Koks Lietuvoje oras? – iš britų lūpų šis klausimas nestebina. Kaip žinome, jie šia tema gali kalbėti daug. Labai daug. Ir nenuobodžiai, bent jau jiems patiems. Apie tai, kad štai anądien per vieną dieną pasirodė visi metų laikai, apie tai, jog keista, štai jau savaitė nelijo, apie tai, kad Škotijoje klimatas labai blogas, ten šalta ir lyja, ten praktiškai neįmanoma gyventi, o štai Pietų Anglijoje visai nieko, nes čia saulė kartais šviečia, beveik kaip Pietų Prancūzijoje (gero klimato etalonas); o paskui – mandagi šypsena, suprask, juokauju. Tai koks tas oras Lietuvoje? Ar galima gyventi? Aha, – noriai įsitraukiu į pokalbį, – mes ir jūroje maudomės...

Bet kai Lietuvoje šiandienę oro padėtį tenka aptarinėti su kone su kas antru gatvėje sutiktu pažįstamu, išsyk pasijunti nejaukiai. Tarsi nuolat kalbėtum kaži kokius niekus.

Britams oras – gana rimta ir įdomi tema. O mes pokalbį apie orą laikome nuobodaus pokalbio apie nieką sinonimu. Dažnai sakoma: ai, toks keistas pokalbis išėjo... apie orą... – ir visi išsyk supranta, jog pokalbis nenusisekė, kad nebuvo nei informatyvu, nei įdomu, jog apsikeitėme keliomis bereikšmėmis frazėmis, ir tiek.

Nebent esi žemdirbys. Tada kitas reikalas. Tada gali kiek nori porint apie krušos išguldytus miežius ar perkaitusią dirvą, lietuje pūvančias braškes ar kaitroje pernokusius pomidorus. Visi mandagiai klausys, pritariamai linkčios galva ir niekas nepastebės, jog pokalbio akcentai tylutėliai pakito, nuo oro, prie derliaus.

Ak tiesa, kartais pas mus oras – nedrąsaus ir neįpareigojančio pokalbio tema, kai bijomasi pasakyti ką nors per daug, kai pašnekovas nėra pažįstamas ir dar nežinai, kaip jis sureaguos į vieną ar kitą frazę. Kol kalbi apie orą – niekaip nenukrypsi į pavojingesnes temas, į politiką, ekonomiką dar ką panašaus. O pareiškimas, jog peršalai ar nuo karščio galvą skauda, dažniausiai susilauks atjautos (nes saulės smūgiai ištinka ir gatvės elgetas, ir labiausiai lygiavą neigiančius liberalus).

Bet jokiu atveju oras nėra laikomas derama tema maloniam pokalbiui. Ar pasiskaitymui. Net nedrąsu, ką apie mane dabar pagalvosite. Kas nors būtinai parašys komentarą, kad K. K. jau nebežino, apie ką rašyt. Galbūt. Bet taip manydami tik patvirtinsite mano teiginį: oras – nerimta.

Bet galgi visai be reikalo. Ir ne dėl to, kad pastaruoju metu jis yra viena iš populiariausių temų. Juk gerai pagalvojus, oras, būtent oras yra vienas iš tų dalykų, apie kurį galvojame mažiausiai, bet be kurio negalime gyventi, tikra tų žodžių prasme.

Weather / air, Wetter / Luft, погода / воздух, oras / oras – lietuviškai kalbėdami neskiriame meteorologijos nuo kvėpavimo, klimato nuo atmosferos. Kalbos skurdumas? O gal priešingai – proga pagalvoti apie dalykus, apie kuriuos kitomis kalbomis tikrai nesusimąstytume? Pavyzdžiui, apie tai, kaip įkvepiame ir iškvepiame, ir gripo virusą, ir globalinį atšilimą. Nejaučiate?

Gal dėl oro temos nerimtumo, klimato kaita pas mus yra viena iš neįdomiausių temų. Atominės energijos pavojai, tiesa, irgi, nes jų blogosios pasekmės taip pat plistų visų pirma oru. Va, jei nuo atominės avarijos grėstų išdegti pusei Lietuvos, kaip po bombos sprogimo – tai būtų kuo rūpintis, o jei ten kažkas bus ore... Et, niekai, mes net per kvėpavimo takų ligų epidemijas įkvepiamo oro jokiomis kaukėmis nevaržome...

Gal dėl domėjimosi orais britams labiau rūpi ir oro ekologija. O mums  svarbiausia – ekologiška dešra, net tuomet, kai dėl oro karščio ji lydosi ir trūksta oro kvėpavimui.

O juk oras, būtent oras, yra paskutinis natūros likutis ten, kur visą įmanomą gamtą jau yra užvaldžiusi kultūra. Galima šaipytis (o dažnai ir šaipomasi) iš „plastmasinio maisto“, pilno standiklių, tirštiklių, stipriklių, kitokių nenatūralių mitybos elementų, galima juoktis iš alaus, pagaminto pagal naujausias technologijas, nenaudojant nei mielių, nei salyklo, arba sarkastiškai nutarti, kad į gamtą (prie ežero, jūros, į mišką) dar galima nuvažiuoti vien todėl, kad niekas dar nesugalvojo, kaip visą ją nusipirkti, sukultūrinti ir paversit privačia valda. Bet niekuomet niekas nesako: štai koks sintetinis oras (net jei lyja rūgštus lietus...).

Afrikoje, sako, trūksta vandens, bet niekas negalvoja, jog kur nors gali pritrūkti oro. Tiesiog manoma, kad jo visuomet bus (kaip dainuojama žymiausioje dainelėje apie orą – te visad šviečia saulė ir dangus būna giedras...), nors be jo – nieko neįsivaizduojama, jis visuomet fone. Net holivudiškuose filmuose apie gyvenimą po pasaulio pabaigos gali stigti vandens (tenka gerti pasenusią Coca-Colą iš apleistų supermarketų) ir maisto (gelbsti tie patys supermarketai ir vijokliais apaugę konservų skyriai), tačiau niekada nestinga oro, kiek pamenu, gana neblogo, išties primenančio Pietų Prancūziją, nors fantastikos gerbėjai, žinoma, galėtų pasakyti geriau.

Smulkūs pokyčiai – menkiausiai pastebimi, bet patys įdomiausi. Vienas iš jų – tai, kad oras Lietuvoje tampa tema. Leistina. Įdomi. Neišvengiama. Gal tik tam kartui, o gal kuo toliau, tuo labiau...