Vestminsterio abatijos (Londonas) vakarinės durys. Keturi 20 a. kankiniai: Šv. Elžbieta Romanova, Martinas Lutheris Kingas, Arkiv. Oscar A. Romero ir pastorius Dietrichas Bonhoefferis.

Sekminių šventės dienomis siūlome straipsnį, kuris buvo publikuotas 2004 metais leidinyje italų kalba „Unità e Carismi“. Ispanų teologas Jesus Castellano Cervera (1941–2006) apžvelgia šiandienos šventumo sampratą, nušviesdamas svarbius pokyčius, įvykusius Jono Pauliaus II pontifikato metu.

Autorius buvo karmelitų vienuolijos narys, bene septynių Vatikano dikasterijų konsultantas, tarptautiniu mastu pripažintas teologas, docentas, daugelio knygų ir publikacijų autorius.

Kiekvienu laikotarpiu Bažnyčia nestokoja šventų vyrų ir moterų. Taip pat ir šiandien. Kiekvienu laikotarpiu Dvasia leidžia Kristaus šviesai suspindėti savo mokinių vyrų ir moterų šventume. Dvasingumo istorijai būdingi saviti bruožai, atspindintys kultūrą, pašaukimus, minties sroves, apaštalinius ir misionieriškus užmojus, kurie savo ruožtu atspindi pačios Bažnyčios bruožus. Taip ir šventųjų veidai, kurie yra tarsi Bažnyčioje gyvo šventumo atstovai, subrendę kultūrinėje ir pašaukimų įvairovėje, pateikia vis naujų bruožų.

Per 25 pontifikato metus Jonas Paulius II išryškino naują šventumo veidą, daugybę žmonių paskelbdamas palaimintaisiais ir šventaisiais. Daugelis jų gyveno 20 amžiuje, tuo dvasingumo laikotarpiu, kurį vadiname šiuolaikiniu. Jie taip arti mūsų, kad laikome save jų amžininkais. Daugybę jų puikiai pažįstame. Tačiau ne tik į altoriaus garbę iškeltų Kristaus mokinių skaičius yra svarbus bažnytinis faktas. Per naujų šventųjų ir palaimintųjų veidą atrandame naują Bažnyčios šventumo veidą.

Užtenka prisiminti kai kurias tipologijas, pavyzdžiui: tikėjimo liudytojai arba naujieji 20 amžiaus kankiniai, šventieji vaikai, tokie kaip Fatimos regėtojai, jaunuoliai, šeimos motinos, sutuoktinių poros, naujų bažnytinių realijų steigėjai, rimtai krikščioniškajam liudijimui įsipareigoję pasauliečiai. Juose spindi tiek evangelinio gyvenimo naujumas, kuriuo gyvena Bažnyčia, tiek ir naujas dvasingumo veidas. 

Matant tiek daug naujai užvestų kanonizacijos bylų, galima tikėtis, jog ateityje, nustebsime išvydę naujų šventumo veidų, atliepiančių šiuolaikinio ir ateities dvasingumo bruožams.

Tikriausiai pribrendo laikas nuodugniau pačiai Bažnyčiai apmąstyti šventumo kriterijus, kuriais remiantis tiriamos šventųjų paskelbimo bylos. Šie pasvarstymai – tai mėginimas prisidėti prie naujai pateiktų pasiūlymų.

Šventosios Dvasios veikimas

Naujas Bažnyčios šventumo veidas nušvinta dėka Tos, kurią rytiečiai vadina „vidiniu ikonografu“, tai yra Šventosios Dvasios ir šventintojos, Tos, kuri šventųjų vyrų ir moterų veiduose nutapo tikriausio Šventojo – tai yra Kristaus – bruožus; arba kitaip dar galima pasakyti: Šventoji Dvasia yra naujų būtybių dieviškoji formuotoja, dieviškoji menininkė – ji modeliuoja ir apibrėžia žmonių dvasios kontūrus taip kruopščiai, tarsi menininkai, kuriantys geriausius savo šedevrus.

Ji tarsi įgyvendina trejybinį sumanymą – kiekvieno iš mūsų atvaizdą, įspaustą Dieve.

Tačiau visa tai vyksta „sinergijoje“ – bendradarbiaujant su žmogaus laisve, tai yra tikintis visų laisvo atsakymo ir klusnumo tose didžiosiose ikonografijos ar skulptūros dirbtuvėse, kurios yra Bažnyčia ir pasaulis, – gyvo ir veiklaus Šventosios Dvasios buvimo vieta. Visuotinumo veidą turinčio šventumo vieta.

Neseniai Bose bendruomenė išleido knygą, pavadintą „Liudytojų knyga“. Ekumeninis martirologas (kankinių sąvadas) gali įpratinti mus į šventumą žvelgti plačiau, prisimenant tuos daugybę brolių ir seserų šventųjų, kurie visi tapo šedevrais Šventosios Dvasios, kiekvieno šventumo autorės, dėka. Jie priklauso skirtingoms krikščionių konfesijoms, įvairioms pasaulio religijoms. Be abejo, ne visi jie yra palaimintieji ar šventieji siaurąja žodžio prasme, tačiau daugelis jų atneša gyvo Kristaus liudijimo naujumą.

