašydamas romaną susidūriau su dviem problemom. Su šia organizacija susijęs smurtas buvo toks siaubingas, kad apie tai nemalonu skaityti, be to, norėjau parašyti romaną, kuris pasakotų ne tik apie smurtą, bet ir apie Peru visuomenę. Norėjau parašyti apie serijinį žudiką, kad gaučiau progą pakalbėti apie ištisą tokių žudikų visuomenę“, – savo knygos sumanymą aiškino rašytojas.

„The Independent“ premija buvo įsteigta 1990-aisiais, gyvavo penkerius metus ir nunyko. Laikraštis ją atgaivino tik 2001 metais. Ši premija siekia dešimt tūkstančių svarų sterlingų. Juos per pusę pasidalina autorius ir šio autoriaus vertėjas. (Puikus sumanymas, pagerbiantis ir vertėjo darbą.)

Minėtąją premiją yra gavę Peras Olovas Enquistas, Fredericas Beigbederis, Philippe‘as Claudelis.

Rusijos superknygos

Norėčiau šiek tiek pakalbėti ir apie visišką leidėjų bei skaitytojų nemalonę pelniusią rusų literatūrą. Kodėl ji šiuo metu neskaitoma ir neverčiama – man mįslė. Žinoma, daug vyresnių nei dvidešimt penkeri metai amžiaus žmonių dar gali skaityti rusų autorių knygas originalo kalba. O jaunesni? Žinau tik tiek, kad rusų literatūra, žinoma, jau nebeturi savo Gogolių, Čechovų ir Tolstojų (o kurios šalies literatūra turi?), tačiau ji vis dar įvairi ir labai įdomi.

O šią kalbą užvedžiau todėl, kad Rusijoje neseniai buvo išrinkta dešimtmečio knyga. „Supernacbest“ pavadintame konkurse dalyvavo dešimt 2001–2010 metų knygų, tapusių kasmetinės rusų literatūrinės premijos „Nacionalinis bestseleris“ nugalėtojomis. Geriausia dešimtmečio knyga pripažintas jauno rusų rašytojo Zacharo Prilepino novelių romanas „Nuodėmė“ (Грех). Autorius gavo ir nemenką – 100 tūkstančių JAV dolerių piniginį prizą.

Pagrindinis romano herojus – rašytojo alter ego, Čečėnijoje kariavęs jaunuolis, kuris sugrįžęs dirba tai apsauginiu naktiniame klube, tai duobkasiu, tačiau sugeba išsaugoti žmoniškumą ir netampa ciniku. Nedrįsčiau autoriaus vadinti šiuolaikiniu Remarku, tačiau pagauliai ir paprasta kalba parašyta knyga būtų įdomi visiems, norintiems sužinoti, kas dedasi dalies šiuolaikinės Rusijos trisdešimtmečių–keturiasdešimtmečių galvose.

Į šią premiją taip pat pretendavo (išvardinsiu man įdomesnius): Leonidas Juzefovičius ir jo detektyvinis romanas „Vėjo kunigaikštis“ (Князь ветра), romano-sakmės „Murios kelias (Путь Мури) autorius Ilja Bojašovas, Viktoras Pelevinas ir jo romanas „DPP (NN)“ bei vieno įdomiausių rusų rašytojų Dmitrijaus Bykovo parašyta poeto Boriso Pasternako biografija.

Atsiųsk man savo „Ulisą“

Birželio 16-ąją Dublinas ir airių rašytojo Jameso Joyce‘o (1882–1941) gerbėjai švenčia Blumo dieną (Bloomsday). Šventės pavadinimas kilo iš J. Joyce‘o romano „Ulisas“ (Ulysses) veikėjo Leopoldo Blumo vardo. Romane aprašoma Blumo odisėja po Dubliną trunka tik vieną dieną – nuo 1904 metų birželio mėnesio 16 dienos 8-os valandos ryto iki 1904 metų birželio mėnesio 17 dienos 3.15 valandos nakties. Šventės metu vaikštoma Leopoldo Blumo keliais, skaitomos romano ištraukos, rengiami įvairūs pasirodymai ir inscenizacijos.

Tą pačią dieną internete vyks akcija „Ulysses Meets Twitter 2011“. Akcijos esmė tokia: kažkoks Stephenas iš JAV esančio Baltimorės miesto per parą su „Twitter“ pagalba persakys visą romano tekstą. Vienam to padaryti visiškai neįmanoma, todėl jis planuoja surengti kažką panašaus į transliaciją, kurios metu 140 ženklų parašyti leidžiančiais „Twitter“ pranešimais bus persiųstas visas „Ulisas“ (o jame – 265 tūkstančiai žodžių).

Deja, kai pasirodys šis tekstas, minėtoje akcijoje dalyvauti jau negalėsite. Anoniminis Stephenas sau pagalbininkų ieškojo iki gegužės 30 dienos.

Poezijos sportas

2012 metais Londone vyks vasaros Olimpinės žaidynės. Stebina tai, kad šį kartą ir poetai nebus palikti nuošalyje. Visos 205 žaidynėse dalyvaujančios tautos – nuo Afganistano iki Zimbabvės – kitais metais kviečiamos varžytis didžiausiame Britanijoje vyksiančiame poezijos festivalyje.

„Poezijos Parnasu“ (Poetry Parnassus) pavadintas renginys taps kitais metais vyksiančios Kultūros olimpiados dalimi. 205 poetai (po vieną autorių iš kiekvienos žaidynėse dalyvausiančios šalies) dalyvaus skaitymuose, kūrybinėse dirbtuvėse ir važinės po šalį.

Organizatoriai prašo visų šalių žmones siūlyti iki trijų savo mėgstamiausių poetų, vertų dalyvauti „Poezijos Parnase“. Lietuviai, dėmesio: užeikite štai ČIA ir iki birželio 22 dienos siūlykite tris dėmesio vertus lietuvių poetus. Vėliau organizatoriai iš jų išrinks vieną, Lietuvai atstovausiantį autorių. Galutinis visų autorių sąrašas bus praneštas 2012 metų pavasarį.

„Tikiuosi, kad tai bus didžiausias kada nors vykęs poezijos renginys, – sako Simonas Armitage‘as, vienas iš festivalio organizatorių. – Tai bus monumentalus poetinis vyksmas, prilygstantis pačių Olimpinių žaidynių dvasiai ir istorijai.“

Festivalis vyks nuo birželio 26-osios iki liepos 2-osios ir taps Olimpinių žaidynių finalo dalimi. Organizatoriai tikisi, kad visų šalių poetai galės gauti vizas ir leidimus atvykti, ir siūlo juos apgyvendinti bei kompensuoti skrydžio kainą.

Visa tai skamba keistokai, tačiau galbūt sumanymas geras ir jo neužgoš pompastiški Olimpinių žaidynių renginiai.

P. Nerudą nužudė?

Čilės valdžia ketina ištirti poeto ir Nobelio premijos laureato Pablo Nerudos mirties aplinkybes. Poetas mirė 1973 metų rugsėjo 23 dieną, praėjus dvylikai dienų po karinio perversmo, kurio metu įsigalėjo Augusto Pinocheto režimas.

Prieš keturiasdešimt metų oficialia poeto mirties priežastimi buvo įvardytas vėžys, tačiau praėjusią savaitę Čilės komunistų partija, kurios narys buvo ir P. Neruda, kreipėsi į teismą, reikalaudama iš naujo ištirti poeto mirties aplinkybes.

Partijos vadovai pabrėžia konkrečiai nieko nekaltinantys. Jie tik nori, kad poeto mirties aplinkybės taptų visiškai aiškios.

Pasak Čilės žmogaus teisių gynėjo Eduardo Contreraso, spaudoje publikuota informacija apie P. Nerudos mirtį smarkiai skiriasi nuo medikų išvadų. „Tremtyje Neruda būtų kėlęs didžiulį pavojų karinei chuntai“, – aiškino E. Contrerasas.

Pablo Nerudos fondo internetiniame puslapyje rašoma, kad po perversmo dauguma poeto draugų buvo suimti, o kiti priversti pasitraukti į užsienį.

Neruda buvo žinomas Čilės politikas, senatorius, dirbo šalies ambasadoriumi Prancūzijoje. Nobelio premija poetui buvo įteikta 1971 metais.

Į biblioteką – tuoktis ir gydytis

Didžiosios Britanijos bibliotekoms atėjo sunkūs laikai. Politikai paragino vietinę šalies valdžią veržtis diržus, o ši, nieko geriau nesugalvojus, ėmėsi silpniausiųjų. Sausio mėnesį buvo pranešta, kad visoje šalyje ketinama uždaryti apie keturis šimtus bibliotekų.

Tai sukėlė tikrą skaitytojų ir rašytojų pasipiktinimo audrą. Laimė, žmonių spaudžiama Didžiosios Britanijos valdžia ir vietinės apskričių ir miestų tarybos ciniškai neliepė savo piliečiams dar kartą perskaityti senas knygas, o ėmė ieškoti išeičių.

Savivaldos asociacijos narys Chrisas White‘as teigia, kad „biblioteka neturi būti tik savivaldybės išlaikomas knygų prikimštas pastatas“. „Galime atidaryti bibliotekas parduotuvėse, sporto centruose, bendruomenių namuose, netgi vietiniuose baruose. Taip bibliotekų paslaugomis galės pasinaudoti daugiau žmonių“, – sako jis.

Daugumos miestų savivaldybės, neturėdamos kitos išeities, pasinaudojo minėtu patarimu. Kitos, nenorinčios savo bibliotekų uždaryti, savivaldybės įdarbino savanorius.

Hillingdono savivaldybė, norėdama suvilioti jaunesnius skaitytojus, kiekvienoje savo bibliotekoje įrengė „Starbucks“ kavos aparatus. Bibliotekos lankomumas tučtuojau pakilo, lankytojų skaičius padvigubėjo.

Šiaurės Jorkšyre esantis Hadsvelas nedidelę bibliotekėlę įsteigė bendruomenės bare. Stoktono bibliotekos siūlo nemokamai parsisiųsti garsines ir elektronines knygas. Kornvalio gyventojai netrukus bibliotekose galės registruoti gimusius ir mirusius, įteisinti santuokas. Bibliotekose veiks ir kitos savivaldybės tarnybos.

Vindzoro ir Meidenhedo bibliotekos rado kitą išeitį: bibliotekose veiks policijos punktai, kuriuose piliečiai galės pranešti apie pamestus daiktus, kreiptis patarimo.

Telfordo ir Vrekino bibliotekose tėvai galės pasitikrinti savo kūdikių sveikatą, o paaugliai – pasiklausti gydytojo patarimų. Šios bibliotekos taip pat parengė specialią skaitymo programą nedidelę protinę negalią turintiems žmonėms.

Man labai patinka toks žmonių išradingumas. Galbūt ir Lietuvoje derėtų pasukti galvas ir gerai paieškoti būdų, kaip išsaugoti miestelių ir miestų bibliotekas. Keistis, o ne verkti.

P. S. Šiais laikais aidi visuotinė dejonė apie knygos mirtį. Visi, kurie nors kartą yra uždavę klausimą „ar knyga mirė?“, prašomi užeiti štai ČIA ir gauti taip trokštamą atsakymą. Įsitikinote?