Gyvename laikais, kai Bažnyčioje ypač gausu dvasinių ir charizmatinių fermentų, kurie dar kartą pristato visuotinį pašaukimą į šventumą ir veda žmones šio krikščioniškojo pašaukimo įgyvendinimo link.

Apaštalinis paraginimas Christifideles laici (n. 16–17) atkreipė dėmesį į tai, kad mums skubiai reikia šventų pasauliečių. Priminė tai, ką teigė 1985-ųjų ypatingasis Sinodas: „Visos Bažnyčios istorijoje sunkiausiomis aplinkybėmis šventosios ir šventieji visada būdavo atsinaujinimo šaltinis ir pradžia“ (n.16). Kartu išryškino naujus, pasauliečius į šventumą vedančius kelius, įsijungus į laikinąją tikrovę ir dalyvaujant žemiškoje veikloje, taip pat ir įvairiuose kultūriniuose bei geografiniuose Bažnyčios arealuose.

Jesús Castellano Cervera OCD (1941–2006)

Viena iš Sinodo ištarų, kurias cituoja paraginimas, skamba taip: „Vietinės Bažnyčios, ypač jaunos Bažnyčios, su deramu atidumu turi atpažinti tarp savo narių tuos žmones, kurie minėtomis sąlygomis (kasdieniame gyvenime arba santuokoje) paliudijo šventumą ir gali būti pavyzdys kitiems, o paskui, jei yra įvykdytos reikalingos sąlygos, kreiptis su prašymu juos beatifikuoti bei kanonizuoti.“

Apibūdinant bažnytinius judėjimus ir asociacijas, dokumente ypač pabrėžiamas šventumo siekis, kaip vienas iš pirminių ir esminių bažnytiškumo kriterijų: „Pirmenybė teikiama kiekvieno krikščionio pašaukimui į šventumą, pasireiškiantį „malonės vaisiais, kuriuos Dvasia teikia tikintiesiems“ ir besiremiantį krikščioniško gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulumo siekiu.

Atsižvelgdami į šį principą, visi be išimties pasauliečių susivienijimai stengiasi kuo geriau atlikti Bažnyčioje šventumo įrankių vaidmenį ir „padeda savo nariams ugdyti ir iškelti glaudesnę jų gyvenimo praktikos ir tikėjimo vienovę“ (n. 30).

Šiandien kalbama apie naujus šventumo modelius, naujus herojiškų dorybių liudijimus, gimstančius įprastomis žmogaus egzistencijos sąlygomis ir eilinėmis aplinkybėmis. Mums reikia šventųjų su šiokiu tokiu naujumo prieskoniu. Maža to, mūsų dienomis juntamas gyvas troškimas naujų šventųjų kanonizacijoje įžvelgti epochinę Bažnyčios naujovę.

H. de Lubac šiai temai paskyrė vieną veikalą iš didžiulio savo teologinio paveldo: „Rytojaus šventasis“. Dvasingumo žodynuose neretai galima perskaityti žodį „nauji šventumo modeliai“ norint ne vien pagerbti Šv. Dvasią, šventumo inovatorę, bet ir pamatyti Bažnyčioje egzistuojančių naujų dalykų.

Juntamas gyvas troškimas naujų šventųjų kanonizacijoje įžvelgti epochinę Bažnyčios naujovę.

Be abejo, šventieji visuomet bus tie, kurie iki galo išlaikė savo klusnumą Dvasiai tobula meile, herojiškai gyvendami dieviškosiomis ir pagrindinėmis dorybėmis, ką šiandien vis dar privalu išryškinti kanonizacijos proceso eigoje.

Tačiau būtų galima paklausti, ar nederėtų šventumą matuoti kiek netradiciniu nauju metodu, kuris gali pasirodyti dedukcinis ir abstraktus. Reikėtų išryškinti, kaip žmogus gyveno ir kiek gyveno Jėzaus Evangelija, gyveno su Juo ir kaip Jis, kaip aukščiausia norma; kiek atidžiai įsiklausė į pamatinius gyvenimo dalykus Dvasioje, sekant evangelisto Jono ir apaštalo Pauliaus dvasingumo gairėmis; kiek liudijo krikščioniškojo gyvenimo humanizmą, didžiadvasį pasišventimą kitiems; kaip išties perkeitė naują gyvenimo ir darbo aplinką; kaip galėtų būti pavyzdžiais naujai gimstančių kultūrų, nušviestų ir persmelktų it raugas Kristaus Evangelija.

Derėtų iliustruoti, kiek ir kaip gyveno bendrystės dvasingumu, ekumeniniu ir tarpreliginiu dialogu, puoselėjo jautrumą gamtai, įsipareigojimą teisingumui, konkretų ir dosnų pirmenybės teikimą vargšams...

Žodžiu, reikėtų šventųjų gyvenimą palyginti su Kristaus paveikslu, jo paties pateiktu Palaiminimuose. Jis tapo gyva ikona šventųjų – vargdienių dvasioje, tyraširdžių, taikių ir taikdarių, persekiojamųjų, nebijančių parodyti ašaras, kurias sužadina užuojauta kito vargui; romiųjų, išalkusių ir ištroškusių teisingumo; ir vis dėlto visada džiugių ir artimų; persekiojamų, bet visada ištikimų.

B.d.

Iš italų kalbos vertė S. Žiugždaitė

Versta iš http://www.cittanuova.it